XXI amžiuje susiduriame su paradoksais: norime paklusnaus šuns, bet per mažai skiriame dėmesio jo auklėjimui ir mokymui; norime, kad šuo būtų sveikas, bet nededame pakankamai pastangų jo sveikos fizinės ir psichikos būklės palaikymui; norime, kad šuo jaustųsi laimingas ir išsikrovęs, tačiau laiko ilgam pasivaikščiojimui bei žaidimams randame tik sekmadienio vakare.

Šiandien į dresūros specialistus besikreipiantiems šunų augintojams bene aktualiausia problema – šuns lojimas. Taigi tai, kas prieš dvidešimt metų buvo normalu, dabar tapo problemiška: nors šunis prisijaukinome dėl jų gebėjimo saugoti, šiandien į lojantį šunį neretai žvelgiame labai nepalankiai. O juk lojimas pats savaime tėra šuns komunikacijos būdas, išreiškiantis džiaugsmą, baimę, pykti ir kitas emocijas.

Visgi gyvenant šiandieninėje visuomenėje natūralu, jog jei šuo itin dažnai ar tam tikrose situacijose intensyviai loja – jo šeimininkai gali patirti nemažai nepatogumų. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad nevaldomas šuns lojimas yra tam tikrų priežasčių pasekmė. O tos priežastys gali būti įvairios.

Įtakos turi genetika ir ankstyvoji aplinka

Iki šių dienų daug žmonių, dažniausiai gyvenančių kaimo vietovėse, įsigija šunį tam, kad jis saugotų teritoriją ir veiktų kaip signalizacija. Tokie šunys dėl socializacijos trūkumo ir dėl aplinkinių šunų elgesio nuo mažens įpranta daug loti. Jei jie yra sukergiami, tikėtina, kad jų palikuonys elgsis taip pat – net ir patekę į miestą.

Tad svarbu žinoti, jog jei šuo (ypač vyresnis nei dviejų mėnesių amžiaus) įsigijamas iš atokesnių gyvenviečių (taip pat ir jose įsikūrusių veislynų) – patekęs į miestą gali pradėti gąsdintis tokio „pasaulio“. Pastebima, jog ne visiems šunims lengva adaptuotis triukšmingoje aplinkoje. Be to, kiekvienas šuo turi ir „savo poziciją“, tad ne visuomet gali pavykti jį išmokyti to, ko nori šeimininkai.

Visgi jei nuo pat pirmųjų dienų šuniui garantuojate gerbūvį – kasdienius tinkamos trukmės pasivaikščiojimus, optimalų fizinį ir protinį krūvį, rūpestį, dėmesį, – ir vistiek susiduriate su perteklinio lojimo problema, vertėtų ieškoti papildomų mokymo priemonių.

Džiaugsmingas pasitikimas

Dažniausiai šuns lojimas pasireiškia šeimininkams grįžus namo. Taip šuo išreiškia džiaugsmą. Yra šunų, kurie visą laiką loja šeimininkams grįžus namo, nepriklausomai nuo pastarųjų elgsenos.

Iš esmės, tokios šuns emocijos neturėtų sukelti daug problemų, tačiau jei namuose yra mažų vaikų – tai gali tapti problema.

Kaip tą galima būtų suvaldyti?

Patartina šeimininkams grįžus namo, pasitikus šuniui – numesti ant grindų jam skanėstų, sakant komandą „Ieškok“. Tikėtina, jog, ilgainiui, šeimininkų grįžimą į namus šuo susies su maisto rinkimu, o ne su proga garsiai loti. Toks metodas gali padėti ir tiems žmonėms, kurių šunys jiems grįžus namo, pavyzdžiui, šlapinasi arba intensyviai juda ir rizikuoja sužeisti ar susižeisti.

Išsiskyrimo nerimas

Neretai šunys inkščia, kaukia, loja šeimininkams išeinant ar išėjus iš namų. Taip šuo išreiškia baimę, nerimą, paniką, išėjimo situaciją susiedamas su išsiskyrimu, šeimininkų netekimu. Jis supranta, kad paliktas vienas jausis blogai.

