“Klientai, vyresnio amžiaus pora, turėjo kastruotą 6 metų amžiaus Rodezijos Ridžbeko veislės patiną, kuris buvo agresyvus kitų šunų atžvilgiu“.- pasakoja dr. Jennie Jamtgaard, Kolorado valstijos Veterinarijos Universitete (angl. Colorado State University College of Veterinary Medicine) dirbanti taikomosios gyvūnų elgsenos konsultante ir elgsenos instruktore. „Ši pora žiūrėjo televizijos laidą „Šunų užkalbėtojas“ (angl. Dog Whisperer) su žinomu šunų dresuotoju Cesar Millan ir matė, kaip Millan agresyvius šunis atvesdavo į šunų gaujas ir jei šuo elgdavosi agresyviai, paguldydavo jį ant šono ar nugaros. Sekdami laidos pavyzdžiu nusivedė savo šunį į parką, kuriame lankėsi daugiau šunų ir iš esmės įtraukė į agresiją skatinančią situaciją.”

Nenuostabu, jog toks elgesys nepasiteisino. “Šuns savininkė bandė išlaikyti paguldytą šunį stovėdama ant pavadžio, kai tuo tarpu visi kiti šunys ėjo ir uostinėjo. Jos šuo suurzgė, kitas šuo irgi suurzgė, tuomet jos šuo, kuris svėrė turbūt tiek pat, kiek šeimininkė, ėmė pulti, o šeimininkė nepajėgė jo nulaikyti. Kai ji bandė išskirti kovojančius šunis, jai įkando. Rodezijos ridžbeko šeimininkė nebūtų galėjusi atlikti „alfa“ vaidmens, net jei būtų norėjusi. Priešingai, ji parodė, jog negeba būti „gaujos lydere“.“ Šiuo atveju įkandimas buvo netyčinė nelaimė, atsitiktinumas, tačiau taip būna ne visada.

Dr. J. Jamtgaard papasakojo apie kitą atvejį, apie Australijos aviganio mišrūną, pasižymintį stipria agresija (puolimu, urzgimu, lojimu) kitų šunų atžvilgiu, kai tik bent akies kampeliu pamatydavo kitą šunį:

“Šuo puikiai elgėsi su žmonėmis ir niekuomet nerodė agresijos jų atžvilgiu. Šuns savininkai taip pat žiūrėdavo Cesar Millan laidas ir auklėdami šunį naudojo tik bausmės metodus. Savininkai manė, jog taip ir reikia elgtis, tačiau jautėsi nemaloniai ir nervinosi. Jie pakartotinai (keletą mėnesių) bandė fiziškai sutramdyti šunį, kai tik pamatydavo agresijos ženklus. Šuns šeimininkai pripažino, jog nematė progreso, tačiau tiesiog neturėjo idėjų, kaip kitaip elgtis. Galiausiai, gyvūnų prekių parduotuvėje šuo suurzgė ir veržėsi pirmyn, o šuns savininkė – tuo metu 5 mėnesius nėščia – bandė šunį jėga paguldyti ant žemės – šuo įkando į ranką. Įkandimas buvo gana gilus. Po šio įvykio šuns šeimininkai kreipėsi į mane.“

Įkandimai nestebina

Deja, tokie atvejai, kai šuo įkanda šeimininkui ar kitiems asmenims, nestebina. Remiantis tyrimų rezultatais, skelbiamais Taikomosios gyvūnų elgsenos žurnale (The Journal of Applied Animal Behavior (2009)), jeigu agresyviai elgsitės su savo šunimi, šuo taip pat bus agresyvus.

Meghan Herron, pagrindinė tyrimo autorė teigia, jog “pagrindinė priežastis, kodėl šunų augintojai kreipiasi į gyvūnų elgsenos specialistus ar dresuotojus – tai bandymas suvaldyti agresyvią elgseną. Mūsų atlikto tyrimo rezultatai patvirtina, jog daugelis konfrontacinių dresūros metodų (pavyzdžiui, įdėmus žiūrėjimas gyvūnui į akis, mušimas ar bauginimas naudojantis fizine manipuliacija) nepasiteisina, bandant pašalinti/sumažinti nepageidaujamą elgseną ir gali išprovokuoti agresyvią gyvūno reakciją.“

Iš tikrųjų konfrontacinių dresūros metodų naudojimas gali išprovokuoti šuns baimę, kuri lemtų gynybinę agresyvią elgseną, nukreiptą į asmenį, kuris kelia baimę.

