Praėjusią savaitę rašėme apie veterinarės, gyvūnų elgsenos specialistės, Lore Haug iš Teksaso neseniai sudarytą šunų elgsenos mitų sąrašą. Aptarėme 5 populiariausius mitus, kuriuos galite rasti šioje nuorodoje https://www.reksas.lt/sunu-elgsenos-mitai-1-dalis . Šiandien papasakosime apie dar 5 labai populiarias teorijas, kurias dažnai taiko šunų šeimininkai.

Mitas #1: “Šuo, kuris šlapinasi namuose / naikina namus / loja paliktas vienas, taip elgiasi, nes yra piktas (pagiežingas, kerštingas).“ (Neišlaikomas mokslinis ir filosofinis testai.)

Šis mitas be abejonės yra žalingas žmogaus ir augintinio santykiams. Šunys nesielgia kerštingai ar pagiežingai, o taip manantys šuns šeimininkai ilgainiui ima negatyviai žiūrėti į savo augintinį. Šunys elgiasi vienaip ar kitaip, nes jaučiasi gerai, nori, kad nutiktų kas nors gero arba nori, kad nepalanki situacija („blogi dalykai“) liautųsi, taip pat jų elgsena – tai reakcija į įvykius jų aplinkoje. Nors šunys patiria labai panašias emocijas kaip ir žmonės, tačiau jie vadovaujasi ne tais pačiais motyvais. Pagieža / pyktis / kerštas reikalauja tam tikro išankstinio mąstymo, racionalaus mąstymo, kurie, remiantis moksliniais tyrimais, nepastebimi šunų elgsenoje. Šunys neracionalizuoja savo elgsenos.

Mite paminėtos elgsenos gali būti paaiškinamos dviem racionaliomis priežastimis. Pirmoji, tai, jog šuo nėra visiškai išmokytas nesišlapinti namie arba nežino kaip elgtis namuose, jis dar mokosi. Nesant asmeniui, kuris prižiūrėtų jį, šuo šlapinasi, kai jo šlapimo pūslė yra pilna (tuščia šlapimo pūslė = gera savijauta) ir „griauna namus“, nes taip žaidžia su įvairiais daiktais (kramto sofą, batus, nutraukia / suplėšo užuolaidas, išverčia šiukšles) ir lojimas yra smagu.

Kitas paaiškinimas, jog šuo kenčia nuo tam tikro laipsnio vienatvės baimės / streso. Minėta elgsena gali būti šuns patiriamo streso išraiška, taip gyvūnas bando atsikratyti patiriamo nerimo ir baimės, kai yra paliekamas vienas. Jeigu Jūsų šuo reguliariai šlapinasi (arba netgi tuštinasi) namuose, naikina daiktus paliktas vienas, gali būti, jog jis kenčia nuo vienatvės baimės. Nesiimant veiksmų situacija gali tik blogėti.

Mitas #2: “Jeigu šuniui duosite žmogaus maisto, jis išmoks prašyti prie stalo.“ (Neišlaikyti visi trys testai.)

Tai kvaila! Vieno šuns šeimininko šuns „prašymas“ gali būti kitu atveju „dėmesio prašymo“ elgsena, labai siekiama ir vertinga. Stiprinamos / skatinamos elgsenos tęsiasi arba padažnėja. Jeigu šunį šersite „nuo stalo“, jis išmoks prašyti maisto prie stalo. Tačiau tai neturi nieko bendro su maistu, kurį duodate (ar tai žmogaus maistas, ar šuns)! Jeigu nenorite, kad šuo prašytų maisto prie stalo, neduokite maisto nuo stalo.

Mitas #3: “Jis žino, kad buvo blogas / pasielgė blogai, nes atrodo kaltas.“ (Neišlaikyti visi trys testai.)

Šis mitas yra žalingas augintinio ir šeimininko santykiams, nes jis leidžia šuns šeimininkui tikėti ir taikyti šuniui moralinius standartus, kurių šuo išties neturi ir negali suvokti. Kai šuo atrodo „kaltas“ – tai tik šuns atsakas į žmogaus rodomą įtampą, piktą kūno kalbą. Jis greičiausiai mąsto kažką panašaus: „nežinau kodėl, bet mano žmogus atrodo nusiminęs. Aš geriau elgsiuosi ramiai, kad tas pyktis nekliūtų man“. Netgi kai „kalta“ snukio išraiška yra tiesioginis ir staigus šuns elgsenos rezultatas (nes šuo buvo „pagautas nusikaltimo vietoje“) – „Ei, greit dink iš šiukšlių dėžės!“ – šuns nuleista galva, kūno padėtis, nudelbtos akys – tai tik požymiai, jog šuo pastebėjo Jūsų pyktį ir bando jo išvengti.

Vienas pažįstamas dresuotojas atliko eksperimentą siekdamas įtikinti klientą, jog „kaltas žvilgsnis“ – tai tik mitas. Dresuotojas liepė klientui laikyti šunį svetainėje, kai tuo tarpu pats nuėjo į virtuvę ir išvertė šiukšles ant grindų jas paskleisdamas po patalpą. Tuomet paprašė kliento atvesti šunį į virtuvę. Be abejonės šuo elgėsi „kaltai“, nors ir nebuvo išvertęs šiukšlių – jis tiesiog žinojo iš ankstesnės patirties, jog „šiukšlės ant žemės“ = „piktas šeimininkas“, todėl iškart elgėsi nuolaidžiai, tikintis, kad pyktis jį aplenks.

