Prieš 10 metų į „Rekso“ klubą įsitraukusi dresūros trenerė Viktorija Černova, šiandien sukaupusi nemenką patirtį dirbant su šunimis. Vaikystėje auginusi laikos, o vėliau – rotveilerio, veislės augintinius, galiausiai ji pasuko į mažų veislių bei jauniklių iki 6 mėnesių dresūrą. Įsigijusi šetlando aviganę, Viktorija pradėjo specializuotis ir ringo dresūroje, – per savo karjerą ji pristatė ne vieną šunį, kuris tapo Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Baltarusijos ar Rusijos čempionu.
Dar šį savaitgalį Parnu mieste, jos šeltis tapo geriausiu veislės atstovu 1 grupės specializuotoje parodoje bei parsivežė Estijos čempiono titulą. Su čempiono titulu grįžo ir „Rekso“ mokinukas bavarų pėdsekys, kurį Viktorija taip pat pristatė parodoje. Ji atskleidžia, jog dabar savo šunis parodai pradeda ruošti likus savaitei, kasdienėms ringo treniruotėms skiriant po 15-20 minučių. Skamba įspūdingai? Viktorija patikina, kad visa tai dėka ilgamečio įdirbio.
Vis labiau populiarėjanti dresūros kryptis
Dar prieš dešimtmetį, ringo dresūrai skirta itin mažai dėmesio. Tuo tarpu šiandien, šunų parodos tampa vis populiaresnės ir profesionalesnės: nebeužtenka vien praeiti su augintiniu ringe, svarbu ir pasirodymo estetinis įvaizdis.
„Ringo dresūra – šuns paruošimas parodoms. Tuo užsiima arba šeimininkas, arba treneris, – pabrėždama, jog geresnis rezultatas pasiekiamas šeimininkui dirbant su šunimi, paaiškina Viktorija. – Parodose dalyvauja gerai anatomiškai sudėti šunys, tačiau nemažą dalį sėkmės lemia ir gyvūno ištreniravimas bei parodymas ringe. Taisyklingas šuns pateikimas gali paslėpti kai kuriuos jo trūkumus ir taip savotiškai apgauti teisėją.“
Kita vertus, kiekviena veislė turi savo veislei būdingus, Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) patvirtintus, standartus, pagal kuriuos parodų dalyviai yra vertinami, todėl didžiausios sėkmės susilaukia šunys, kurie mažiausiai nukrypsta nuo jų.
Kadangi ringo dresūroje taikomi gan aukšti reikalavimai, Viktorija akcentuoja bendro šuns paklusnumo ir socializacijos įgūdžių svarbą: „Kad ringo treniruotėse šuniui geriau sektųsi, o rezultatai būtų greičiau pasiekiami, pirmiausia vertėtų augintinį nuvesti į bendras treniruotes ar dirbti su juo individualiai. Taip šuo taps lengviau valdomas, paklusnesnis, geriau koncentruos dėmesį“.
Mažų veislių nereikėtų painioti su vaikais
Pasiteiravus, kuo pasižymi mažų šunų veislių dresūra, Viktorija teigia, jog iš esmės ji yra labai panaši į didelių: „Pirmiausia, svarbu ne tik fizinė, bet ir protinė, šuns iškrova, – t.y., žaidimai. Šuo turi įprasti dirbti ir bendrauti su šeimininku, nereaguojant į aplinkos dirgiklius. Todėl šeimininkas, išvedęs į lauką šunį, turi ne tik su juo pabėgioti, bet ir atlikti įvairius pratimus, žaisti. Taip užsimezga kontaktas tarp šeimininko ir jo šuns – nesvarbu, kokios veislės jis bebūtų“.
Kita vertus, dresūros specialistė pastebi, jog problemų mažų veislių šunys turi neretai daugiau: „Šeimininkai šiuos šunis neretai laiko tarsi vaikais ir į dresūrą rimtai nežiūri. Kai požiūris į mažą šuniuką nėra kaip į šunį, deja, mažiau užsiimama ir jo mokymu“.
