Pakaitinės elgsenos yra normalios šuns elgsenos išsiskiriančios iš elgsenos konteksto. Jos įspėja apie gresiantį konfliktą ar nerimą. Šuo nori kažką atlikti, tačiau jis malšina potraukį tai daryti. Jis pakeičia užlaikytą elgesį kitu, tokiu kaip žiovulys ar laižymasis. Pavyzdžiui jūs ruošiatės išeiti ir šuo tikisi, kad jis galės keliauti su jumis. Jis nėra užtikrintas kas vyks toliau. Jis nori šokti ant jūsų ar tiesiog išbėgti pro duris, bet vietoje to, jis nusižiovauja. Situacijos neužtikrintumas kelia konfliktą šunyje ir pakaitinės elgsenos yra to konflikto išraiška. Pavyzdžiui, šuo norėtų įkasti vaiką, kuris ima jo kaulą, bet vietoje to jis ima kandžioti savo koją.
Pakaitinių elgsenų pavyzdžiai:
- žiovulys, kai šuo nepavargęs
- trumpi lyžtelėjimai, kai nerodomas maistas (žiūrėkite video žemiau)
- staigus kasymasis kai šuniui neniežti
- staigūs letenų ar kitų kūno dalių kandžiojimai
- staigūs žemės ar kitų objektų pauostymai
- nusipurtymas kai šuo nėra šlapias ar purvinas
Visos šios elgsenos šuniui yra natūralios, todėl reikėtų stebėti kokiame kontekste jos naudojamos, kad nustatyti kada šuo nerimauja. Pavyzdžiui, jei metas miegoti šuo atsikelia, pasirąžo, nusižiovauja ir nuėjęs atsigula į savo lovą, tas žiovulys nebuvo pakaitinė elgsena. Jei vaikai apkabina šunį, ar gulasi ant jo ir šuo nusižiovauja ar pradeda juos aktyviai laižyti – tai pakaitinė elgsena. Jis norėtų atsikelti ir pasitraukti ar net kąsti, bet vietoje to, jis pasirenka nusižiovavimą, vaikų ar savęs laižymą. Šiame kontekste šuo duoda signalą, kad jis nesijaučia patogiai, ir jums metas įsikišti. Tokiu atveju jūs turite arba apsaugoti vaikus nuo tokių veiksmų ateityje, arba pasitelkę teigiamą motyvaciją treniruoti šunį, kad šuo imtų džiaugtis (ne tiesiog toleruoti) tokį vaikų elgesį.