Tyrimui atlikti veterinarai (Herron, Frances S. Shofer ir Ilana R. Reisner), studijuojantys ir dirbantys Pensilvanijos universitete (angl. Department of Clinical Studies at University of Pennsylvania, School of Veterinary Medicine) parengė 30 klausimų anketą šunų augintojams, kurie lankėsi universiteto veterinarijos klinikoje.

Anketoje šunų savininkų buvo klausiama, kaip jie anksčiau elgdavosi šuns agresyvios elgsenos atvejais, ar pasireikšdavo teigiamas, neigiamas ar neutralus poveikis šuns elgsenai. Taip pat buvo klausiama, ar agresyvi šuns elgsena buvo naudojamų dresūros metodų pasekmė. Šunų šeimininkų buvo klausiama ir kur jie išmoko metodų, kuriuos naudojo.

Kai kurie dresūros metodai provokavo agresiją

Dažniausiai agresija pasireikšdavo kaip atsakas į pasišlykštėjimą keliantį įsikišimą arba bausmę, net kai įsikišimas būdavo netiesioginis:

• Mušimas ranka arba spyrimas šuniui (41% savininkų po to pastebėjo agresyvią elgseną)
• Urzgimas ant šuns (41%)
• Šuns vertimas atiduoti daiktą iš nasrų (38%)
• “Alfa vaidmuo” (šuns guldymas ant nugaros ir laikymas) (31%)
• “Dominavimo slopinimas” (šuns guldymas ant šono) (29%)
• Čiupimas/ėmimas už pažandės ar pakarpos (26%)
• Spoksojimas (įdėmus žiūrėjimas į šunį, kol jis nukreipia žvilgsnį į šoną) (30%)
• Šuns apipurškimas iš vandens šautuvo ar purkštuvo (20%)
• Šaukimas “ne” (15%)
• Priverstinis „pastatymas“ (kuomet šuo verčiamas susidurti su dalykais, kurie jį gąsdina, pavyzdžiui, plytelėmis klotos grindys, triukšmas ar žmonės) (12%) Palyginimui, baimės nekeliantys metodai lėmė daug mažiau agresijos atvejų:
• Šuns mokymas atsisėsti dėl norimo daikto ar veiksmo (tik 2%  šunų savininkų pranešė apie agresiją)
• Šuns apdovanojimas / skatinimas už akių kontaktą (kai šuo žiūri į akis, jis giriamas, duodamas skanus kąsnelis) (2%)
• Už daiktą, kuris laikomas šuns nasruose, pasiūlomas maistas (6%)
• Šuns skatinimas už komandos “žiūrėk į mane” vykdymą (0%)

Kas naudojasi bausmėmis grindžiamais metodais?

“Atlikta studija akcentuoja dominavimu grįstos dresūros, kuri išpopuliarėjo dėl televizijos laidų, knygų ir kitų bausmėmis grįstų dresūros metodų populiarintojų, keliamą riziką“, tvirtina Herron.

Pavyzdžiui, „Šunų užkalbėtojas“ Cesar Millan – populiarios National Geographic Channel laidos vedėjas – nuolatos demonstruoja alfa vaidmenį, dominavimą šunį guldant ant nugaros ar šono bei šuns priešpastatymą su turimų baimių objektais. Panaši situacija su anksčiau labai populiariomis knygomis (pavyzdžiui, angl. Divine Canine by the Monks of New Skete), kuriose dėmesys koncentruojamas į blogos/ nepageidaujamos elgsenos korekcijas, naudojant „smaugtukus“ ar antkaklius su spygliais, o ne patikimas baimės nekeliančias technikas.

Šie šaltiniai akcentuoja nepageidaujamą ar agresyvią šunų elgseną kaip socialinio dominavimo siekį ar nepakankamo šeimininko dominavimo požymį. Šiai teorijai pritariantys asmenys siūlo šuns savininkui parodyti šuniui, kad jis yra „viršesnis“, „alfa“ ar „gaujos vadas“. Tačiau gyvūnų elgsenos specialistai atkreipia dėmesį į nepageidaujamos elgsenos šalinimo būdus, skatinant pageidaujamą elgseną.

