Šį straipsnį parašė Sara Reusche, kuri 2008 metais laimėjo John’o Fisherio Esė apdovanojimą ir gavo stipendiją. Autorė suteikė teisę “Rekso” mokyklai išversti straipsnį į lietuvių kalbą. Malonaus skaitymo.
Kai pirmą kartą Layla pamatė voverę, ji sucypė ir užšoko man ant galvos. Ji, įsikibus nagais, braižė man pečius, ausis ir garsiai lojo ant voverės medyje. Keli viliojantys
skanėstai gulėjo ant žemės – tik 16 savaičių šunytis į juos visiškai nekreipė dėmesio, buvo užlipęs ant manęs tarsi ant kopėčių ir net neketino nusileisti žemyn.
Deja, tai nebuvo vienintelis atvejis.
Per keletą savaičių jos reakcija į įvairių mažų gyvūnėlių, tokių, kaip voverė ar triušis, kvapus dar labiau sustiprėjo. Neilgai trukus ji sugavo ir sudraskė kelis burundukus. Didžiausi skanėstai, kuriais aš viliojau šuniuką, neprilygo jos norui domėtis mažais padarėliais. Kalytei buvo siūlomos kepenėlės, žuvis, saliamis ir dar daugybė įvairių skanėstų, bet ji į juos nereagavo. Aš nupirkau storesnius antkaklius ir pradėjau Laylą vedžioti su pavadėliu. Mes nustojome bandyti mokytis neaptvertame kiemo gale, kadangi Layla, vos tik išvydus kažką mažo ir judančio, sustingdavo ir pradėdavo drebėti, jos žvilgsnis pasikeisdavo ir vienintelė mintis jos galvoje būdavo – “aš jį pagausiu ir pribaigsiu”. Net jos širdies ritmo plakimas padvigubėdavo, be to, turėdavo praeiti nemažai laiko, kol ji aprimdavo.
Keli dresuotojai pasakė, jog aš daugiau dėmesio turėčiau skirti mūsų santykių sustiprinimui. Faktas, jog mano šuo mieliau kažką nužudytų, nei leistų laiką su manimi, reiškė, jog mums reikia sukurti tvirtesnį ryšį. Aš Laylai pradėjau taikyti programą “nieko negaunama už dyką šiame pasaulyje” (angl. NILIF – Nothing In Life Is Free). Ji miegodavo narve ir, kai paleisdavau ją palaidą namie, visada stebėdavau. Tam, kad gautų maistą, ji atlikinėdavo įvairias komandas. Taip su ja būdavo žaidžiami įvairūs žaidimai, todėl jau vakare ji eidavo miegoti visiškai pavargus. Aš maniau, jog viską darau teisingai. Man tai buvo didžiulis iššūkis.
Nebuvo sunku jauną šunį išmokyti žaisti su žaislais. Ji turėjo puikų grobio instinktą, todėl labai mėgo nešioti daiktus. Žaislai su virve buvo vieni iš jos mėgstamiausių, todėl tai
buvo puikus paskatinimas po įvairių komandų. Mes pradėjome vaikščioti į agility pamokas. Ji bėgdavo su didžiuliu entuziazmu, bet tik tol, kol aikštelėje nepamatydavo ar neužuosdavo
kokio kurmio. Aš naudodavau vis daugiau paskatinimų, nesusijusių su maistu. Layla labai mėgo savo narvą, todėl buvimas jame jai tapo vienas iš vertingų apdovanojimų. Kadangi ji buvo
paimta iš prieglaudos, kalytė turėjo keistų baimių. Ji bijojo moterų ir vaikų su šviesiais plaukais. Mes išsprendėme šią bėdą nesunkiai. Aš iš jos nereikalavau, kad ji bendrautų su
šiais žmonėmis, bet drąsus augintinės elgesys aplink juos Laylai uždirbdavo klikerio spragsėjimą ir galimybę nubėgti nuo žmonių į savo saugų narvą arba nusigręžti nuo žmonių
ir gauti paskatinimą iš manęs. Per tris mėnesius praktikos su trimis kaimynų vaikais, mes pasiekėme tai, jog Layla maloniai su jais bendravo, ėmė iš jų skanėstus bei toje situacijoje
nebuvo įsitempųsi.
Išgirdus iš dresūros trenerio apie Premako dėsnį, smagius žaidimus sujungiau su teoriją. Premako dėsnis teigia, jog labai smagi veikla gali būti efektyviai panaudota kaip paskatinimas už ne itin mėgstamą veiklą, pavyzdžiui, jei suvalgysi brokolių, duosiu tau taip norimo torto gabalėlį. Kai Laylai jau buvo dveji metai, aš pabandžiau padirbėti su jos grobuoniškais instinktais taikant šį metodą. Prieš pradedant naują iššūkį, aš pakalbėjau su veterinaru dėl man ramybės neduodančių jos širdies dūžių susijaudinimo metu. Veterinaras mane nuramino ir patikino, kad Laylai nėra nieko blogo, todėl giliai įkvėpus perėjau prie dar
vieno eksperimento.