Tęsiame straipsnį apie sargaujančius, apsaugos šunis. Pirmojoje straipsnio dalyje supažindinome su šeimininko atsakomybe, įsigijus apsauginį šunį. Antrojoje dalyje supažindinsime su apsaugos šuns savybėmis, veislėmis ir patarimais šeimininkams, norintiems šuns, saugančio namiškius ir namų teritoriją.
Koks šuo gali Jus apsaugoti? Tikrai ne kiekvienas. Šuo turi pasižymėti keliomis savybėmis ir tik tada jis tikrai atliks apsauginio šuns funkcijas.
Štai tos savybės:
a) stiprus teritorijos saugojimo instinktas
Dideli, fiziškai tvirti šunys, kaip senbernarai, niufaundlendai, Berno zenenhundai gal ir gąsdintų įsilaužėlius, tačiau paprastai neturi teritorinės agresijos arba ji nėra reikiamo stiprumo. Toks šuo nesunkiai nusikaltėlių įveikiamas maisto pagalba.
b) apsaugai tinkamos fizinės savybės
Mažiukai kiemsargiai arba dekoratyvinės veislės, kaip jorkšyro terjerai yra pakankamai agresyvūs, tačiau neturi fizinių savybių apsaugoti namus. Įsilaužus į namus toks šuo gali tik signalizuoti apie įvykį, tačiau nieko daugiau padaryti negali.
c) šuo mokomas saugoti
Net ir vokiečių aviganis, nedresuotas apsaugai, saugos pagal savo sukurtas, o ne pagal šeimininko taisykles. Nemokyto sargavimo šuns agresijos Jūs nekontroliuosite.
Šuo, neturintis visų šių trijų savybių, neapsaugos Jūsų arba gali tapti pavojingu visuomenei.
Kokios yra veislės, labiausiai tinkančios saugoti teritoriją?
Skirstytume į dvi dalis: darbiniai šunys ir apsauginiai šunys. Darbiniai šunys – tai šunys, iš kurių galima „lipdyti“, ką nori: neįgaliojo asistentą, sargą, narkotikų ieškotoją, seklį ir t.t. Tai belgų aviganiai malinua, vokiečių aviganiai ir rotveileriai. Lietuvos Pasienyje daugiausia tarnauja vokiečių aviganiai, yra belgų aviganių. Prie šios grupės galima pridėti ir vidaus teritorijai saugoti tinkamus dobermanus. Šiai šunų grupei reikalingas nuolatinis fizinis krūvis, sportiniai užsiėmimai su šeimininku.
Apsauginiai šunys – tai šunys, turintys stiprų teritorijos saugojimo instinktą, tačiau sunkesnę kontrolę, jie savarankiškesni. Šiai grupei priskirtume Lietuvoje populiarius sargus: Azijos ir Kaukazo aviganius. Su šiais šunimis labai svarbus šeimininko kontaktas ir lyderystė, kad jų teritorinė agresija nenusikreiptų prieš pačius namiškius.
Prie šių dviejų grupių galima būtų pridėti ir papildomą grupę, kurią pavadintume – „pavykę eksperimentai“. Teko matyti vaizdo medžiagą, kaip rusų specialiosios pajėgos naudoja Stafordšyro terjerą nusikaltėlių sulaikymui ir apsaugai. Paveikus daugumos mastifų, molosų veislės šunų charakterį irgi galima priversti saugoti, nes jų tokia prigimtis. Tačiau šeimininkui, niekada nesusidūrusiam su tokiais šunimis ir apsaugos mokymu, tokie eksperimentai greičiausiai šuniui sukurs psichologinę problemą, o ne išmokys saugoti.
Ką būtina mokėti šuniui – sargui?
Būtiniausios komandos yra teritorijos ar žmogaus saugojimo komandos ir figūranto/aukos paleidimo komanda. Jei šių dalykų nekontroliuojate, nekontroliuojate savo šuns. Jei negalite užsiundyti šuns ir nutraukti atakos davę komandą, reiškia Jūsų šuo sargauja savaime, nėra kontrolės ir viešoje vietoje kelia pavojų aplinkiniams.
Šuo, praėjęs erzinimo kursą, turėtų reaguoti ir dirbti taip, kaip šiame rodoma šiame filmuke:
Kokios yra dažniausios šeimininko klaidos mokant šunį sargauti?
1. Mokymui pasirenkamas netinkamos veislės ir charakterio šuo.
Prieš patikėdami, jog šuo sargaus, kreipkitės konsultacijos į šunis apsaugai ruošiančius specialistus.
2. Mokina patys šeimininkai, nepraėję dresūros kurso ir nepasitarę su dresūros instruktoriumi.
Prieš mokant šunį sargauti būtina praeiti bendrosios dresūros pagrindus. Bet žmonės būna „protingi“ ir „labai gerai viską išmanantys“, todėl dažnai tampa sužaloti savo pačių augintinių. Deja, dėl to iš keturkojo atimama gyvybė.
