Galima išmokyti šunį paklusnumo ir tinkamo elgesio bet kuriuo jo gyvenimo laikotarpiu. Tačiau mokyti šuniuką yra smagus užsiėmimas, tai kodėl laukti? Panašiai ir elgesio problemos gali būti išspręstos bet kuriuo šuns gyvenimo laikotarpiu, tačiau kuo vėliau, tuo labiau tos problemos erzina, tad kodėl neišmokyti šuns gerų manierų nuo pat pirmos dienos?

Temperamento problemos turi būti taisomos gyvenimo pradžioje, nes suaugusių šunų reabilitacija yra sudėtinga ir reikalauja daug laiko. Pavyzdžiui, dviejų-trijų mėnesių šuniuko drovumas, baimė, vengimas ir agresija žmonėms gali būti išspręsta per keletą dienų, ilgiausiai per savaitę. Išspręsti analogiškas problemas penkių mėnesių šuniukui pareikalautų keleto mėnesių. O reabilituoti aštuonerių mėnesių šunį užtruktų iki dviejų metų (su sąlyga, kad šuo nėra pavojingas, t.y. nieko nesužalojo). Net tada suaugęs šuo niekada neturės tokio pasitikėjimo, kokį jis galėtų turėti, jei jis būtų tinkamai socializuotas ankstyvame amžiuje.

Be abejonės, svarbiausia šunų auginimo užduotis yra užauginti „nepramušamus“ šunis, kurie vienodai džiaugiasi žmonių, ypač vyrų, vaikų ir svetimų žmonių kompanija bei veiksmais. Savimi pasitikintys ir draugiški šunys gali gyventi idealų gyvenimą ir džiaugtis susipažinę su naujais žmonėmis, ateinančiais į namus arba nepažįstamais lauke. Tačiau žmonių bijančio šuns visas gyvenimas yra nykus. Gyvenantis žmonių pasaulyje vargšas padaras kasdien turi susidurti su savo didžiausia baime – žmonėmis. Arba tas šuo yra uždaromas, kai į namus ateina svečiai, ir vedamas pasivaikščioti tik labai trumpam. Tai yra labai graudu, ypač žinant, kad baimės ir agresijos žmonėms gali būti lengva išvengti tinkamai anksti socializuojant šuniuką.

Šunims reikia nemažai laiko vystimuisi ir socializacijai. Tačiau, yra tam tikros laiko ribos. Šuniukai turi būti socializuojami iki trijų mėnesių amžiaus, deja, daugelis veisėjų ir šunų šeimininkų nespėja į šį traukinį. Iki 8 mėn. amžiaus šuniukams turi būti saugiai ir švelniai pristatytos kuo daugiau aplinkų ir jie turi pabendrauti su kuo daugiau žmonių: jie turi būti apkabinti, paimti ant rankų, pamaitinti ir pamokyti mažiausiai 100 žmonių, ypač vaikų, nepažįstamų ir vyrų. O vėliau jie turi pabendrauti bent su šimtu dar naujuose namuose. Neįtikėtina, bet tokia socializacija gali apsaugoti nuo 9 iš 12 įprastų įkandimų priežasčių.

Numatyti ir išvengti

Mes žinome, kad ankstyvos socializacijos trūkumas priveda iki nepakeičiamų pokyčių smegenų funkcionavime bei anatomijoje, kurie sukuria tokias tolimesnio gyvenimo problemas kaip agresiją ir baimę žmonėms.

Žinoma, kad šios problemos yra sunkiai sprendžiamos ir reikalaujančios daug laiko, tačiau jų galima lengvai išvengti socializuojant anksti. Šuniukų socializavimas su žmonėmis yra paprastas ir malonus užsiėmimas. Ir todėl daug metų man kilo klausimas, kodėl tik nedaugelis veisėjų ir šunų savininkų tinkamai juos socializuoja. Iš tiesų, tik nedaugelis aštuonių savaičių amžiaus šuniukų iš veislynų pamato ir socializuojasi su daugiau, nei vos su keliais žmonėmis, kai jau beveik du trečdaliai kritinio laiko praėjo!

Aišku kaip kurie veisėjai skiria labai daug laiko ir energijos vadų socializavimui. Bet didžioji dalis to nedaro. Kodėl visi šunų specialistai (veisėjai, gyvūnų prekių pardavėjai, veterinarai, treneriai ir prieglaudų darbuotojai) neinformuoja būsimus šeimininkus, kad įsigydami šuniuką jie turi pasirinkimą? Jie gali įsigyti jau tinkamai socializuotą šuniuką arba tokį, kuris užaugo dalinėje izoliacijoje ir tikėtina, kad taps bailus paauglystėje.

