Šiandien “Reksas” pateikia interviu su pirmuoju sertifikuotu pozityvios motyvacijos treneriu, kilusiu iš Lietuvos – Mariumi Geykman, kuris šiuo metu gyvena Amerikoje.  Marių kalbina “Rekso” treneris Jonas Valančius.

Jonas Valančius (JV): Sveiki, prašome prisistatyti “Rekso” mokyklos skaitytojams.

Marius Geykman (MG): Sveiki, aš gimiau Lietuvoje 1985 metais, o  1992 m.  persikėliau gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Visuomet mylėjau gyvūnus, puikiai prisimenu, kai tėtis krepšyje parnešė namo pirmajį šeimos narį – šunį, vardu Džesi. Mano akys ir širdis džiaugėsi, kuomet mačiau, kaip Džesi laksto aplink ir mėgaujasi gyvenimu. Džesi privertė pamilti ne tik ją, bet ir visus šunis. Net tuomet, kai lankydavomės pas draugus ar giminės, aš mielai laiką leisdavau su jų auginamais šunimis.

Baigęs universitetą aš pradėjau dirbti finansinių paslaugų pramonėje Čikagoje. Po 3-5 metų įtempto ir neįdomaus darbo, aš pradejau galvoti apie tokią sritį, kurioje jausčiausi laimingesnis. Mano šunys, Klitas ir Cleo, padėjo  man suprasti, kad tokia sritis tikrai yra. Kai išėjau iš finansų kompanijos, visą laisvą laiką leisdavau su šunimis parke, kartais net po 5 valandas per dieną. Visą tą laiką aš stebėdavau savų bei kitų šunų žaidimus. Aš stebėdavau, kaip jie palaidi laksto, persekioja vienas kitą, užuodžia naujus kvapus. Vieną dieną, kai stebėjau savo lakstančius ir besilinksminančius šunis, pamačiau, kaip abu mano šunys atsisuko į mane ir nusišypsojo. Aš jiems taip pat atsakiau šypsena ir pamaniau, kad jei tik galėčiau užsiimti veikla, susijusia su šunimis, norėčiau ir kitus keturkojus draugus paversti tokiais pat laimingais, kaip ir manieji. Kitą dieną aš pradėjau domėtis viskuo, kas susiję su gyvūnų paslaugų pramone ir suradau Karen Pryor akademiją. Tuoj pat paskambinau jos direktorei  Tia Guest.

Po pokalbio su Tia, aš maniau kad KPA( Karen Pryor Academy) buvo man tinkama, tačiau Tia parodė, jog visa tai nėra taip paprasta. Ji norėjo įsitikinti, kad aš pasiruošęs ir suvokiu tai, į ką įsitraukiu. Ji paprašė, kad pirmiausia aš perskaityčiau Karen Pryor  knygas “Don’t Shoot The Dog” ir “Reaching The Animal Mind”, taip pat knygą apie klikerį. Dienas aš leisdavau skaitydamas knygas ir ekspermentuodamas su klikeriu. Tia norėjo įsitikinti ar tai tikrai skirta man. Po to, kai perskaičiau knygą apie tai, kaip gyvūnai mąsto, aš tvirtai apsisprendžiau, jog noriu būti pozityvios motyvacijos treneriu ir šią filosofiją taikyti ne tik mokant gyvūnus, bet ir savo kasdieniniame gyvenime.

JV: Internete perskaitėme, jog jūs nesenai buvote išrinktas “Geriausiu mėnesio sertifikuotu Karen Prior akademijos partneriu”. Sveikiname! Ką šis apdovanojimas jums reiškia?

MG: Šią žinią išgirdau tik grįžęs iš klikerio seminarų, kuris vyko San Franciske. Seminaruose aš susipažinau su daugybe puikių žmonių ir trenerių ir netgi pabendravau su pačia Karen Prior, kuri mane prisiminė iš ankstesnių seminarų apie klikerį. Po tokio nuostabaus savaitgalio aš grįžau namo ir elektroniniame laiške perskaičiau apie tai, kad esu išrinktas geriausiu mėnesio sertifikuotu Karen Prior akademijos partneriu. Aš buvau be galo laimingas, suvokiau, jog einu teisinga linkme.

JV: Gal galėtumėt papasakot daugiau apie savo praleistą laiką Lietuvoje?

MG: Aš mielai prisimenu savo vaikystę, kai gyvenau Lietuvoje. Esu užaugęs Klaipėdoje. Mano meilė šunims prasidėjo nuo senelio afganų kurto Rudžio bei pirmojo šuns Džesi, kuri buvo amerikiečių koker spanielių veislės.

JV: Prašom papasakoti mums daugiau apie jūsų kaip trenerio karjerą.

