Moteris, su kuria aš kartais pasišneku mano rytinių pasivaikščiojimų su šunimi metu, paklausė, ką aš manau apie neseniai jos patirtą įvykį. Ji vedžiojo savo keturmetį mišrūną vietiniame parke ir sutiko vyrą, kurio šuo buvo palaidas. Kai šeimininkai artėjo vienas link kito siauru takeliu, nepatyręs šuniukas pribėgo prie suaugusio šuns. Kaip yra būdinga tokio amžiaus šuniukui, jis betarpiškai ir linksmai užšoko ant kito šuns bandydamas pradėti žaidimą. Moters šuo, nors ir nebūdamas agresyvus, nenorėjo, kad prie jo lįstų. Jis suurzgė. Šuniukas neatstojo ir vėl bandė „užkalbinti“ vyresnį šunį. Šuo suurzgė garsiau. Vyras net nebandė prisisegti savo šuns. Moteris pasijautė nesmagiai, kad jos šuo urzgė, ir atsiprašinėdama vyro nuvedė savo šunį.

Suaugusio šuns plaukai galėjo ir nepasišiaušti šio susitikimo metu, bet mano tikrai pasišiaušė. Moters šuo nepadarė nieko blogo. Ji neturėjo už nieką atsiprašinėti! Urzgimas yra visiškai normalus šunų įspėjamasis ženklas. Tai šunų būdas pasakyti: „Ei, man tai nepatinka“, „Nesiartink!“ arba „Nustok daryti tai, ką darai“. Būdamas pririštas prie pavadžio suaugęs šuo negalėjo tiesiog pasitraukti. Jis, be abejo, galėjo įgnybti šuniukui arba dar blogiau. Tačiau jis pasirinko tinkamą įspėjimą. Kadangi šuniukas nesuprato, kas jam buvo sakoma, šuo suurzgė garsiau. Viliuosi, kad šuniukas išmoks pasitraukti, kai suaugę jį veja šalin, anksčiau, nei baigsis jo šuniuko „licencija“ ir suaugęs šuo atsakys agresyviai. Ir viliuosi, kad vyras išmoks prisirišti savo šunį, kai jis sutinka kitus.

Nuomonė, kad šuns urzgimas reiškia grėsmę, taip stipriai įaugo į žmonių sąmonę, kad atrodo labai teisinga ir net palanku nusiminti, kai jį išgirstame. Tačiau šuns urzgimas iš tiesų yra geras dalykas. Aš nesakau, kad yra gerai, kai šuo urzgia ant šeimininko, bet iš tiesų urzgimas yra neagresyvi bendravimo forma. Tik pagalvokite. Jeigu kažkas bando įsibrauti prieš jus be eilės, jūs galiausiai sakote kažką panašaus į „Atsiprašau!“ Bet kas būtų, jeigu jūs neturėtumėte būdo įspėti asmenį, kuris jus erzina? Galiausiai, jūs arba išeitumėt, arba fiziškai parodytumėt savo nepasitenkinimą. Kai šuo urzgia ant kito šuns ar žmogaus, tai tėra įspėjimas. Jeigu šuo norėtų užpulti, jis taip ir padarytų.

Urzgimas padeda išvengti agresijos, o ne provokuoti ją. Tačiau žmonės to nesupranta ir baudžia šunis už urzgimą. Tuomet šuo išmoksta, kad urzgimas reiškia bausmę ir, deja, kai tik ankstyvo perspėjimo sistema yra tokiu būdu „išjungiama“, šuo pradėda kąsti be įspėjimo. Būdama trenere, per metus aš mačiau daugybę tokių šunų ir, patikėkite, nėra lengva juos reabilituoti.

Jeigu šuo ant jūsų urzgia, nesvarbu, ar jis yra jūsų, ar ne, geriausias sprendimas tuo metu yra sušvelninti situaciją. Galiausiai, šuns susijaudinimo lygis jau padidėjo. Jūs neturite šaukti ar dar blogiau, naudoti jėgą, kadangi tokie dalykai gali išprovokuoti įkandimą. Vietoje to nukreipkite žvilgsnį žemyn ir į šoną (tai šuniui pasako, kad jūs nesate grėsmė ir leidžia jums periferiniu regėjimu stebėti šunį) ir lėtai atsitraukite. Jeigu galite, neatsukite šuniui nugaros, kadangi kai kurie yra linkę pulti būtent iš jos pusės. Jeigu minimas šuo yra jūsų, kreipkitės su urzgimo problema – pavyzdžiui, maisto saugojimu – į profesionalų trenerį. Atminkite, urzgimas yra tik bendravimo būdas. Jeigu mes skirtumėm laiko suprasti, kodėl šuo urzgia, o ne automatiškai manytumėm, jog jis elgiasi netinkamai, mes pradėtumėm ir patys tinkamai reaguoti į tokias situacijas.

Parengta pagal Nicole Wilde “Why growling is good”
Nuotrauka: N. Wilde