Mokslininkų duomenimis, žmonės ir šunys kartu vienaip ar kitaip kontaktuoja jau maždaug 15,000 – 30,000 metų. Šunys tapo prijaukinti ir, atsižvelgiant į maisto, prieglobsčio ir sveikatos klausimus, tapo priklausomi nuo žmogaus, o šiuos ilgalaikius santykius galima apibrėžti kaip simbiotiškus – teikiančius naudą abiems rūšims. Tikra tiesa – gyvūno buvimas šalia padeda žmonėms atsipalaiduoti, mažina stresą, kraujospūdį, skatina aktyvų gyvenimo būdą. Artimas šuns ir žmogaus ryšys laikomas „prisirišimu“ ir yra labai panašus į ryšį, kuris atsiranda tarp kūdikio ir jo tėvų.
Mokslininkų teigimu, šunų prisijaukinimo procese svarbų vaidmenį atliko žmogaus ir keturkojo akių kontaktas. Tai svarbu ir šiandien norint sukurti artimą ryšį su savo augintiniu. Žiūrėjimas mažam šuneliui į akis ne tik priverčia mus aiktelėti iš susižavėjimo, tačiau taip pat organizme pakelia oksitocino lygį, kuris tiek šuneliui, tiek žmogui savo ruožtu leidžia sukurti stiprų tarpusavio ryšį. Japonų mokslininkai ištyrė, jog užtenka visai trumpo pažiūrėjimo vienas kitam į akis, o tada oksitocino lygis šunyse pakyla 130%, tuo tarpu žmonėse – 300%.
Šuns ir žmogaus ryšio pagrindas yra sudarytas iš meilės, kantrybės, abipusio pasitikėjimo ir pastovaus bendravimo, ypatingai treniruočių metu. Šis pagrindas šunims leidžia pajusti gerovę ir saugumo jausmą, suteikia drąsos tyrinėti aplinką bei naujus žmones, o taip pat padeda geriau tvarkytis su stresinėmis situacijomis. Pozityvus kontaktas su savo augintiniu žaidimų, šukavimo ar paprasto prisiglaudimo metu padeda ryšiui vystytis ir išlikti patvariam. Ryšiui atsirasti ir vystytis taip pat padeda naujų triukų mokymas, įvairūs žaidimai ir laiko leidimas kartu.
Bet kas nutinka, kai žmogui ir šuniui nepavyksta sukurti artimo ryšio? Įprasta manyti, kad žmogaus geriausiu draugu vadinamas šuo savo šeimininką bet kokiu atveju besąlygiškai mylės, tačiau taip susiklosto ne visada. Tokiu atveju galite pastebėti teigiamos komunikacijos trūkumą, jausmą, tarsi augintinis vis bando pasprukti ar išvengti akistatos su šeimininku, frustraciją, pasitikėjimo praradimą. Netinkamos bausmės ar negatyvus auklėjimas gali iššaukti augintinio baimę ir nerimą. Augintiniui tampa sunku būti prieraišiu savo šeimininkui, jis privengia socialinių interakcijų.
Mokslininkai vis dar bando aiškintis, kodėl kartais žmonėms ir šunims nepavyksta sukurti artimo ryšio. Kai kurios teorijos linksta link netinkamo žmogaus požiūrio bei bendro žinių trūkumo apie šunis. Žmonės kartais gali būti linkę pervertinti savo šuns pažintinius sugebėjimus, taip pat gali nesuprasti savo šuns temperamento, elgesio, nepažinti streso ir skausmo požymių. Žmonių požiūris į šunis kaip tiesiog į „kompanionus“ arba šunų vertinimas tik pagal jų atliekamą paskirtį (pvz. žaislas vaikams, kiemo sargas, ar tarnybinis šuo) kelia konfliktą artimo ryšio kūrime bei prisirišimo procese. Net žmonių polinkis į perdėtą stiprią šuns kontrolę, ypač treniruočių metu, gali daryti didelę įtaką santykių formavimu, pvz. tokie dalykai kaip perdėtas tampymas už pavadėlio, pastovus ir įkyriai kartojamas augintinio vardas norint atkreipti jo dėmesį ir kt.
Komandinis darbas
Šioje vietoje būtų tinkama vieta papasakoti tikrą istoriją iš šuniukų dresūros pamokų ir kaip akivaizdžiai pasireiškia artimo ryšio nebūvimas tarp žmogaus ir jo augintinio. Viena iš pamokas lankiusių moteriškių turėjo nuostabų 4 mėnesių amžiaus terjerą, kuris degė noru susipažinti su naujais aplink jį esančiais žmonėmis ir žaisti su kitais pamokoje esančiais šuneliais. Tačiau, nors šunelis buvo interaktyvus ir vis norėjo leisti laiką su aplinkiniais, galima buvo akivaizdžiai pastebėti, jog jis aktyviai bando išvengti bet kokio kontakto su savo šeimininke. Tai pasireiškė šunelio bėgimu nuo šeimininkės jai prisiartinus, atsisakymu valgyti skanėstus, ar jų išspjovimu ant žemės. Iš šeimininkės pusės buvo galima pastebėti labai dažną ir intensyvų šunelio vardo kartojimą, ypač naudojant negatyvų toną, pavadėlio tampymą, fizinį šunelio pozos formavimą ir prilaikymą rankomis tokioje pozicijoje. Pozityvios prieigos prie šunelio trūkumas bei procesų vykdymas, paremiant juos neigiamomis asociacijomis, neleido augintiniui jaustis teigiamai ir sukurti atitinkamo ryšio su šeimininke. Tiek šeimininkė, tiek augintinis buvo susierzinę, nusivylę, o šunelis tokiomis sąlygomis tiesiog negalėjo mokytis.
Tokioje situacijoje šeimininkei ir jos augintiniui padėjo mišrios užduotys – pagrindinių komandų mokymas (sėdėt, gulėt), kartu formuojant šunelio judesius ir veiksmus į šeimininkės pusę. Buvo skatinamas pozityvus šeimininkės bendravimas su šuneliu, tą stipriai paremiant augintinio mėgstamiausiais skanėstais, žaislais ar žaidimais. Pradėjus kurti teigiamus jausmus tokiomis užduotimis, bus pereinama prie lytėjimo – glostymas, švelnūs prisilietimai ar masažavimas kartu su akių kontaktu. Rekomendacija ateičiai – agility treniruotės. Vikrių užsiėmimų metu šuo ir šeimininkas veikia kaip viena komanda, stiprinamas jų tarpusavio ryšys, šuo visapusiškai stimuliuojamas, kuriamas abipusis pasitikėjimas.
Šuns ir šeimininko ryšio kūrimas abiems pusėms gerina bendrą savijautą, o pozityvus bendravimas leidžia kurti artimą ryšį ir gerovės jausmą. Šunys yra mūsų artimi partneriai, ir iš šios partnerystės tikimės abipusės draugijos, linksmybių ir meilės, ir visai nesvarbu, ar su augintiniu varžotės varžybose, ar žaidžiate kamuoliuku ar glaustotės ant sofos. Turint tai omenyje, svarbu nepamiršti, jog kaip ir su žmonėmis, taip ir su šunimis artima draugystė neišsivysto pati iš savęs – ją reikia auginti nuo pirmųjų pažinties dienų.
Straipsnio autorė: Beth Napolitano
Vertė: Agnė Tamašauskaitė
BARKS from the Guild, lapkričio mėnesio leidinys, 2018, p. 34-35. Originalaus straipsnio nuoroda: https://issuu.com/petprofessionalguild/docs/bftg_nov_2018_digital_edition_opt_o/34
Išversta su autorės leidimu.