Tikriausiai, egzistuoja šimtai šunų dresavimo būdų. O gal net tūkstančiai. Ir kaip rodo mano bendravimo realioje ir virtualioje aplinkoje patirtis, dauguma laikiusių bent vieną šunį laiko save ekspertais. Atrodo, kad suprasti ir įvertinti sudėtingą šuns elgseną yra tikrai labai paprasta, ir kad bet kuris žmogus gali tai padaryti. Ir jeigu jums kada nors bent kartą apytiksliai pavyko – jūs tikite galintys išdresuoti bet kurį šunį. Bet kas žiūrėjęs filmukus Youtube arba National Geographic, arba matęs kaip mama ar tėvas, ar brolis tai darė, jau suvokia sudėtingus šuns galvoje vykstančius procesus. Arba kažkas turėjo keletą šunų – šešis ir daugiau – vadino juos gauja ir taip tapo šunų elgesio specialistu. Leiskite man, kaip išsilavinusiai profesionalių šunų trenerių bendruomenės atstovei kai ką jums pasakyti. Toks mąstymas yra tiesiog bauginantis.

Manymas, kad jeigu jums kažkas pavyko, tai jūs jau esate ekspertas – yra labai būdingas mūsų pasauliui. Mes nustatome sėkmę pagal pasiektą minimumą. Žmonės sako, „na, mano šuo, vaikas, t.t. užaugo geras“. Taigi, aš nesiruošiu aiškintis, ar yra kitas geresnis ir efektyvesnis būdas kažką daryti.

Ir žinote… Daugelis taiko panašius šunų dresūros principus. Ir jie yra netikę. Kiekvieną dieną šunys yra užmigdomi dėl elgesio problemų. Šunys, kurie galėjo gyventi gražius, džiaugsmo kupinus gyvenimus yra nužudomi, nes jie netapo tokiais, kokių norėjo jų šeimininkai. Ir šuns kaltės čia beveik nėra. Yra žinoma, kad tikrai ne dėl per didelio šunų skaičiaus jie miršta prieglaudose. Problema yra ta, kad šeimos atsisako šunų, nes negali išspręsti jų elgesio problemų. Žmonės labai stengiasi panaudoti jiems lengvai prieinamą patirtį, pvz., mėgdžioja praeityje turėtų šunų dresavimo patirtį arba turi nenuoseklius lūkesčius (jog rezultato reikėjo vakar), kurie neišvengiamai veda šunį prie nesėkmės.

Ir tik praėjus vienuolikai nesėkmingų bandymų valandų (o kartais ir porai metų) skambinama treneriui.

„Sveiki, klauso dresūros treneris, kuo galiu padėti?“

„Sveiki. Mano šuo turi problemą X. Jeigu jūs greitai jos neišspręsite, mes atiduosim šunį į prieglaudą (arba užmigdysime). Jūs mūsų (ir šuns) paskutinė viltis.“

Vertimas: mes šeimininkai leidome problemai X gyvuoti labai ilgai, mes nebuvome nuoseklūs mokydami šunį ir dabar priėjome liepto galo. Mes jau „nurašėme“ šunį ir ieškome greito sprendimo būdo, kaip pagerinti situaciją. Arba moralinio leidimo galutinai pasiduoti.

Iš mano patirties, nemažai tokių skambučių baigiasi šuns atsisakymu. Ir tai įvyksta ne dėl nepakankamų pastangų, metodų arba trenerio patirties stokos. Tai įvyksta, nes šeimininkas jau pasidavė. Matot, nėra greitų sprendimų. Nėra tokio sprendimo, kuris viską pagerina per vieną valandą. Televizijos šou, kuriuose greitai pakeičiamas šuns elgesys, nepasako tiesos. Reikia aistros ir atsidavimo norint išspręsti problemą, kuri taip įsišaknijo, kad jūs esate pasiruošę pasiduoti. Ir dauguma žmonių neturi tam laiko. Ne šiandienos pasaulyje. Problemos nesumažėja pernakt ir jos nėra sprendžiamos greitai. Bet kuris sakantis, kad yra kitaip, jums meluoja ir kažkas – šeimininkas, šuo arba abu – neišvengiamai liks su sudaužyta širdimi.

Tai ką gi reikia daryti su televiziją mėgdžiojančių šunų savininkų elgesiu, kurie galiausiai pasiduoda išsekę ir sužlugdyti ? Nėra lengvo atsakymo. Šunų dresūros sritis dar labai jauna. Ji gimė iš stebėjimų, bandymų ir klaidų, ją palaikė mokslas ir etika, jai trukdė pop kultūra. Šunų dresūra turi savo problemų, kylančių dėl daugybės žmonių, kuriuos ji pritraukia. Kai kuriems, tai yra amatas, perduodamas per kartas, kitiems – etinis ir akademinis siekis. Vieni siekia geriau suprasti gyvūnus, kiti – pabėgti iš žmonių pasaulio. Ir tada yra tie, kurie desperatiškai nori sukurti palikimą, užpatentuoti išskirtinį metodą, kuris juos išgarsins.

