Šį straipsnį parašė Sara Reusche, kuri 2008 metais laimėjo John’o Fisherio Esė apdovanojimą ir gavo stipendiją. Autorė suteikė teisę “Rekso” mokyklai išversti straipsnį į lietuvių kalbą. Malonaus skaitymo.

Pirmos kelios pamokos galiniame kieme buvo varginančios. Layla buvo labai įsitempusi, bandė mane „vedžioti“ ten, kur, jos manymu, buvo gyvybės ženklai, jos akys tapdavo stiklinė, o nuo įtampos ji visa drebėdavo. Aš uždėjau Laylai petnešas bei šešių metrų ilgio pavadį. Mes stovėdavome kiemo kampe, ji uostydavo orą bei nuo įtampos tirtėdavo. Aš tiesiog laukiau. Po ilgo laiko Laylos akys užfiksavo mane. Klikas! Vėliau mes keliais žingsniais paėjome kiemo vidurio link. Vėl laukimas. Layla mane nuvylė, kadangi jos visas dėmesys buvo sutelktas į aplinką. Po kurio laiko Laylos žvilgsis nuo kieme esančių krūmų pasiekė mane. Klikas! Jau žingsnis pirmyn. Mano užsiemimas baigėsi anksčiau nei pasireiškė Laylos grobuoniškas elgesys. Po dvidešimties minučių ramaus elgesio parvedžiau ją namo. Ji buvo tokia nuvargus, jog iškarto nuėjo pasnausti.

Po kelių savaičių kasdieninio darbo, Layla sugebėdavo grįžti pas mane būdama toli nuo miško, kuris taip pat buvo pilnas gyvų būtybių, kurias Layla mielai nudobtų, atsisėsti šalia ir žvelgtų į mane 5 sekundes. Po trijų savaičių mes jau galėjome būti miško pakraštyje apie 15 minučių, kur paprastai ji jau būdavo „pamišusi“ nuo įvairių kvapų, vedančių į gyvūnų urvus. Po dviejų mėnesių Layla jau galėjo ramiai būti galiniame kieme, bei dar po kelių savaičių ji gavo pirmąjį savo skanėstą už nežiūrėjimą mišką.

Labai įdomi nauja knyga  “Control Unleashed”, kurią parašė Leslie McDevitt, dar kartą įrodė, kad aš einu teisingu keliu. Užuot konfliktavus su šunimi, McDevitt rekomenduoja  suformuoti tinkamą šuns elgseną. Tam jis siūlo tam tikrą šuns mokymo programą. Šunys, kurie buvo jautresni kitų šunų atvžvilgiu, mokomi būti toje situacijoje, tik per daug didesnį atstumą. Šuo skatinamas tada, kai jo dėmesys yra sutelktas ne į aplinką, o į šeimininką. Tai tarsi žaidimas „pažvelk į mane“.  Šunys, kurie mėgsta uostyti žemę, agility treniruočių metu yra paprašomi įvykdyti tam tikras komandas, o tada jiems leidžiama pauostinėti žemę. Po tokių užsiemimų šunys nustoja nerimauti dėl kitų šunų, „uostinėtojai“ padaro uostymo pertraukėles, per kurias mielai kontaktuoja su šeimininku. Aš pradėjau suvokti, kad šunį galima paskatinti bet kurioje vietoje.

Visi, kas gyvena ar dirba su šunimis kiekvieną dieną, supranta, kokie nuostabūs ir kartu sudėtingi yra šie gyvūnai. Mes niekada tiksliai nežinosime, kaip šunys patiria emocijas ir ar jų potyrius galime lyginti su savaisiais, tačiau aišku, kad šunys yra skirtingos asmenybės, lygiai taip pat kaip ir žmonės. Kiekvienas šuo yra asmuo, ir kuo daugiau mes užsiimame su savo šunimi, tuo daugiau mes sužinome apie jų motyvaciją ir vertybes. Kaip ir žmonės, kai kurie šunys yra bailūs ar nedrąsūs, kiti smalsesni, draugiški. Kai kurie šunys yra švelnaus būdo, kiti impulsyvesni. Žmogaus kantrybė mokant šunį gali labai įtakoti jo emocijas, taip pat, ši praktika žmogui padeda tapti ne tokiu spontanišku.

O  kaip dėl Laylos ir manęs? Kartą naktį išėjome pasivaikščioti ir pakelyje, už kelių žingsnių, pamatėme triušį, tupintį po krūmais. Triušis sustingo, lygiai taip pat kaip ir aš su Layla. Layla paėjo kelis žingsnius atgal ir nuolat į mane žiūrėjo, jos kūno padėtis buvo laukimo pozoje. Aš nusišypsojau ir nepaleisdama pavadžio iš rankų, kartu su Layla vaikiausi triušį. Po kelių minučių mes tęsėme pasivaikščiojimą. Esame labai laimingos, kadangi pradėjome suprasti viena kita, mūsų ryšys tapo dar stipresnis.

Šaltinis: http://www.paws4u.com/lessons_from_layla.html

Komentarai

Trenerė Viktorija specializuojasi jaunų šunų socializavimo ir ringo dresūros srityse, dirba Kaune. Viktorija yra paruošusi daugelį Lietuvos šunų parodų nugalėtojų, turi Šetlando aviganių veislyną "Sielos draugas".