Žmonių pagrindinis bendravimo būdas yra kalba. Tačiau ar jūsų šuniui ji suprantama? Iš tiesų, mūsų kalba šuniui yra garsų kratinys, kol jis neišmoksta sieti tam tikrus žodžius su veiksmais ar daiktais. Tas pats galioja ir dresūroje. Tik pradedami mokinti šunį, pavyzdžiui, komandos „sėdėt“, pats žodis jam nieko nereiškia. Lygiai taip pat galima sakyt „kulverstis“ ar „kėdė“. Žodis savaime kol kas neturi jokio ryšio su veiksmu. Jeigu šuo galėtų rinktis komunikavimo būdą, jis pasirinktų gestus ar kūno kalbą.
Įsivaizduokite keisčiausią dalyką: jūs esate naminis gyvūnas ateivių šeimoje. Kalbos nežinote ir nesuprantate. Visą laiką girdite „Bubu!“. Iš pradžių pasimetate. Kaip gi suprast? Tada pradedate sekti kūno kalbą, gestus, daiktus, kad susiet bent kažkaip, ką gi sako jūsų šeimininkas. Ilgainiui suprantate, tą garsų kratinį jums sako, kai nori, kad atsisėstumėt. Pavyzdys gal ir juokingas, bet lygiai taip pat ir šunys narplioja mūsų kalbą.
Mokindami mes susiejame veiksmą ir žodį. Tik tada jis pradeda turėti prasmę. Yra du galimi būdai mokyti šunį. Vienas, iš karto sakyti komandą, kitas – įvesti ją tada, kai šuo pažįstą gestą. Abu būdai yra geri. Antras turi vieną pranašumą: šuo lengviau susikoncentruoja, jis nėra blaškomas, nes neretai norėdami greičiau jam paaiškinti, ko mes norime, mes kartojame, ir kartojame komandą.
Apskritai mokinant kalbos turėtų būti kuo mažiau. Dažnas šuo susipainioja ir išsiblaško nuo „sėdėt-sėdėt-sėdėt“ ir gali net nustoti dirbęs. Kita dažna klaida – skirtingi žodžiai. Ta pati komanda „sėdėt“ neretai transformuojasi į „sėsk“, „atsisėsk“ ir pan., o tai labai blaško šunį, kuris ir taip meta visas savo jėgas bandydamas išsiaiškinti, ko gi mes norime. Todėl geriausia pradėti mokyti su labai aiškiu gestu ir tada įvesti žodį. Jis turi būti konkretus ir visada tas pats.
Treniruotėse padedame žmonėms geriau suprasti kaip mokinti šunį. Neretai sulaukiame klausimo, kodėl jų šuo taip greitai nesupranta, kaip trenerių? Atsakymas būtų paprastas: treneriai stengiasi neapkrauti šuns žodžiais, rodo tikslius gestus, visa kūno kalba padeda susivokt, leidžia jam šiek tiek pamąstyti ir viską daro su reikalinga energija. Tai nėra sudėtinga, tik reikia pradėti mąstyti ne kaip žmogus, o šuo. Ir kartais tiesiog… patylėti.
Kalbant apie tiesiog kalbėjimą, jame nėra nieko blogo, šuo susidomi, supranta, kad kreipiamasi į jį. Tačiau reikia atsiminti, kad intonacija turi žymiai didesnę svarbą už pačius žodžius. Pabandykite, džiaugsmingu balsu sakykite: „Blogas šuo, ką padarei? Negausi skanėsto!“ Šuo atrodys laimingas, nes tai yra pagyrimo tonas. O jeigu griežtai sakysime: „Geras šuo, šaunuolis, super!“ Jis pasijus vos ne baramas, nors žodžių prasmė ir yra teigiama.
O kartais kalbėjimas padeda atkreipti šuns dėmesį. Paprastas pavyzdys: komanda „greta“. Kai šuo mokomas eiti greta kalbinimas gali padėt išlaikyt dėmesį. Sakydami „Geras šuo! Šaunuolis Bartai, puikiai eini. Žiūrėk į mane“ ir pan. sugebame ilgiau išlaikyti šuns dėmesį, o tai reiškia gauti iš jo reikalingą veiksmą. Kitas pavyzdys būtų iš parodos ringo. Šuo stovi parodinėje stovėsenoje gan ilgai ir gali pradėti nuobodžiauti. Kaip žinia, kai kurioms veislėms yra privaloma aukštai laikyti uodega arba net lengvai ja vizginti. Net hendlingo seminarus vedanti ir milžiniška patirtį turinti Elena Balakireva pataria: „Šnekinkit šunį. Nesvarbu, ką jūs sakysite. Kad ir niūniuosite kažkokią dainelę, jam bus įdomu, jis atrodys laimingesnis ir tikrai puikiai atliks savo užduotį – kuo gražiau stovėti.“
Per gyvenimą mokomas šuo gali išmokti apie porą šimtų žodžių, kurie reiškia veiksmus ar daiktus. Tačiau mūsų kalba jiems niekada netaps gimtoji. Tai reikia prisiminti ir stengtis palengvinti jiems užduotį suprasti šeimininką.