Nusižiovaukite prie savo šuns, ir jis greičiausiai padarys tą patį. Iš tiesų ši užkrečiama elgsena yra gana nepaprasta. Tik kelios gyvūnų rūšys tai gali padaryti, o vieninteliai šunys tai daro peržengę rūšies barjerą. Naujausi tyrimai parodė, jog šuo gali nusižiovauti vos išgirdęs mūsų žiovulį, kartu tai įrodo, kad šuo sugeba įsijausti į žmogų.

Užkrečiamas žiovulys buvo stebimas taip pat tarp Gelados babūnų, trumpauodegių makakų, šimpanzių. Žmonės yra linkę perimti žiovulį dažniau tarp draugų ar pažįstamų – tai perša idėją, kad perimtas žiovulys kartu reiškia ir empatijos jausmą.  Kai kurie tyrimai parodė, kad šunys dažniau nusižiovauja pastebėję pažįstamą žmogų žiovaujant. Tačiau dar galutinai neaišku, ar toks šunų elgesys taip pat susijęs su empatija. Viena užuomina vedanti prie šios išvados ir yra būtent tai, kad šunys perima žiovulį vien tik išgirdę žmogų žiovaujant.

Tam išsiaiškinti Porto miesto universiteto (Portugalijoje) mokslininkai atliko tyrimą surinkę 29 šunis, kurie bent 6 mėnesius yra išgyvenę su savo šeimininkais.  Kad sumažinti nerimą tyrimai buvo atliekami šuns namuose, tame pačiame kambaryje būnant ir šeimininkui, tačiau be vizualinio kontakto.

Komanda, vadovaujama elgsenos biologės Karine Silva, įrašė šeimininko ir nepažįstamos moters žiovulio garsus. Kaip dirbtinė kontrolė panaudotas kompiuteriu atkurtas žiovulio garsas ( norint sukurti kuo natūralesnį žiovulio garsą, savanoriai klausėsi garso per ausines).  Kiekvienas šuo išgirdo visus garsus dviejų sesijų metu, sesijos buvo atliekamos su 7 dienų tarpu.  Sesijos metu mokslininkai skaičiavo sukeltus žiovulius.

Žurnalo Animal Cognition liepos mėnesio numeryje komanda pristatė savo išvadose, kad 12 iš 29 šunų žiovavo eksperimento metu. Išvedus vidurkį, šunys penkis kartus dažniau žiovavo girdėdami pažįstamo žmogaus žiovulį, nei girdėdami kontrolinius žiovulius. ” Tokie rezultatai įrodo, kad šunys geba įsijausti į žmogų” – teigė Karine Silva.

Ir biologės teigimu tai nėra stebėtina. Žmonės pradėjo prisijaukinti šunis daug maž prieš 15 000 metų, nuo tada žmogus šunis veisė įvairioms užduotims atlikti, nuo medžioklės iki pagalbos akliesiems. Toks artimas ryšys ir galėjo paskatinti tarprūšinį empatijos jausmą, bėgant amžiams.

” Šie tyrimai sako mums šį tą naujo apie šunų užkrečiamą  žiovulio mechanizmą”, teigia Duke universiteto šunų pažinimo centro (Durham’as, Šiaurės Karolina)  studentas Evan Mclean, kuris tyrime nedalyvavo. “Kaip ir žmonės, šunys šia elgseną gali “pasigauti” pasitelkdami savo ausis.” Visgi jis pažymi ,kad eksperimentas nepasako mums apie empatijos pobūdį šunyse. ” Ar jie mąsto apie mūsų jausmus ir vidinę būseną taip kaip mes, žmonės?”

Ádám Miklósi, Eötvös Loránd universiteto Budapešte etologas, sutinka. Jis teigia – ” Naudojant elgsenas kaip indikatorius atrasime tik panašumų tarp elgsenų, bet tai niekada nepasakys mums ar šunų empatija sutampa su žmonių empatijos jausmu”. Ankstesni tyrimai parodė, kad pavyzdžiui, net jei šuo atrodo kaltas, jis gali  kaltės jausmo nė nejausti. ” Šunys gali simuliuoti socialinį interesą, kuris gali suklaidinti žmogų, kad šunys yra valdomi tų pačių psichinių procesų, bet ne visada gali suprasti žmogaus elgsenos sudėtingumą”, teigia Miklósi.

Straipsnis originalo kalba