3. Šuo paliekamas sargauti nemokius.
Iš mūsų minėtų veislių tai iš dalies tiktų nebent Kaukazo ir Azijos aviganiams, kadangi jų valdymas yra sunkus, jų prigimtis – sargauti. Tačiau net ir šiuo atveju šeimininkas turi būti šuns hierarchijos viršunėje, šuo – nešokinėti, neloti ir, žinoma, agresyviai nepulti šeimininko.
4. Šuo mušamas, kad sukeltų agresiją aplinkiniams.
Mušamas šuo kanda nepakeldamas skausmo ir gindamasis. Šis agresijos skatinimo būdas netinkamas, nes žaloja šunį ir stipriai kelia agresiją aplinkinių atžvilgiu. Panaudojus tokį mokymo būdą nukentėti nuo savo šuns gali ir pats šeimininkas. Pulti aplinkinius paprastai mokinama pasitelkus grobio instinktą, šuo, neturintis stipraus instinkto, negali būti paruoštas apsaugai ir išlikti stabilios psichikos. Priešingu atveju, dažnai viskas gyvūno stresu visą likusį gyvenimą arba užmigdymu.
5. Agresyvi reakcija į vaikus.
Silpnesnės psichikos šuo, išmokytas saugoti teritoriją, agresyviau reaguoja į nepažįstamus reiškinius. Prabėgantis pro šalį vaikas gali tapti jo sukandžiojimų auka.
Ar galima bet kurį šunį išmokyti būti geru sargu?
Užpulti svetimą žmogų galite išmokyti ir erdelio terjerą. Tačiau šios veislės šuniui tai bus labiau žaidimas nei šeimininko saugojimas. Taip pat sargais nėra Sibiro haskiai, malamutai, retriveriai, samojedai, laikos, dauguma dekoratyvinių ir kitų veislių. Jie tiesiog nėra sargūs, neturi fizinių savybių, įgimtos agresijos ir net sąkandžio. Jei iš prigimties nesargus šuo puola žmogų, priežastimi dažniausiai būna elgsenos problema, sukurta neteisingo šeimininko auklėjimo.
Štai pavyzdys, kaip sužalota žmogaus draugo – labradoro psichika. Šuo neturi net sulaikymui reikiamo sąkandžio, tačiau išmokytas atakuoti rankovę:
Jei Jūsų šuo neturi teritorijos saugojimo instinkto ir fizinių duomenų, jis neapsaugos Jūsų. Pvz., namie prie grandinės pririštas šuo daugiau yra signalizacija nei apsaugos priemonė, nes jis neturi fizinių duomenų, galinčių padėti sulaikyti nusikaltėlį. Tačiau ir tokiai „signalizacijai“ reikia darbo: vaikščioti, „žmonėtis“ už teritorijos ribų, bendrauti su šunimis. Kitu atveju, šuo gali pradėti pulti Jus.
Ar Jus gali apsaugoti šuo be dokumentų?
Jei turite ne grynaveislį šunį, o kelių veislių mišrūną, neaišku, kuri šuns genų dalis pradės dominuoti šuniui subrendus. Tai nenuspėjama iš anksto, nors ankstyvoje jaunystėje iš dalies galima numatyti ištestuojant psichiką. Todėl, jei norite paruošti šunį apsaugai, geriau jau įsigykite dokumentinį geros psichikos ir tinkamą genofondą turintį šunį, o ne mišrūną iš turgaus.
Reziumė
Bet koks šuo, gyvenantis Jūsų teritorijoje, nebūtinai saugos Jus, tad pirmiausia reikia įsitikinti, ar Jūsų šuns veislė tinkama apsaugai (pakankamas dydis, teritorinė agresija). Jei veislė tinkama, būtinai susipažinkite su šuniuko tėvais, išsiaiškinte, ar jų psichika stabili, ar neserga genetiškai paveldimomis ligomis ir kokį dirba darbą. Šunų, visai nedirbusių tarnybinio darbo, palikuonys gali būti nelinkę dirbti arba dirbti nenoriai.
Apsaugos šuo – tai ginklas ir apsisprendusiam šeimininkui juo naudotis būtina išmokti. Dresūros mokykla „Reksas“ vis dėlto labiau linkusi pasitikėti apsaugos tarnybomis nei paruošiamais apsaugai šunimis, kadangi ginklu tapusio šuns gyvenimas ne visada būna visavertis. Švedijoje ir kitose šunų atžvilgiu civilizuotose šalyse civiliams draudžiama ruošti šunis apsaugai. Pažįstant žmones, tai iš dalies teisingas apsisprendimas, nes gyvas ginklas, kuris gali iššauti ir prieš patį šeimininką – tai atsakomybė, kurią gali nešti tik labai retas. Kad tokių iššovimų būtų mažiau, mes esame už tai, kad tokius šunis ruoštų tik policijai, pasieniui. O namie laikyti reikia draugišką šuniuką, kuris mylėtų visus ir teiktų džiaugsmą.