Kai tik naujokas sužino, jog klikerio paspaudimas žymi tikslią elgseną ir gyvūnui uždirba paskatinimą, iš karto susidomi, kaip išgauti elgseną dar kartą. Paprastai galima gauti kelis atsakymus, priklausomai nuo to, kokia metodika patinka Jūsų treneriui .
Mokymas klikeriu išgauti šuns elgesį yra įdomus ir, kaip sako Karen Pryor, „Elgesio mokymo būdų yra tiek, kiek yra trenerių“. Paprastai treneriai naudoja vieną iš keturių metodų elgsenai išgauti: šeipingas (formavimas), fiksavimas, targetingas (taikinio elgsena) ir viliojimas.
Apie šiuos būdus jau rašeme straipsniuose:
Šeipingas
https://www.reksas.lt/suns-mokymo-budai-elgesio-formavimas-arba-seipingas/
Targetingas
https://www.reksas.lt/suns-mokymo-budai-targetingas-taikymo-elgsena/
https://www.reksas.lt/%e2%80%9ecanis%e2%80%9c-klikerio-pamokos-3-taikinio-targeto-lazdele/
Fiksavimas
https://www.reksas.lt/suns-mokymo-budai-fiksavimas/
Viliojimas
https://www.reksas.lt/suns-mokymo-budai-viliojimas/
https://www.reksas.lt/%e2%80%9ecanis%e2%80%9c-klikerio-pamokos-10-klikeris-ir-suns-viliojimas/
Niekada klikeriu nedirbusiam šeimininkui užsiėmimus kai kurie treneriai pradės taip: pirmiausia, viliojant gyvūną reikės atvesti į reikiamą padėtį, tada tiksliai paspausti klikerį ir duoti skanėstą. Kiti lieps išmokyti šunį paliesti taikinį su nosimi (ar letena) ir tik tada mokys gyvūną atsirasti tam tikroje pozicijoje, už ją spausti klikerį ir duoti skanėstą. Mokymas pirmuoju pavyzdžiu vadinasi viliojimu, mokymas antruoju – targetingu arba taikymo elgsena. Abu šie būdai mokina gyvūną, kaip atsidurti konkrečioje padėtyje, abiem įmanoma greitai išgauti elgseną. Ar tarp jų yra koks skirtumas ? Kodėl kai kurie treneriai naudoja viliojimą, o kiti moko šunį sekti taikinį ?
Minėtieji metodai yra stipriai susieti su žmogaus kūno padėtimi (viliojant, rodant taikinį šuo seka ir rankos poziciją, prie kurios gali priprasti), todėl itin svarbu abiem metodais kuo greičiau, bet palaipsniui pašalinti viliojimo priemonę (maistą) ar taikinį. Tai reikalinga, kad gyvūnas prie jų nepriprastų ir komandą vykdytų net ir nerodant rankos ar taikinio. Abiem būdais yra pavojus, jog gyvūnas gali nevykdyti komandos, jei kartu nėra parodomas gestas, ranka ar taikinys. Tai ypač dažnai nutinka pradedantiesiems: jie moko rankoje laikydami maistą, taikinį ir nežengia žingsnio toliau, tad gyvūnas vis „reketuoja“ – nedaro veiksmo, kol rankoje nėra jų pamėgto daikto ar maisto.
Neskaičiuojant panašumų, šie metodai turi ir skirtumų. Ken Ramirez, Čikagos Shedd Aquarium mokymo skyriaus vadovas , aiškina: „viliojamas gyvūnas yra susitelkęs į maistą. Treneris jaukina gyvūną maistu rankoje atsirasti pageidaujamoje padėtyje, panašiai kaip naudodamasis taikinį targetingo būdu. Bet gyvūno galvoje vyksta skirtingi dalykai. Viliojimas maistu verčia gyvūna mastyti apie paskatinimą ar skanėstą, targetingas verčia gyvūną galvoti apie darbą“.
Nors abiem būdais galima sėkmingai išmokinti, maistu viliojamas gyvūnas bus susitelkęs į maistą ir jam nerūpės, kokią elgseną turės atlikti. T.y. gyvūnas mažiau mokysis. Kitą vertus, gyvūnas, sekantis taikinį, taip pat gali dirbti, kad gautų kąsnį, bet kadangi kąsnio nebus priešais jį rankoje, gyvūnas turės mąstyti apie tikslų elgesį. Rezultatas – labiau procesu susidomėjęs gyvūnas, įgijęs daugiau gebėjimų ir galintis juos pritaikyti bet kuriai kitai elgsenai.
Iš principo, targetingas labiau įjungia šuns protą nei apetitą. Jis leidžia maistą panaudoti kaip elgesio stiprintoją, o ne kaip stimuliatorių. Šis būdas paprastai padeda stipriau atskleisti šuns savybes ir šeimininko kūrybingumą.
Parengta pagal: www.clickertraining.com
Nuotrauka: www.shibashake.com