MG: Mano, kaip šunų trenerio karjera prasidėjo nuo KPA. Prieš tai aš išbandžiau visa kita: tradicinę dresūrą, kurios metu naudojama korekcija, kuomet vedžiau savo šunį Kit į dresūros mokyklą. Ji toje mokykloje nesijautėlaiminga, visai kaip ir aš. Kit taip pat turėjo problemų, susijusių su lojimu. Aš paklausiau savo veterinaro, ką man daryti. Jis pasiūlė šuniui uždėti elektrinį antkaklį. Išbandžiau ir jį. Kai mano šunys žaisdavo tarpusavyje ir kuris nors amteldavo, elektrinis antkaklis Kim sukeldavo skausmą. Man tai nepatiko, todėl jo nebenaudojau. Tada dar nežinojau, kokie būdai yra geri, tiesiog klausydavau to, ką man sakydavo “profesionalai”.

Žinios, kurias gavau iš KPA bei perskaitytų knygų, leido suprasti, koks svarbus gali būti ryšys tarp šuns ir jo šeimininko. Žmonėms reikia suprasti, kad šuo nėra “blogas”, jis tiesiog yra šuo, kuris nevisuomet supranta, kad elgiasi blogai. Aš labai džiaugiuosi turėdamas galimybę dirbti su žmonėmis ir jų šunimis. Mokymas, kaip sukurti ryšį tarp žmogaus ir jo augintinio, kaip sugyventi su šunimi ir kaip suprasti “šuns kalbą” – tai yra maloniausia mano darbo dalis.

Taip pat man patinka dirbti su elgesio problemų turinčiais šunimis. Mano kalytė Kleo pas mane pateko būdama 2 metų. Ji turėjo daugybę baimių, nepasitikėjo žmonėmis. Tačiau įdėjus daug pastangų mes pasiekiame puikių rezultatų. Anksčiau reikėdavo net kelių mėnesių, kad šuo priprastų prie naujo žmogaus, dabar pakanka vos dienos ar kelių ir ji su žmogumi tampa geriausiais draugais. Netgi pasitaiko atvejų, kad ji tam tikrus žmones, kurie turi teigiamą energiją, “priima” iš karto.

Elgesio keitimas yra mano cinkelis. Man patinka parodyti, kad yra būdų pakeisti šuns elgesį taip, kad jam gyvenimas neatrodytų kaip košmaras. Matymas, jog šuo pagaliau pradeda pasitikėti savimi, man yra didžiausias apdovanojimas.

JV: Kas jus nuvedė į KPA? Kada pradėjote ten mokytis, ar studijos Karen Prior akademijoje jums buvo naudingos?

MG: Į KPA įstojau 2011 metais gruodį. Mano dėstytoja Laura Monaco-Torelli parodė man daugybę būdų, kaip galima bendrauti su gyvūnais. Mano ryšys su savo šunimis labai pagerėjo. Klikeris, jo filosofija bei teigiama motyvacija tapo mano gyvenimo dalimi. Už tai ačiū Laurai.

JV: Labai garsios JAV šunų/ žmonių trenerės Tia Guest and Laura Monaco Torelli buvo jūsų mokytojos. Kokios patirties įgavote dirbamas su jomis?

MG: Kiekvieną dieną įgaudavo vis naujos patirties. Tia Guest, Laura Monaco-Torelli, Kathy Sdao, Julie Shaw, Alexandra Kurland, Ken Ramirez, Kay Laurence, Grisha Stewart, Dr. Sophia Yin, Dr. Susan Friedman, Bob Bailey, Pat Miller ir dar daugybė kitų puikių trenerių parodė man, kad yra daugybė mokymo būdų.

KPA and Laura Monaco-Torelli pavertė mane ne tik puikiu treneriu, bet ir geresniu žmogumi gyvenime. Mokymasis šioje įstaigoje man atvėrė akis, aš kitaip pradėjau suvokti pasaulį.

JV: Ką turėjote dar įveikti, kad taptumėt sertifikuotu KPA treneriu?

MG: Mokymasis KPA buvo sudėtinga, tačiau labai naudinga kelionė į naują pasaulį. Aš daug ko išmokau šioje akademojoje, taip pat  ir iš savo paties šunų. Aš ekpermentavau su savo šunimis. Šunys buvo mokomi naudojant teigiamą motyvaciją bei klikerį. Aš stebėjausi, kaip greit jie mokosi ir daro didžiulę pažangą. Tačiau skirtingų šunų mokymas padėjo man suprasti, jog vienos formulės nėra. Aš suvokiau, jog kiekvienas šuo yra individualus ir jam galbūt reikia kitokio mokymo. Metodas, kuris tinka vienam šuniui, nebūtinai tiks ir kitam.

JV: Ką galėtumėte patarti Lietuvos treneriams, kurie mėgsta naudoti griežtesnes korekcijas šunų auklėjime, netgi dirbant su agresyviais šunimis? Kodėl jūs pasirinkote mokymą per teigiamą motyvaciją, o ne bausmes?