Geriausia pagalba tokiam šuniui: prieš išeinant iš namų, iškrauti jį fiziškai bei skirti protinės stimuliacijos pratimų. Visapusiškai išsikrovęs šuo mažiau patirs streso. Žinoma, itin nerimastingam šuniui dažniausiai yra reikalinga dresūros specialistų pagalba, nemažiau svarbus ir reguliarus fizinis, protinis krūvis.

Taip pat išsiskyrimo nerimo atvejais galima taikyti ir papildomus (bet ne tiesiogiai problemą sprendžiančius) metodus.

Pavyzdžiui, remiantis tuo, jog šuo pradeda jausti stresą vos atpažinęs pirmuosius išėjimo ženklus (pvz., apsirengimą, batų avimąsi, raktų paėmimą), tokiais atvejais būtų naudinga „ardyti“ šias veiksmų grandines. Kitaip tariant, šeimininkai turėtų pradėti išsitraukti raktus, užsidėti striukę ir atlikti kitus „stresinius“ veiksmus dienos eigoje, – kad ir po dvidešimt kartų. Tokiu būdu šie veiksmai galimai vėliau nebesukels šuniui streso.

Be to, prieš išeinant iš namų, patartina šuniui palikti kramtalų, Kongo žaislą, skirtingose namų vietose išdėlioti skanėstų. Labai naudinga ir išmokyti šunį jaustis saugiai tam tikroje namų vietoje, kur jis galėtų nurimti, ilsėtis. Tai gali būti guolis ar atviras narvas (šuo jame neturi būti uždaromas).

Dėmesio reikalavimas

Į mokyklą kreipėsi moteris, kurios šuo nuo mažens lojimu visko išsireikalaudavo, pavyzdžiui, paėmimo ant rankų, valgio. Ji teigė, jog iš pradžių toks šuns elgesys netrukdė, bet atsiradus mažų vaikų tai pradėjo kelti problemas.

Vengrų mokslininkai iškėlė hipotezę, kad šunys išmoko loti vien dėl to, kad gebėtų komunikuoti su žmonėmis. Taigi šuns lojimas prašant dėmesio yra normalus signalas – jei tai nevyksta visą dieną.

Grįžtant prie problemos, šuniui reikalaujant dėmesio lojimu gali pagelbėti vadinamasis „ignoravimo efektas“, kuomet jam sulojus, šeimininkas nusisuka nuo šuns ir nueina. Beje, labai svarbu, kad taip elgtųsi visi šeimos nariai. Žinoma, jei šuo nuolat loja namuose jau dvejus metus – gali tekti nemažai padirbėti.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad lojimu dėmesio reikalaujančiam šuniui sakant „baik, fū, negalima“ ar panašius žodžius – nesprendžiama problemos priežastis. Tokiu būdu tik laikinai pašalinamas „simptomas“, tai yra, lojimas.

Tad svarbiausia užtikrinti šuniui fizinę, protinę iškrovą, taip pat patartina taikyti nuraminimo, emocijų valdymo pratimus (pvz., mokyti laukti).

Reakcija į garsus namuose

Jautrumas garsams įprastai pasireiškia šunims, kurie iš atokesnių gyvenviečių patenka į miestą; pirmuosius gyvenimo mėnesius praeidžia izoliuotoje aplinkoje, neturi socializacijos galimybių; yra patyrę smurtą, išgąstį. Tokie šunys dažniausiai būna jautresni, baikštesni.

Taigi jei šuo intensyviai loja išgirdęs garsus, reikia tiksliai išsiaiškinti, į kokį garsą jis reaguoja. Tarkime, jeigu šuo loja atsidarant durims, jis gali reaguoti į durų rankenos judėjimą, užrakto judėjimą, barbenimą į duris ar priėjimą prie durų. Taigi nors galime manyti, jog šuo loja atsidarius durims, išties jis gali reaguoti į visiškai kitą veiksmą.