Herron akcentuoja, jog “pastarojo dešimtmečio šunų agresijos tyrimai parodė, jog šunų agresija ir kitos elgsenos problemos nėra dominuojančios elgsenos pasekmė ar šuns šeimininko dominavimo trūkumo rezultatas, tačiau baimės pasekmė (gynybos būdas) ar glūdinčios nerimo problemos. Baimę keliančios technikos gali lemti agresyvų šunų atsaką, nes tokių technikų panaudojimas gali sukelti baimę ar nerimą. Ypač, jei šuo ir prieš tai buvo nusiteikęs gynybai.“

Šunų savininkai dažnai nepastebi sąsajos

Veterinarė Herron atkreipia dėmesį, jog ne visi šunų savininkai, nurodę agresyvų šuns atsaką į konkretų baime grįstos dresūros metodą, manė, kad būtent naudotas dresūros metodas turėjo neigiamą poveikį šuns elgsenai. Pavyzdžiui, nors 43 procentai šunų savininkų, sudavusių ranka ar spyrusių šuniui, pastebėjo agresyvią elgseną, nukreiptą į juos po tokių veiksmų, tik 35 procentai suprato, kad būtent dėl naudoto metodo šuo pasielgė agresyviai.

Tikėtina, jog šunų savininkams sudėtinga pastebėti tokią sąsają, nes baime grįsti dresūros metodai gali laikinai pristabdyti nepageidaujamą elgseną – tuomet atrodo, jog metodas pasiteisino – tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tokie metodai nepadeda. Taip pat šunų savininkai gali neatpažinti neagresyvaus, tačiau baime grįsto atsako į korekciją ir tokiu atveju atrodytų, jog panaudotas metodas padėjo konkrečiu atveju. Nepaisant to, šuns gąsdinimas (didesnės baimės sukėlimas) taip pat gali paskatinti gynybinę agresiją tokioje pačioje ar kitose situacijose.

Kokius metodus derėtų naudoti?

Tyrimo rezultatai akcentuoja pozityvaus skatinimo ir kitų agresija ar baime negrindžiamų dresūros metodų panaudojimo svarbą, dirbant su šunimis, ypač, jei šuo anksčiau yra elgęsis agresyviai. Būtent nekeliantys baimės metodai, kuriais skatinama pageidaujama elgsena ir keičiama šuns emocinė būsena, puikiai tinka agresyviems šunims.

Na, o kaipgi baigėsi Australijos aviganio mišrūno ir Rodezijos ridžbeko istorijos?

Dr. J. Jamtgaard pasakoja: „Australijos aviganio mišrūno elgsena konsultacijos metu pagerėjo dramatiškai – šuo išliko ramus įvairiose situacijose, net kai kaimynų šuo lojo būdamas vos už kelių metrų atstumo. Manau, jog matymas, ko galima pasiekti vienos konsultacijos metu, pakeitus požiūrį ir elgseną, šuns šeimininkams suteikė vilties.

Po 4-6 savaičių jie jau galėjo eiti normaliai pasivaikščioti su šunimi, net ir esant kitiems šunims nedideliu atstumu. Iš pradžių konsultavau šuns šeimininkus telefonu kas keletą dienų, domėjausi, kaip jiems sekasi, vėliau, pirmuosius 3 mėnesius, skambindavau kartą per savaitę. Šeimininkai jautėsi labai gerai, galėdami su šunimi elgtis kitaip (švelniau, draugiškiau). Šiuo metu šuns savininkai gali varžytis su šunimi tampydami jo mėgiamą žaislą (kuris atims, šeimininkas ar šuo) bei būti šalia kitų šunų, su kuriais susiduria gatvėje nedideliu atstumu – anksčiau tokia situacija buvo negalima, nes šuo į kitus šunis reaguodavo agresyviai, vos tik juos pamatydavo. Pasak gyvūnų elgsenos specialisto, rami gyvūno elgsena tęsėsi ir vėliau, net ir po kelių metų šeimai, auginančiai mažametį vaiką, vis dar nekilo problemų dėl šuns agresyvumo.

Vyresnio amžiaus pora, auginusi Rodezijos ridžbeko veislės šunį, savo tikslus įgyvendino per 6-8 savaites, dirbdami panašiai kaip ir šeima, auginusi Australijos aviganio mišrūną. Šuns šeimininkai taikydami kitus metodus galėjo saugiai vaikštinėti su šunimi ir jį nuraminti, susidūrus su kitais šunimis. Šuo ramiai sėdėdamas laukia, kol šeimininkai paplepės su kitais šunų augintojais. Situacija jau dabar yra daug geresnė, rezultatai akivaizdūs.“

Straipsnio autorė Sophia Yin, veterinarė, gyvūnų elgsenos specialistė. Straipsnį originalo kalba galite rasti: http://abrionline.org/article.php?id=254