MG: Aš labai myliu savo šunis. Jie priverčia mane šypsotis kiekvieną rytą ir vakarą. Tai kodėl aš turiu versti juos jaustis nesmagiai, kelti jiems skausmą, baimę ar agresiją? Jie man yra tarsi šeima, jie man padėjo tapti tuo, kas aš esu šiandien. Taigi aš noriu, kad jie būtų laimingi.

JV: Mokyme naudojant griežtus antkaklius, smaugikus, elektrinius antkaklius rezultatus galime pamatyti daug greičiau, tačiau psichologinė ir emocinė žala liks visam gyvenimui. Jei baudžiate šunį už gamtinių reikalų atlikimą namuose, manydami, jog jie kitą kart prisimins ir daugiau namuose nebedarys, grįžkite žingsnelį atgal ir pažiūrėkite į šią situaciją iš šuns pozicijos. Ką tik šuniukas žaidė, dūko su jumis ir staiga jis užsinorėjo “į tualetą”, nebegalėdamas daugiau išlaukti jis nuspendė nusilengvinti ant kilimo. Ir staiga jūs prišokote ir šunelį nubaudėte. Jis išsigąs ir nesupras, kodėl jūs prieš kelias minutes buvote toks linksmas, žaidėte su juo, o dabar baudžiate. Šuo pradeda jūsų bijoti ir suvokia, jog bet kada, bet kur jūs jį galite skriausti. Taip jūs priverčiate augintinį jūsų bijoti ir jumis nepasitikėti. Argi jūs baustumėte vaiką už tai, kad jis dar nežino, jog tai, ką jis daro, yra blogai?

Mokymas per bausmes šunį paverčia robotu. Jis bijo bet kokių naujovių, kadangi už bet kokį netinkamą veiksmą buvo baudžiamas. Šuns asmenybės nebelieka. Šuo pradeda nepasitikėti šeimininku ir visur jaučia įtampą, kadangi šeimininkas už bet kokį netinkamą veiksmą gali jį nubausti.

Mokymas naudojant klikerį ir skanėstus užtrunka ilgiau, tačiau jūsų šuo jaučiasi laimingas, jis pasitiki šeimininku ir nori, kad šeimininkas būtų laimingas. Jei turite problemų, pavyzdžiui, šuo šokinėja iš susijaudinimo, mokykite jį atsisėsti arba atsigulti tam, kad gautų dėmesio. Jei šuo loja išgirdęs skambutį, išmokykite jį, kad, kai išgirsta durų skambutį, jis turi eiti ir atsigulti į savo guolį arba ateiti pas jus ir uždėti savo leteną jums ant kojos.

Jūs tikrai galite pastebėti skirtumą tarp šunų, kurie buvo mokomi per teigiamą motyvaciją ir tų, kurie buvo mokomi naudojant tam tikras korekcijos formas. Šunys, kurie mokėsi be bausmių, rodys įvairias naujas elgsenas, kurios jums bus malonios, privers jus nusišypsoti ir apdovanoti juos skanėstais. Naudojant bausmes, šuns elgesys yra labiau mechaninis, jie bijo išbandyti kažką naujo, kadangi yra rizika, jog šeimininkui tai nepatiks. Pirmuoju atveju šuo yra asmenybė, o antruoju šuo neteko savo asmenybės dėl patiriamo skausmo ir bausmių.

JV: Plačiau papasakokite apie savo dabartinį verslą ir siūlomas paslaugas. Kokie jūsų planai ateičiai?

MG: Norėčiau atsidaryti įstaigą, kurioje būtų siūlomos visos reikalingiausios paslaugos, skirtos šunims: išvedžiojimas, kirpykla, dresūros paslaugos ir pan. Norėčiau, kad šeimininkams patiktų siūlomos paslaugos ir jie visuomet norėtų čia sugrįžti. Neplanuoju sustot mokytis. Turiu daugiau nei 23 knygas apie šunų elgseną, dresūrą, taip pat daugybę DVD. Mokomosios literatūros sąrašas nuolat auga. Taip pat savo žinias plečiu važinėdamas į įvairius seminarus. Manau, kad visiems treneriams yra svarbu plėsti savo turimas žinias, kadangi keikvieną dieną atsiranda vis kitokių naujovių.

JV: Ar žadate aplankyti Lietuva?

MG: Aš turiu šeimą bei draugų, kurie gyvena Lietuvoje, todėl tikiuosi greitu laiku atvykti. Labai norėčiau kartu pasiimti ir savo šunis.

JV: Ačiū už interviu ir Jūsų skirtą laiką.

MG: Dėkui už nuostabų pokalbį ir linkiu sėkmės visiems, kuriems yra įdomus mokymas, nenaudojant bausmių.

Mariaus interneto svetainė: www.snappypetservices.com
Facebook: www.facebook.com/snappypets
Iš anglų kalbos vertė Viktorija Kuznecovaitė.