Mūsų kasdienybėje fizinė, emocinė įtampa yra įprastas veiksnys. Dėl jos pavargstame, galime elgtis mažiau apdairiai, neracionaliai. Nors ieškome, idealių sąlygų niekada nerandame – juk nėra Žemėje erdvės, kur sugebėtume gyventi idealiomis sąlygomis. Kiekvieną dieną priimami sprendimai mus verčia susitaikyti su savo gyvenimo būdu arba mesti iššūkį ir ieškoti naujų sprendimų. Ir, galiausiai, mes arba priprantame prie tokio režimo, arba atsiradus pirmai galimybei atsitraukiame nuo savo problemų ir ilsimės: iškeliaujame į žygį, kelionę, užsisakome spa paslaugas ar einame į sporto klubą. Taip mes kontroliuojame savo savijautą.
Šunims įtampa taip pat nėra svetimas pojūtis. Ir sunku pasakyti, kiek ji yra naudinga. Į šį diskusijos klausimą nėra vieno atsakymo. Tačiau šunys, priešingai nei žmonės, nemoka patys įtampos suvaldyti. Jautresnės psichikos šuo gali turėti žemesnį reakcijos (pvz., agresijos) slenkstį, todėl tinkamas bendravimas su žmogumi tampa pagrindiniu faktoriumi, nulemiančių šuns emocijų, reakcijos valdymą. Visgi net ir turėdamas nuoširdų norą gerinti probleminio šuns gyvenimo kokybę, žmogus gali pakenkti šuniui, jei pats žmogus negali tinkamai kontroliuoti savo emocijų.
O ši trumpa sėkmės įtampos suvaldymo istorija yra apie mūsų klientą, kurį matote nuotraukoje – dobermaną. Šeimininkas kreipėsi į mus norėdamas išmokti suvaldyti šuns agresiją žmonėms. Atvykę į susitikimo vietą Justiniškėse Vilniuje pamatėme šuniuko baimę svetimiems žmonėms: šuo traukėsi nuo jų ir lojo. Taip pat pastebėjome ir didelę įtampą šeimininko elgesyje. Įtampa savaime nėra blogas ženklas, tačiau šioje situacijoje ryšys tarp šuns ir šeimininko buvo pagrįstas įtampa ir nepasitikėjimu. Aiškinomės priežastis. Deja, klientas jau yra turėjęs konsultaciją, kurios metu kinologijos specialistas “spardė” šunį įrodinėdamas, jog šuo dominuoja, ir aiškino, jog šeimininkui reikia lyderiauti. Patarimas ir turėta pamoka išmokė šeimininką spausti šunį ir dar labiau nepasitikėti jo veiksmais, todėl šuns elgesys ne tik nesikeitė, bet ir pablogėjo. Šuo pradėjo bijoti savo šeimininko.
Pradėjus dirbti mums patiko, jog klientas atvirai teigė norįs išmokti bendrauti su šunimi, padėti savo augintiniui, tik niekur nerado šios informacijos, pateiktos aiškiai ir suprantamai. Klientą nebuvo sudėtinga mokyti: motyvuoti, rodyti pratimus, aiškinti teorines šuns elgesio ypatybes ir jas pateikti praktiškai, nes klientas turėjo norą dar geriau pažinti šuns ir žmogaus bendravimą. Galime pasidžiaugti, jog teigiamos motyvacijos metodika padėjo ir šiam šuniui. Apytiksliai po mėnesio darbo šuo nebeloja ant praeivių žmonių, neurzgia ant šunų, dar kiek jaučiama įtampa, tačiau šuo adaptavosi, išmoko įtampą valdyti kartu su šeimininku.
Šuns ir šeimininko bendravimas ir ryšys – tai pačios svarbiausios dedamosios, nuo kurių priklauso jų santykiai bei vienas kito pajautimas. Taigi linkime visiems šeiminimkams stengtis kiekvienoje situacijoje su augintiniais sukurti adekvatų ryšį.