Norėčiau patarimo. Įsigijome vokiečių aviganio patinėlį. Problemėlė tame, kad jis jau 5 mėnesių ir augęs su mama vienkiemio sąlygomis, o mes jį parsivežėme į miestą, kur judėjimas, mašinos, žmonės, kiti šuniukai ir pnš. Na mažylis iš ramios aplinkos papuolė į tikrą mėsmalę. Jis baikštus kaip zuikutis, mes su juo stengiamės kuo švelniau, nes jis reaguoja į aukštą tembrą, iš kart bėga į savo vietą. Jis niekad per savo 5 mėnesius nėra jautęs tokio kaip antkaklio ir pavadėlio, nėra girdėjęs jokios komandos, tik kartkartėmis palakstydavo palaidas po laukus iš mamos pąskos ir tiek žinių. Nuo ko mums kaip šeimininkams pradėti su juo darbą. Jis mums jau antras šuo, turėjome jau vieną vokiečių aviganį, bet jis pasimirė. Turime įgūdžių šuns auklėjime, bet su tokiu paaugliuku žvėriuku nebuvo tekę susidurt, baisu netinkamai pasielgt. Šuniukas matosi paklusnus, labai gabus, per porą dienų padarė didelę pažangą, reaguoja į komandas, bet bijo eit į lauką, porą kart dedant antkaklį pasysiavo iš baimės, bijo net mažiausio šuniuko, ant pavadėlio tamposi kaip neišjodinėtas žirgas ( ne visada, bet kai ko išsigąsta ). Kaip išugdyt jam pasitikėjimą, nuo ko pradėti jį mokint, nes pakolkas jis pasiduoda tik švelniam balsui. Jei vyras kiek aukštesniu balsu ištaria ” Negalima “, tai jis lekia į savo vietą kaip kulka. Gal galite padėti. Lauksiu patarimų, iš anksto dėkoju… Su pagarba, Gražina, Klaipėda

Gražina,

Pagal Jūsų aprašymą šuo silpnai socializuotas. Dėl kitų jo genetiškai paveldėtų problemų sunku ką ir pasakyti nepamačius. Šiaip susidaro įspūdis, jog šuniukas itin jautrus.

Pagrindinės gairės galėtų būti tokios:

a) kantrus, nuoseklus darbas.

jei šuo bijo pavadžio, ar antkaklio – nuosekliai neskubant išmokinti pamėgti pavadį: maitinant prie jų ir pamažu rodant vieną po kito, po to maitinant su uždėti antkakliu, po to maitinant su pririštu pavadžiu ir tik po to maitinti su vedant su pavadžiu. Jei šuo gabus, priklausomai nuo problemos stiprumo, viso to galite išmokyti per savaitę, o gali užtrukti ir mėnesį.

b) teigiamas šeimininkų bendravimas;

Bendravimo manieros auginant jautrų šunį itin svarbios. Geriau skatinti tai, ko siekiame, nei rėkti ar pykti ant šuns, kad elgiasi netinkamai. Venkite “negalima”, jei jis iššaukia stiprią šuns baimę. Bendraukite ramiu tonu, kad šuo Jumis pasitikėtų. Skatinkite šuns atsipalaidavimą, už ramų elgesį duokite skanėstų, girkite.

c) socializacija;

Nors pradžioje rekomenduočiau padirbėti namie ir sukurti ryšį su šuniuku, pripratinti prie pavadėlio, antkaklio ir pavedžioti koncentruojant dėmesį, kad šuo asocijuotų vaikščiojimą su malonumu, jam būtina ir bendrauti su gentainiais ir kitais žmonėmis. Todėl siūlyčiau pavežioti ar pavedžioti pas kitus GERUS šunis ir žmones, dar geriau – į mokyklėlę. Vedžiojimas pas kitus šunis turėtų būti nuolatiniu Jūsų darbu, trunkančiu tiek, kol šuo apsipras su situacija. Stebėdamas kitus šunis Jūsų šuo mokysis atsipalaidavimo, ramaus, užtikrinto elgesio.

d) gyva konsultacija pas dresūros trenerį;

Nėra nieko geriau ir efektyviau, nei tiksli konsultacija su dresūros treneriu. Internetiniai patarimai gali būti labai bendri, tačiau ir klaidinantys. Apsilankykite pas trenerį savo mieste.

e) veterinaro apžiūra;

Perdėtas šuns jautrumas gali būti ligos ar sveikatos sutrikimo požymis, neretai baimė būna klinikinės prigimties, ir tada jokie motyvatoriai dresūros treniruotėse šuns elgesio nepakeičia. Ligą nustatyti ir išgydyti gali veterinaras. Net jei tai nervų sistemos funkcijos sutrikimas, yra medikamentų, kurie gali padėti šuniui labiau atsipalaiduoti aplinkoje ir sukurti kontaktą. Tačiau visa tai galioja su sąlyga, jei vykdote visą kompleksą aukščiau aprašytų veiksmų.