Šokinėjimas ant žmonių – turbūt dažniausia aktyvių, energingų, temperamentingų šunų elgsena. Deja, apie 80% šeimininkų, kurių šunys turi šokinėjimo problemą, patys nesąmoningai išmoko savo šunis taip elgtis nuo ankstyvos jaunystės. Ne kažkoks mistinis prigimtinis dominavimas, kurį neva vertėtų “šalinti bausmėmis”, o šuns įgytas įprotis ir mažas šuns užiimtumas yra pagrindinės šokinėjimo priežastys.
Kaip elgiasi šeimininkai? Daugelis jų pradeda kažką daryti su šunimi pajutę tik sunkius padarinius: kai šuo suauga, pasiekia maksimalią kūno masę ir pradeda ne juokais šokinėti, sukeldami nepatogumų ir traumų namiškiams, kitiems žmonėms. Kaip greitai šuo supras pasikeitusius reikalavimus – nešokinėti, jei jis turės 12 ar 24 mėnesių šokinėjimo ant žmogaus patirtį ? Akivaizdu, jog negreitai, o greičiausiai jis ir toliau smaginsis šokinėdamas, o žmogus, nežinodamas kaip elgtis ir toliau eksperimentuodamas, tik pablogins situaciją.
Pirmoje straipsnio dalyje pristatysiu vaizdo klipus ir savo praktines įžvalgas, kaip vertėtų pradėti kurti ryšį su šokinėjančiu ant žmogaus šunimi ir kaip mokyti jį nebešokti.
Sakote, jog Jūsų šuo nešokinėja arba šokinėja, bet nedaug ? Pažiūrėkite šį video klipą ir pamatysite, kokią problemą turėsite, kai šuo suaugs (jei pas Jus mažos veislės šuo kaip jorkšyro terjeras, maltos bišonas ar kt., padauginkite jo svorį iš 20 ir visvien pažiūrėkite klipą):
50 kg bulmastifas – ant kiek didesnio trenerio! Ok, treneris šunį atlaiko, o ar tokį svorį atlaikysite Jūs ? Net jei atlaikysite, tai ne pasiteisinimas, kodėl Jūsų šuo neturėtų išmokti elgtis kaip šuo (tokiuosi, jog sutinkate, jog Jūsų šuo yra šuo, o ne vaikas…).
Svarbi informacija. Šiame klipe matėte mano ir šuns antros treniruotės ištrauką, pirmoje treniruotėje jis ant manęs būtų šokinėjęs valandą, jei tik būčiau leidęs! Tai ir buvo priežastis, kodėl pradėjome su šunimi dirbti.
Grįžkime prie klausimo “ką daryti, kad mano šuo nešoktų?”. Kad nesusiformuotų šokinėjimo ant žmonių įprotis, Jūsų šuniui būtinas:
- šuns fizinis ir protinis iškrovimas
atspėkite, kodėl voljere ar būdoje gyvenantys ir nevedžiojami šunys daug šokinėja? - socializavimas
dažnai šunys šokinėja ant žmonių, nes nėra pripratę prie jų taip, kaip pripratę prie namų aplinkos. Pavaikščiojus savaitę ar dvi dirgliose aplinkose kaip turgus, prekybos centras ar jų prieigose, rezultatai akivaizdžiai pagerėja. - aiškūs reikalavimai
kaip manote, ar šuniui aišku, ko iš jo norite, kai jam leidžiate užšokti ant savęs, tačiau neleidžiate ant kitų šeimos narių ar atvirkščiai? - ryšio sukūrimo pratimai
rankų ir akių kontakto pratimai – pirmieji žingsniai sprendžiant daugumą elgsenos problemų. - savikontrolės pratimai
kaip sėdėjimo, gulėjimo pratimai ir pan. - 100% žalingos praktikos nutraukimas
šiuo atveju – neleisti šuniui ir prieinantiems žmonėms džiaugtis užšokimo elgsena.
Mokant šunį nešokti ant žmogaus be nemalonų pojūtį sukeliančių priemonių (pvz., kaip aš dirbu – su klikeriu) šuo supranta, kas yra vertinga ir kas ne. Tuomet palaipsniui jo žalingas įprotis retėja ir galiausiai išnyksta.
Grįžtant prie savo pavyzdžio su 50+ kg šunimi… Beje, susipažinkite – jo vardas Barsas :) Štai ką mes pasiekėme per trečiąją treniruotę:
Provokavimas šuniui sėdint
Kaip matote šuo dirba kiek sunkiai koncentruodamasis, kadangi filmavimo metu apie 20 val. vakaro buvo tik +28 l. šilumos. Tačiau pagrindines užduotis – sėdėjimą, akių kontaktą, reakciją į provokuojančią kūno kalbą atlieka pakankamai gerai!
Po keturių treniruočių pasiekėme, jog šuo per dieną ant šeimininkų pabandydavo užšokti tik 1-3 kartus. Puikus rezultatas!
Tačiau čia šuns mokslai nesibaigia: jis toliau mokomas įvairių komandų kombinacijų ir įtraukiami nauji kūno signalai. Pvz., rankos uždėjimas ant liemens. Štai vaizdo klipas, kaip mokėmės:
Pratimo tikslas: priėjus žmogui, sustojus ir pridėjus ranką ant liemens šuo liks sėdėti, kol šeimininkas leis su juo pabendrauti.
Darbą su Barsu palengvino šeimininko atsakingas požiūris į dresūrą ir auklėjimą, kasdienis darbas ir tai, jog šuo iki šiol buvo neblogai išmokęs pagrindines dresūros komandas. Mums teko tik “šlifuoti” detales, o šokinėjimas tapo maža ir tikrai ateityje įveikiama spraga šio šuns dresūroje. Tiesa, Barsas buvo “ragavęs” ir mokymo bausmėmis pas kitus trenerius, tačiau bausmės tik laikinai sustabdydavo problemą, bet nepriartėdavo prie problemos priežasties pašalinimo. Šiam šuniui mokymas baudžiant už šokinėjimus iš principo netiko, kuo nuoširdžiai džiaugiuosi.
Toliau su Barsu filmuosimės ir Jums demonstruosime jo išmonę, norą mokytis ir sieksime šį išdykėlį “paauglį” perauklėti ir paversti brandžiai besielgiančiu suaugusiuoju!
Ar manote, jog Jums pavyktų taip pat išmokyti savo šunį? Aš patyriau, jog nei viena knyga nepadės to padaryti greitai ir efektyviai. Tik kasdienė sėkminga praktika atneš Jums greitus rezultatus. O jei norėsite pasiekti rezultatų greičiau, kreipkitės į “Rekso” trenerius – padėsime Jums jau šiandien :)