Atradus šunį dirginantį garsą, reikėtų jį „nujautrinti“ – tai yra, susieti jį su, pavyzdžiui, skanėstų gavimu. Pavyzdžiui, jei šuo loja į durų skambučio garsą, reikėtų bandyti šiek tiek skambtelėti ir vos pastebėjus, kad šuo ima suklusti – dar iki jam pradedant loti – duoti skanėstų. Žinoma, tai reikėtų daryti kasdien ir tęsti kelias savaites ar netgi mėnesius – priklausomai nuo šuns, jo amžiaus.

Apskritai jautrumas garsams rodo šuns bailumą, tad visų pirma reikėtų spręsti to priežastį: skirkite šuniui dėmesio, protinės veiklos pratimų (pasitikėjimo savimi ugdymui), tinkamą fizinį krūvį, suteikite nuolatinės socializacijos galimybių.

Lojimas pasitinkant kitą šunį

Toks lojimas rodo šuns džiaugsmingumą arba agresyvumą pasitinkant kitą šunį. Labai dažnai kito šuns pastikimas pirmiausia būna lydimas frustracijos ir panikos, bet susitikus imama „draugauti“.

Beje, šunų tempimąsis pavadžiu link kitų šunų ir intensyvus lojimas tuo metu dažniausiai pasireiškia tose šalyse, kur šunys negali vaikščioti be pavadžio. Šalyse, kur šunys vaikšto laisvai (be antsnukių, pavadžio) – tokių problemų retai pasitaiko.

Praktika rodo, jog emocionali reakcija pasitinkant kitą šunį dažniausiai būdinga tiems šunims, kuriems nuo mažens trūko socialinio kontakto su kitais šunimis. Įprastai jie nebūna žaidę, bendravę su kitais šunimis, nebent „pasiuostinėję“. Kaip žinia, vėliau tas „pasiuostymas“ virsta tempimu link kito šuns, dar vėliau – pertekliniu emocijų reiškimu tempiant.

Žinoma, jei šuo yra agresyvus, nereikėtų leisti jo tiesiogiai bendrauti su kitais šunimis. Tokiais atvejais būtų verta nuvesti šunį prie šunų aikštelės, kur yra draugiškų šunų. Vaikščiodamas palei tvorą, agresyvus šuo galės iš šalies stebėti, kaip elgiasi jo gentainiai, prieiti, apsiuostyti, nesukeliant rizikos kitiems šunims. Visgi agresyviems šunims įprastai reikia skirti individualius elgsenos keitimo metodus.

Taip pat šunis, lojančius ant kitų šunų, teigiamai veikia pasivaikščiojimai su kitais šunimis, grupinės treniruotės – žinoma, šis metodas efektyvus, jei šuo nėra agresyvus.

Problemų priežastys yra dvipusės

Perteklinio lojimo priežasčių visuomet yra dvi pusės – šuns ir jo šeimininko. Jei nuo mažens šuniui nebuvo suteikiama reikalinga priežiūra ir auklėjimas, vėliau pasireiškiančias problemas būna spręsti daug sunkiau. Gera žinia ta, jog, nepriklausomai nuo šuns amžiaus, galima pagerinti jo elgseną. Visgi tiesa ta, jog kai kuriuos šunis tenka treniruoti visą gyvenimą, kad jų elgsena išliktų pozityvi.

Lojimo problemos sprendimas pareikalauja nemažai pastangų bei laiko, ir, priklausomai nuo šuns charakterio, fiziologijos, amžiaus, – skiriasi mokymo metodai. Be to, kartais tik fizinio, protinio krūvio ir socializacijos nepakanka. Būtent todėl norint išspręsti šuns lojimo problemą, geriausia kreiptis į dresūros specialistus ir taikyti individualią šuns elgesio keitimo metodiką. Tai svarbu ne tik norint greitesnių ir efektyvesnių rezultatų, bet ir tam, kad savarankiškai mokant nebūtų padaryta klaidų, kurios galimai tik dar labiau pablogintų šuns elgseną.