Kartą vaikščiodamas parke pastebėjau vakarų Škotijos terjerą ir jo baltaplaukę šeimininkę. Moteris naiviai įtikinėjo šunį paklusti, šuo, deja, nesustodamas lojo ant praeivių. Aplinkiniams besiteisindama šuns grožiu moteriškė švelniai kalbėjo jam moralą. Rodos, jog šuniui barimas tikrai patiko, lojimas dar pagarsėjo …
Tą pačią dieną mieste pastebėjau šeimininką su nemažo ūgio mišrūnu. Šuo noriai stebėjo kiekvieną šeimininko judesį, šeimininkas griežtai sakydamas komandas karinga eisena judėjo į priekį ir stebėjo savo keturkojo draugo reakciją į aplinką. Šuo buvo panašus į vokiečių aviganį. Prieš pėsčiųjų perėją šuo sustojo, po akimirkos atsisėdo. Tą akimirką šeimininko veide pastebėjau šypseną. Šuo užsidirbo ilgai lauktą pagyrimą.
Kaip manote, kiek verti viename ir kitame pavyzdyje paminėti šuns ir žmogaus santykiai ? Ar yra blogai turėti energingus, gal net kažkiek ir hierarchija pagrįstus santykius ? Ar šuo turi būti šuns draugu ir jo geriau paprašyti nei liepti ? Vieno atsakymo tikrai nesulauksime, todėl ženkime toliau. Kaip manote, kuris iš šių dviejų šunų labiau tikėtina, jog išvengs nelaimės pereidamas gatvę, kuris nepabėgs nuo šeimininko ? Kuris neišgasdins, nesužalos praeivio žmogaus ar kito šuns ?
Bet kurios veislės šuo, nesvarbu ar jis Jorkšyro terjeras, ar vokiečių aviganis, patekęs į kritinę situaciją patirs panikos būseną, jei prie panašių situacijų nebus pripratintas. Todėl atsakingi šeimininkai dresūrą iš šunų mokymo aikštelės perkelia į realias situacijas viešose vietose. Juk svarbiausia, kad šuo ne tik klausytų šeimininko komandų, bet ir adekvačiai reaguotų į aplinkinius dirgiklius. Jei anksčiau minėtas Škotijos terjeras šeimininkės gyvenime būtų buvęs ne namų papuošalu, o šunimi, greičiausiai, jis šiandien nekeltų problemų ir pats nesijaustų blogai.
Ne tiek dresūros principai, kiek šuniui skiriami laikas ir energija labiausiai nulemia jo elgesį namie ir viešumoje. Retkarčiais pakliūva dirbti su klientais, kurių nepavyksta perkalbėti liautis interpretuoti šuns “mąstymą” ir kaip švelniai su juo reikia dirbti. Ir tenka sutikti griežtai, bet disciplinuotai besielgiančių šeimininkų, kurių šunys klausė, o ne svarstydavo spręsdami filosofinius klausimus. Atsakingas šeimininkas suvokia, jog suformuoti vertingus santykius su kita gyvūnų rūšimi užtrunka daug laiko. Todėl žmogaus supratimas apie šuns poreikius, entuziazmas, atkaklumas, mokymo nuoseklumas, o ne klikeris, skanėstas ar griežtas antkaklis formuoja pagrindines žmogaus ir šuns komandos vertybes.
Darnūs šuns ir šeimininko santykiai – kaip juos bepavadintume (bendravimu, ryšiu ar kontaktu) – svarbiausia šuns ir žmogaus komandos dalis. Tačiau tokie santykiai tampa vertingi tik tuomet,kai yra svarbūs abiems – ne tik įtikti bandančiam šuniui, bet ir už jį atsakingam žmogui. Vertingi visai šeimai, jos šuniui ir visuomenei.