Galų gale, šunų augintojai, kurie yra baudę savo šunį už kažką, ką jie padarė, kai šeimininkų nebuvo namie, gali patvirtinti faktą, jog bausmė neapsaugo nuo nepageidaujamos elgsenos pasikartojimo kitą kartą. Tačiau išeitis yra – nesudarykite sąlygų namų teršimui. Padėkite šiukšles šuniui nepasiekiamoje vietoje. Nepalikite maisto ant stalų ir stalviršių. Šunį palikite toje namų dalyje / kambaryje, kurioje yra mažesnė rizika, kad kas nors bus suniokota. Nusamdykite žmogų, galinti pavedžioti Jūsų šunį, kai jam tenka visą dieną praleisti namie, palikite žaislų – šie veiksmai padės šuniui atsikratyti streso ar bent nukreipti dėmesį pageidaujama linkme – nami bus saugūs, o ir šuo laimingesnis. Truputį pasistengus šuo grįžusį šeimininką sutiks džiugiai, o ne „kaltu snukiu“.

Mitas #4: „Antkaklis su spygliais veikia kaip šuns mamos dantys ir jos korekcijos.“ (Neišlaikytas mokslo ir filosofinis testai)

Nesinori tikėti, jog žmonės gali tikėti šiuo mitu. Būtų kvaila, jei nebūtų išties pavojinga šuns ir šeimininko santykiams.

Antkakliai su spygliais veikia, nes duriantys spygliai geriausiu atveju yra nemalonūs, blogiausiu – sukelia skausmą. Kadangi šuo stengsis išvengti skausmo ir nemalonaus jausmo, antkaklis su spygliais padės ir šuo netemps pavadžio arba nedarys kažko panašaus nepageidaujamo, tačiau tik laikinai. Kaip ir kitų dresūros būdų ir priemonių, naudojantis gąsdinimu ir skausmu, atvejais egzistuoja reikšminga nenumatytų pasekmių rizika.

Antkaklio su spygliais atveju pirminė rizika kyla dėl šuns patiriamo skausmo asociacijos su kažkuo iš jo aplinkos (skausmas = kažkas aplinkoje), o tai gali lemti agresiją neteisingai identifikuotai priežasčiai. Šuns noras pasisveikinti, apsiuostyti su kitu šunimi gali netikėtai tapti agresija kitam šuniui, nes jam patempus pavadį (link kito šuns) jis patyrė skausmą.

Jeigu naudojote arba ketinate naudoti antkaklį su spygliais siekiant kontroliuoti savo šunį, pasikonsultuokite su kvalifikuotu pozityvios dresūros metodų specialistu apie efektyvesnius ir mažiau pavojingus metodus.

Mitas #5: “Agresyvūs / bijantys rankos prisilietimo / baikštūs šunys turėjo būti skriaudžiami / mušami kažkuriuo gyvenimo laikotarpiu.“ (Neišlaikytas mokslinis testas)

Tai labai paplitęs mitas, tačiau nors elgsena nusakoma mite yra problematiška, pats mitas gali būti nekalčiausias iš aptartų dešimties.

Yra daugybė priežasčių, kodėl šuo gali būti agresyvus, bijoti rankos prisilietimo, būti baikštus. Tinkamos socializacijos trūkumas – viena iš dažniausių priežasčių, ypač baikštumui paaiškinti. Jeigu šuniukas nesusiduria su didele įvairove socialinių patirčių per pirmąsias 12-14 gyvenimo savaičių, tikėtina, jog jis bus neofobas – bijos naujų dalykų visą savo gyvenimą (žr. 1 mitą). Neofobija pasireiškia baime, o kai kuriems šunims su baime sietina agresija.

Plačiai pripa˛intos agresijos kategirijos apima:

• Gynybinė (sietina su baime) agresija
• Nuosavybės agresija (kai šuo saugo savo daiktą)
• Motiniška agresija
• Teritorinė agresija
• Su statusu sietina agresija
• Dėl patiriamo skausmo / su skausmu sietina agresija
• Agresija kylanti saugant kažką
• Grobuoniška agresija
• Žaidimų agresija
• Idiopatinė agresija (kai neaiškios agresijos priežastys)

Atminkite, jog nėra tokios kategorijos kaip „dėl smurto“ kylanti agresija. Smurtas / engimas gali  būti viena iš priežasčių, dėl kurių kyla agresija iš baimės arba ginybinė agresija, tačiau tai daug retesni atvejai nei agresija iš baimės atisradusi dėl prastos socializacijos arba socializacijos nebuvimo.

Nepriklausomai nuo agresijos ar baimės priežasties galime teigti, jog meilė šuniui gali būti pakankamas įrankis išspręsti šias problemas. Nors meilė yra vienas svarbiausių sėkmingų šuns ir žmogaus santykių elementų, tačiau norint padėti baikščiam šuniui tapti savimi pasitikinčiu arba agresyviam šuniui tapti draugišku, prireiks ne tik meilės, tačiau ir pastangų, noro mokytis kartu su savo augintiniu.

Šaltinis: http://www.whole-dog-journal.com

.