Kai žmonės išsirenka šuniuką, ypač jautrios, nuošaliai besilaikančios, nedraugiškos ir apsauginės veislės, kodėl profesionalai neinformuoja, kad dabar yra kritinės penkios savaitės socializuoti šuniuką (namie) su šeima, draugais, kaimynais ir nepažįstamais?

Nepriklausomai nuo to, kas buvo, ar nebuvo daroma veislyne, socializacija su žmonėmis yra pati svarbiausia užduotis šuniuko auklėjimo dienotvarkėje. Būsimas šuniuko temperamentas formuojasi maždaug per pirmus tris gyvenimo mėnesius.

Taigi kodėl mes tinkamai nesocializuojame šuniukų? 

Manau, kad yra kelios priežastys, kodėl veisėjai ir šeimininkai tinkamai nesocializuoja šuniukų ir neformuoja jų charakterių pagal savo poreikius. Daugelis žmonių tiesiog nemato prasmės socializuoti šuniukus, kurie atrodo natūraliai socialūs, nes įspėjamieji agresijos ir baimės ženklai būna labai subtilūs ir lengvai praleidžiami, kad įtarti problemų užuomazgas. Kiti žmonės galvoja, kad yra neįmanoma pakeisti genetikos, kad ankstyva socializacija sukelia stresą arba jie bijo ligų (ypač parvoviruso).

Labai daug šeimininkų mano, kad jų šuniukas galės tinkamai socializuotis šuniukų mokyklėlėje, o kai kurie tiesiog neigia problemas, manydami kad „jis iš to išaugs“.

Kam socializuoti draugiškus ir savimi pasitikinčius šuniukus?

Daug veisėjų, veterinarų ir šeimininkų tiesiog nemato reikalo anksti socializuoti šuniukus, nes juos yra lengva valdyti ir jie jau atrodo draugiški ir savimi pasitikintys. Iš tikrųjų, nemažai jaunų šuniukų atrodo super-mega-pasitikintys ir net per daug draugiški, tai kam juos dar socializuoti? Kaip pasekmė, žmonės yra šokiruoti, kai jų 5,5 arba 8 mėnesių draugiškas ir socializuotas šuniukas tampa drovus, baikštus, atsargus, sargus, jautrus ir netgi agresyvus žmonėms.

Žinoma, šuniukai yra draugiški, pasitikintys ir juos lengva valdyti. Jie yra šuniukai! Visi jauni šuniukai turi natūraliai lengvai bendrauti su žmonėmis. Baimė ir agresija išsivysto vėliau. Daugiau, nerimo ir baimių nepažįstamiems arba bauginantiems dalykams atsiradimas yra normalus procesas. Paaugliai ir suaugę šunys lengvai priims gyvūnų rūšis ir žmones, su kuriais žaidė būdami šuniukai, ir laikysis atokiau nuo tų, su kuriais neturėjo progos tinkamai susipažinti. Siekiant išvengti agresijos nepažįstami ir baisūs dalykai turi būti pristatyti jauniems šuniukams.

Socializacijos procesas yra apgaulingas, nes dviejų, trijų ir keturių mėnesių šuniukai atrodo puikiai socializuoti, tad veisėjai, veterinarai ir šeimininkai nemato, kad kažkas yra praleidžiama. Žmonės nesuvokia, kad nepakankamos socializacijos padariniai pasirodys tik vėlesniame gyvenime. Bet tuomet, žinoma, jau bus per vėlu greitai ir lengvai reabilituoti šunį.

Mes praleidžiame ankstyvius įspėjamus ženklus

Ankstyvi įspėjamieji ženklai pasirodo maždaug 10 mėnesių amžiuje, bet yra pakankamai nepastebimi ir dėl to praleidžiami. Pavyzdžiui, daugelis šeimininkų neatkreipia dėmesio, kad šuniukas lėtai prieina prie kai kurių šeimos narių, traukiasi arba nusuka galvą nuo ištiestos rankos, arba, svarbiausia, nežaidžia kandžiojimo žaidimų su kitais šuniukais arba nustoja žaidimo metu bandyti įkasti šeimininkui. Jei šuniukas daugiau nesikandžioja, jis neišmoksta reguliuoti kandimo stiprumą, ir kai jis įkanda būdamas suaugusiu, jis greičiausiai sužalos žmogų. Nemaža dalis prognozės (pavojaus) gali būti nustatyta iš pirmų mėnesių.