„Rekso“ pamokose, Viktorija su mažų veislių šunų grupe žiemą dirba viduje, kad šie nesušaltų. Vasarą, kaip ir su visais šunimis, treniruojamasi lauke. „Maži šunys nėra katinai, ir su jais – šalta ar lyja – reikia nuolatos eiti į lauką. Jokiu būdu nemokykite augintinio „daryti“ ant palučių, kitaip šuo pripras dergti namuose. Svarbu žinoti – kuo jaunesnis šuo, tuo daugiau reikia jį vesti į lauką. 2-3 mėnesių šunys turėtų būti vedami kas 2-3 valandas: po miego, po valgio, po žaidimų“, – trenerė patikina, jog tik tokiu būdu šuo greit išmoks atlikti gamtinius reikalus lauke.
Paklusnumą lemia pats šeimininkas
Ar šuo bus paklusnus, dažniausiai tai priklausys tik nuo šeimininko: daug dėmesio skiriant fiziniam ir psichologiniam šuns ugdymui, augintinio elgsena kelia daug mažiau problemų. „Vos įsigijus šunį, reikėtų pradėti jį treniruoti. Aišku, būtų idealu, jei šeimininkas iš anksto pasikonsultuotų pas specialistą, kad jau atsivežęs augintinį į namus, turėtų žinių, kaip su juo elgtis, – pataria Viktorija. – Paskiepijus šunį, svarbu kuo dažniau jį vesti į lauką pasivaikščioti, socializuotis su kitais šunimis. Būkite tarp žmonių, šalia judrių gatvių ar triukšmingose miesto erdvėse: tai užtikrins, jog augintis pasitikės savimi, nebus bailus, išmoks žaisti kitais šunimis ir ramiai reaguoti į dirgiklius.“
Ji teigia, jog dažniausia šeimininkų klaida – šuns nevedžiojimas viešose vietose, vaikštant tik pažįstamais keliais. „Kuo vėliau šuo pamatys naują objektą – tuo sunkiau prie jo pripras. Kita problema, kai šuo laikomas kieme, neva jis didelis ir nėra reikalo vedžiot. Šuo, pripratęs prie uždaros erdvės, išvestas toliau, būna bailus ar elgiasi agresyviai“, – perspėja trenerė.
O štai reikalingą fizinę apkrovą sąlygoja veislė: kol anglų buldogui užtenka pasivaikščioti 15-20 minučių per vieną kartą, medžiokliniams bei šiauriniams šunims kaskart būtinas 1-2 valandų bėgiojimas.
„Pakiša koją“ ir genetika
„Jei šuo yra auginamas taisyklingai, jam suaugus, psichologiniai sutrikimai (pvz., baimės) įprastai nepasireiškia. Tačiau dažni atvejai, kai šuo jauname amžiuje išgąsdinamas garsų ar kitų žmonių, dėl ko jis tampa bailus, – remdamasi praktine patirtimi teigia Viktorija. – Kartais pasitaiko ir genetiniai sutrikimai, kuriuos labai sunku pašalinti. Ypač tuomet, kai šeimininkas, jau turintį problemų šunį, į dresūros pamokas atveda per vėlai. Taigi dažniausiai, būtent dėl šeimininko elgsenos šuo yra vienoks ar kitoks“.
Ir nors šeimininko vaidmuo dresūroje svarbiausias, kai kurios veislės reikalauja daugiau dėmesio. „Terjerai yra labiau užsispyrę, todėl jie sudėtingiau pasiduoda dresūrai. Medžiokliniams šunims reikia labai daug fizinio krūvio, todėl geriausia jiems leisti gyventi pagal paskirtį. Auginant namų sąlygomis, šiems šunims reikia skirti daugiau laiko – jie yra ypač akyvūs. Dar viena veislė, kuriai svarbu taikyti specifinį treniruočių procesą, yra šiauriniai šunys. Pastarieji yra sunkiau treniruojami, nes jiems labiau rūpi laisvė, nei mokslai. Bet su užsispyrusiu šeimininku viskas įmanoma“, – reziumuoja Viktorija.