laimingas-suoUž lango čiulbantys paukščiukai, ištirpę sniego kamuolių likučiai, kurie jau nebeprimena taip vaikų pamėgtų sniego senių, vis šylantis ir pavasarėjantis oras kviečia mus visus išlįsti į dienos šviesą: į lauką, daugumai į pamirštus laukus, pievas, parkus bei vaikams – daugiabučių kiemus… Prieš akis išnyra vaikų žaidimų aikštelės, apsupti krūmynais parkų keliukai ir… daugumoje jų – nesurinktos išmatos. Kodėl teršiame aplinką, kurioje taip norisi visiems pabūti:  gamtoje pasėdėti su draugais, pasidžiaugti vaikų krykštavimu ir džiaugsmu lankstant pievutėmis ar statant smėlio pilis žaidimų aikštelėje? Šį džiaugsmą užgožia, kai netikėtai, keliaudami savo pamėgtu keliuku įlipame į „gėrį“, kurį kažkas paliko be jokios širdies graužaties. Nesvarbu, kad kitą dieną, einant tuo pačiu, jau pamėgtu keliuku, tas pats „niekadėjas“ keiksnoja visą pasaulį, dėl ne vietoje gulinčių ekskrementų. Arba kita situacija: vaikas žaidžia smėlio dėžėje su kastuvėliu ir kibirėliu, Jums spėjus nusisukti vos keletai minučių, jo rankose atsiduria mūsų taip mylimų gyvūnų išmatos. Gink Dieve, jei jos ir liko tik rankose… Tikriausiai vėl gi imame keiksnoti tą, kuris nepasirūpino savo augintinio išmatomis. Ar daug investicijų reikalauja išmatų surinkimas? Veikiausiai ne: tik maišelis ir Jūsų pritūpimas.

Rinkime šunų ir kitų gyvunų išmatas, taip švarindami savo aplinką
: visiems mums bus mieliau vaikščioti pamėgtais parkų takeliais, nematant pašalėje (ar net viduryje) šio „gėrio“. O ir vaikus leisti palakstyti į pievutę bus visiem drąsiau!

Komentarai