Daug šeimininkų nemano nieko blogo, kai šuniukas sustingsta arba priešinasi paimtas ant rankų. Iš tiesų, kai kurie šeimininkai laiko priešinimąsi nepasitenkinimo arba „dominavimo“ ženklu, kas reiškia, jog šuo turi būti pamokytas „kas yra šeimininkas“. Liūdniausia, kad šuniuko baimė nuo to tik didėja. Be savalaikės socializacijos, nujautrinimo ir pratinimo šuniukas taps vis baikštesniu, o galiausiai jautriu ir agresyviu. Ir vėl, tai visiškai normalu pradėti laikytis atokiau nuo nepažįstamų gyvūnų, ypač nuo žmonių. Dėja, kai šeimininkas pastebi, kad jų jaunas šuo turi „tikrą“ problemą, kritinis socializacijos periodas jau būna seniai pasibaigęs ir dabar reabilitacija užtrūks žymiai (ŽYMIAI) daugiau laiko.

Jūs negalite pakeisti genetikos

Ilgus metus buvo manoma, kad temperamentas didžiausia dalimi yra sąlygojamas genetikos. Tačiau mano tyrimai 70ais metai parodė, kad mažų šuniukų temperamentas gali būti labai lankstus. Nemažai jaunų šuniukų išgyveno greitus ir dramatiškus temperamento pasikeitimus pasitelkus ankstyvą socializaciją.

Gamtos/auklėjimo debatai vyksta kelis šimtmečius. T.y. aiškinamasi, ar geri šunys yra išveisiami ar išauginami. Asmeniškai, aš nešvaistyčiau laiko diskusijoms. Aš padaryčiau abu vienu metu – veisčiau geriausius ir suteikčiau jiems geriausią auklėjimą. Tačiau, tik todėl, kad Džeko Raselo terjerai elgiasi kaip Džeko Raselo terjerai, o retriveriai kaip retriveriai nebūtinai reiškia, kad tai 100% priklauso nuo genetinio paveldimumo. Priešingai, įsitraukia nemažai patirties faktorių, ypač socialaus paveldimumo. Įrodymus pateikia kryžminio auginimo eksperimentai. Pavyzdžiui, kas nutiks, jei Džeko raselo terjero šuniukas augo retriverių vadoje, o retriverių šuniukas augo su Džeko Raselo terjerais? Greičiausiai, retriveris išmoks įkalbėti arba užsičiaupti, o Džekas praleis didžiąją laiko dalį gulėdamas ant nugaros ir degindamasis, tingiai vizgindamas uodega ir tik retkarčiais atsikels pagriebti kokį nors skudurą arba kamuolį.

Kai mes prijaukinome gyvūnus, mes pasirinktinai veisėme tuos, kurie lengviau ir greičiau socializavosi, lengviau dresavosi, bet mes vis pamirštame, kad naminis gyvūnas yra pilnai naminis tik tuomet, kai jis visiškai socializuotas ir išmokytas.

Taip, visos šunų veislės yra skirtingos, bet be jokios abejonės, nepriklausomai nuo veislės arba veisimo, pati didžiausia kintamoji, paveikianti šunų temperamentą ir asmenybę, o taip pat jų gebėjimą būti puikiais kompanionais, yra ankstyva socializacija, valdymas ir mokymas ankstyvame amžiuje. Paimkite bet kokią veislę, mišrūną arba malamutą, pitbulį arba Pomeranijos špicą, chihuahua arba koli ir įsivaizduokite du tipus: socializuotą ir nesocializuotą.

Socializacija šuniukui sukelia per didelį stresą

Labai mažai tikėtina, kad šuniukai pavojingas stresuos nuo „per daug socializacijos“ ir valdymo. Priešingai, ankstyvos socializacijos trūkumas pasmerkia šuniukus nelaimingam gyvenimui. Nerimas esant prie žmonių yra labai skausmingas, turint omenyje, kad šuo yra priverstas juos matyti kasdien. Gyvenimas su jautriu ir bailiu šunimi nėra labai džiaugsmingas šeimininkams, kurie negali mėgautis šuns vedžiojimu ir netgi yra priversti uždaryti jį kitame kambaryje, kai į namus ateina svečių.

