Mokydami savo šunis, mes daug dėmesio skiriame komandoms “pas mane” ir “sėdėt”, tačiau, kartais pamirštame, kad šuo turi turėti ir kitokių “įgūdžių”. Šiuo atveju kalbame apie komandą “dantys”. Deja, ji nėra viena iš daugiausiai naudojamų ir dėl to neretai pamirštama. Yra atvejų, kai sugebėjimas pražiodinti augintinį gali būti itin svarbus. Pavyzdžiui, jei norima apžiūrėti dantų būklę arba jeigu tarp dantų ar nasruose įstrigo ašaka ar kitoks svetimkūnis. Pastaruoju atveju tai yra ypatingai svarbu, nes kitas būdas ką nors ištraukti būtų su narkoze.
Vienas mūsų klientų, amerikietiškos akitos veislės šuns šeimininkas nusprendė su savo augintiniu dalyvauti parodose, o pasirodymo parodoje metu dantų apžiūra yra vienas iš ekspertizės elementų. Kadangi šuo lankė bendro paklusnumo užsiėmimus ir buvo vienas iš pažangiųjų “mokinių”, su ringo dresūra ypatingų sunkumų nekilo. Šuo judėjo, leidosi apžiūrimas, pradėjo perprasti stovėsenos ypatumus, tačiau paaiškėjo, kad jis visai nenusiteikęs niekam rodyti dantų. Akita muisteisi, abiem letenomis bandė nustumti rankas ir visais būdais rodė, kad toks brovimasis į asmeninę erdvę jam nepriimtinas.
Mes pradėjome mokyti šunį rodyti dantis. Iš pradžių, buvo duodama komanda “dantys” ir tiesiog paliesdamas snukis. Už ramią reakciją šuo buvo giriamas (naudojamas klikeris) ir duodamas skanėstas. Kai buvo galima lengvai paliesti šuns snukį ir lupas, perėjome prie kito žingsnio. Buvo labai trumpam pakeliama lupa iš kurio nors šono, už ramų elgesį šuo buvo giriamas ir skatinamas. Po to perėjom prie sąkandžio apžiūros, t.y. abiejų lupų kėlimo. Galutinis mokymo žingsnis buvo pripratinti šunį prie ilgesnės visų nasrų apžiūros. Schema tą pati: komanda “dantys”, apžiūra, klikerio paspaudimas arba “klikas” už ramų elgesį ir skanius su pagyrimu. Mokant buvo įterptas “didelio prizo” efektas, t.y. kai šuo išliko ramus apžiūrint dantis, jam buvo duodamas ne vienas, o kelį skaniukai, jis buvo labai entuziastingai giriamas. Tokiu būdu mūsų akita labai greitai suprato, kad rodyti dantis yra labai geras dalykas, nes už tai jis gauna daugiau skanėstų, negu paprastai per treniruotę.
Labai svarbu prisiminti, kad mokant šunį nebūtų sukeliami nemalonūs pojūčiai, būtent todėl geriausia pradėti nuo šonų, nes kartais norint apžiūrėti šuns sąkandį galima netyčia užspausti nosį ar kitaip sukelti diskomfortą. Kitas svarbus dalykas – nereikia siekti iš karto ilgai apžiūrėti visus dantis. Pakanka vos sekundės-kitos, svarbu, kad šuo būtų ramus. Geriau atlikti daug sėkmingų, bet trumpų bandymų, nei iškovoti vos vieną kitą sėkmingą iš didelio skaičiaus ilgų apžiūrų. Reikia nepamiršti, kad kuo dažniau šuo gauną galimybę pasielgti tinkamai, tuo greičiau tas elgesys bus išmoktas.