Ir per visus šiuos žmones ir jų motyvus tęsiasi aistra alsuojančios gijos. Tų gijų atsiranda labai daug. Jos skaldo ir dalina profesiją bei jai atstovaujančius žmones.

Įsivaizduokite, jei dresūra sudėtinga pradedančiam profesionalui, tai kokia ji šuns šeimininkui? Viena reklama skelbia „padarysime jūsų šunį tobulu“, kita teigia „jokių skanėstų, tik disciplina“, dar kita vilioja „humaniška, moksliškai paremta dresūra“. Šeimininkai dažniausiai nori tik sprendimo ir jaučiasi beviltiškai dėl pačios situacijos, todėl metodai jiems nerūpi. Jie jau pasiruošę atsisakyti kažko, į ką įdėjo nemažai širdies tą dieną, kai parnešė namo. Jie jau sužlugdyti, desperatiški ir vis neatsigauna nuo suvokimo, kad dresavimo metodai, kuriuos jie manė išmaną, neveikia.

Liūdniausias dalykas yra tai, kad aš tiksliai nežinau, koks geriausias sprendimas. Kai kurie agituoja už trenerių reglamentavimą ir licencijavimą, kad žmonės turėtų tam tikrą patikimą standartą. Tačiau reikia daug daugiau nei reglamentas, kad žmonės suvoktų, jog jiems reikia profesionalo pagalbos. Taip pat egzistuoja standartų ir metodų klausimas. Per pastaruosius 20 metų vyko judėjimas dėl tam tikrų mokymo metodų ir įrankių uždraudimo ir didžiulis atoveiksmis iš tų metodų bei įrankių propaguotojų. Nors aš esu už standartus ir rūpestį, bet draudimas paprastai nėra sprendimas, o įsitraukimas ir švietimas – yra. Geriau panaikinti paklausą, nei įtraukti didelę dalį trenerių į juodą sąrašą. Be to, draudimas dažniausiai nepanaikina nieko, tik paslepia. Tai kaip standartą mes naudojame mokymui šiandien – priežastis, elgesys, pasekmė. Kaip mums pakeisti šunų savininkų ir trenerių elgesį ir užtikrinti geresnes to pasekmes? Atsakymas ateis nagrinėjant priežastis ir kuriant naują elgseną.

Mano siūlomas sprendimas būtų iššūkis. Aš metu iššūkį šio straipsnio skaitytojui skaityti daugiau. Iki jūsų šuniui prireiks pagalbos arba iki jūs nuspręsite padėti savo šuniui. Ką jau čia, geriausia, dar iki jūs prisiartinsite prie bet kokio šuns. Žinokite visas puses – visus ginčus, aistras, metodus ir įrankius. Ir priimkite apsvarstytą sprendimą. Aš nesiūlau jums vertinti šunų dresūrą kaip simptomų rinkinį, bet sekti tam tikro metodo šalininkus ir atrinkti, koks jis yra iš tikrųjų. Ir po to paklausti, kodėl. Paklausti, kodėl jis veikia. Tuomet paklausti, ar yra mažiau invazinis ir paremtas fiziniais veiksmais būdas. Ir aš metu iššūkį profesionalas būti atviresniais. Leiskitės į dialogus. Pradėkite nuo to, kad mes visi mylime šunis. Stebėkite vieni kitų darbą be vertinimo, ir tada, kai kitas yra atviras pasiūlymams, siūlykite, bet vėl gi be vertinimo. Ir pasiruoškite klausti „kodėl“, nes niekas neturi būti savaime suprantama ir „tiesiog todėl“.

Iššūkis skirtas treneriams, savamoksliams ar sertifikuotiems elgesio specialistams, prieglaudų savanoriams ir darbuotojams, šunų savininkams ir jų draugams. Visiems. Vienintelis būdas pagerinti minimalų mūsų šunų gyvenimo standartą yra gilinti žinias. Jeigu visi mokėtų skaityti šuns kūno kalbą taip pat gerai kaip mes naudojamės telefonais, kiekvienas šuo turėtų geresnį gyvenimą. Pradėkite šiandien.

Straipsnio autorė: Molly Sumner, http://www.kindredcompanions.com/for-the-love-of-dog/2015/1/30/dog-training-is-broken