Išvarginti ir sukrėsti šuniukai paprasčiausiai užmiega (naujiems įspūdžiams „suvirškinti“) ir atsibunda vėl smalsūs. Šuniukų valdymas gali nežymiai padidinti kortikosteroidų lygį, tačiau šuniukai, kurie buvo reguliariai liečiami ir valdomi vaikystėje, patiria mažiau kortikosteroidų šuolių, kai susiduria su naujais ar nepažįstamais dalykais ateityje, nei tie, kurie nebuvo tinkamai socializuojami. Ankstyva socializacija išmoko šuniukus geriau susitvarkyti su stresu suaugusiame gyvenime.

Parvoviruso infekcijos rizika

Socializuojant šuniukus su žmonėmis nėra reikalo rizikuoti užkrėsti šuniuką parvovirusu. Iki trijų mėnesių amžiaus šuniukai gali būti saugiai socializuojami veislyne arba naujuose namuose, svarbu, kad lauko avalynė būtų jiems nepasiekiama. Reikia ne vesti šuniuką pas žmones, o pakviesti žmones pas šuniuką. Renkite šuniuko vakarėlius keturis kartus per savaitę, kai visi svečiai, ypatingai vaikai, vyrai ir nepažįstami galės švelniai bendrauti su šuniuku. (Turėdami jauną šuniuką, jūs taip pat pagerinate savo socialinį gyvenimą.)

Reikia nustatyti socializacijos pirmenybę – socializacija su žmonėmis, socializacija su šunimis ir supažindinimas su kuo įvairesnėmis aplinkomis. Šuniukų socializacija su žmonėmis yra labai svarbus ir neatidėliotinas dalykas, be to visiškai saugus, o socializacija su šunimis yra mažiau svarbus ir gali būti šiek tiek labaiu rizikingas dėl parvoviruso infekcijos. Tačiau reikia nepamiršti, kad nėra mokslinių įrodymų, kad šuniukų mokyklėlės padidina parvoviruso susirgimo tikimybę. Tikrasis pavojus kyla šuniukams su labai silpnu imunitetu, uostinėjimas užterštose teritorijose, tokiose kaip nesaugūs rajonai (su maži skiepytų šunų) ir žinoma, veterinarinės klinikos bei parkai. Ir net susirgimo atveju tinkamai gydomas parvovirusas retai sukelia gyvūno mirtį.

Mes galime tinkamai socializuoti šuniukus mokyklėlėje

Šuniukų mokyklėlės iš tiesų yra nuostabūs, bet į juos ateinama jau per vėlai. Tai nėra vieta socializuoti menkai socializuotus šuniukus. Iš tikrųjų tai yra saugi vieta socializuotiems mažyliams tęsti socializaciją prižiūrint treneriui, kuris stebi juos, ar nėra įspėjamųjų ženklų apie galimas temperamento problemas, ypač bailumą ir agresiją žmonėms. Tas problemas reikia spręsti nedelsiant.

Neigimas  

Kai kurie šeimininkai pamato įspėjamuosius ženklus, bet ignoruoja arba pateisina juos, galvodami, kad tai nėra svarbu. Šuo, kuris jau turi pasąmoninius įkandimo dirgiklius gali būti įvertintas kaip „Jam reikia laiko priprasti prie nepažįstamų“, „jam nelabai patinka vaikai“, „jis šiek tiek vengia rankų“, „su juo sunkoka, kai jis turi maisto“ arba „mes manėme, kad jis iš to išaugs“. Absoliutus neigimas! Ne, jis neišaugs iš to, jeigu jūs jam nepadėsite. Jis nerimauja ir viduje gūžiasi! Jam skauda! Taigi, labai prašau, darykite ką nors, kad išspręsti jo baimes ir nerimą tuoj pat. Jeigu nieko nedarysit, situacija tik pablogės. Elgesys ir temperamentas visą laiką keičiasi ir nuolat priklauso nuo naujų patirčių.

Man yra liūdna pagalvojus apie visus tuos kartus, kai aš svajojau atsukti laiką atgal ir patarti agresyvaus ir bailaus šuns šeimininkui, ką reikia daryti, kad turėtų nuostabų ir stabilų draugą. Prevencija yra vienintelis kelias: ankstyvas valdymas, klasikinis sąlygojimas ir daugybė šuniukų vakarėlių su žmonėmis. Maksimaliai socializuokite savo šuniuką. Ir jeigu jūs turite drovios, baikščios arba labai atsargios veislės šunį, jūsų šuniukui reikia dar daugiau socializacijos.

Prisiminkite, kad nesocializavimas su žmonėmis yra žiauriausias dalykas, kurį mes galime padaryti šuniui. Tai lieka visam gyvenimui. Lengviau užauginti stiprius šuniukus, nei taisyti šunis su problemomis.

Parengta pagal I. Dunbar straipsnį.