5056820038_8e9fffe9be_oVakar bevažiuodama namo pamačiau vaizdą, kuris privertė stabtelti ir susimąstyti. Vyras vedė didelį dobermano veislės šunį. Mane labai suglumino pavadžio ir antkaklio derinys: ant kaklo uždėtas spygliuotas antkaklis, o prie jo buvo prisegtas susitraukiantis pavadys (dažnai vadinamas „flexi“). Kas čia negerai? Tik įsivaizduokite, toks didelis šuo įsibėgėja, pavadys išsitraukia, bet netikėtai baigiasi, ir jeigu šeimininkas išlaiko rankeną, šuo gauna smūgį plius spygliai įsismeigia į kaklą. Šuo kasdien vaikščiodamas su tokia amunicija mokomas ir tempti, ir netempti, kitaip tariant – nemokinamas nieko.

Stabdelėjusi akimirkai pamasčiau apie iš pirmo žvilgsnio patogaus ir nepavojingo pavadžio privalumus bei trūkumus. Ir šio pavadžio trūkumai nėra tokie jau maži:

  1. Jis moko šunį tampyti. Paradoksalu, bet nemažai žmonių įsigyja tokius pavadžius, nes šuo gaus daugiau judėjimo laisvės, jį galima bus saugiai vedžioti ir šuo nesitampys, nes gi vis tiek pasieks didesnį plotą. Bet yra atvirkščiai. Šuo išmoksta, kad tempimas ilgina pavadį. Todėl kuo labiau šuo tempia, tuo labiau išsitraukia pavadys.
  2. Šuo negali įvertinti pavadžio ilgio. Visi šunys, kurie gerai moka vaikščioti laisvu pavadžiu, labai gerai jaučia jo ilgį, kas padeda jiems orientuotis ir elgtis taip, kaip jie buvo išmokyti. Tačiau nuolat vedžiojamas ant išsitraukiamo pavadžio šuo nesugeba žinoti, kur yra jo ribos, nes vienu momentu tai yra 5 metrai, o kitu jau tik 1 metras. Kadangi didesnis atstumas yra geriau, šuo pradeda tempti.
  3. Toks pavadys mažina kontrolę. Kai viskas gerai, yra gerai. Bet o kas, jeigu įvyksta nenumatyta situacija, pavyzdžiui, pasirodo agresyviai nusiteikęs šuo ir jums reikia staigiai prisitraukt savo augintinį? Arba jūsų didelės veislės šuo yra agresyvus kitiems šunims, o iš už krūmų pasirodė mažas terjeriukas ir atsidūrė praktiškai prie pat jusiškio kojų? Arba jūs einate per gatvę, šuo pradeda bėgt, o laiku užfiksuot pavadžio nespėjate? Tai yra vienas didžiausių šių pavadžių pavojų. Greitai pritraukt yra nepatogu ir kartais net neįmanoma. Ką daryti? Griebti už plono troselio? Tai praktiškai lengviausias būdas susižeisti, ypač jei šuo didesnis ir jau įsibėgėjo. Kai šuo yra nuo jūsų toli, jūs turite tik šiek tiek daugiau kontrolės, nei kai šuo yra tiesiog paleistas begioti.
  4. Jis tinkamas tik mažesnėms šunims. Kodėl? Ogi dėl prieš tai išvardintų pavojų (nes kuo didesnis šuo, tuo didesnė tikimybė, kad ekstremalioje situacijoje įvyks kažkas panašaus). Taip, mes žinom, kad yra „fleksiai“ ir senbernarams, ir vokiečių aviganiams. Bet aš vis įsivaizduoju, kaip vokiečių aviganis, kuris „ganosi“ nuo jūsų kokių trijų metrų atstumų (taigi patogu, ant pavadžio, bet gali pajudėt!), staiga pamato katę ir pradeda ją vytis. Kiek šansų yra užfiksuot pavadį iki šuniui įsibėgėjant ir kiek yra šansų, kad išlaikysite pavadžio rankeną, kai 30 kg sveriantis šuo ją trūkteli?
  5. Jis gali šunį išgąsdinti. Ką aš turiu omenyje? Paprastą situaciją, kai jūs netyčia paleidžiate pavadžio rankeną, jis susitraukia ir spiria šuniui po uodega. Jeigu situacija jau buvo stresinė, jautresnis šuo gali išsigąst ir pasileist bėgti, pvz., į gatvę.
  6. Netinka dresūrai. Nemažai mūsų klientų ateina į užsiėmimus su tokiais pavadžiais. Tačiau tik vienetai naudoja juos per visą mokyklėlėje praleistą laiką. Kiek tenka stebėti, dažnas žmogus praleidžia daug laiko bandydamas priderinti pavadį, kai moko šunį eiti greta, kai bando atsitraukti nuo šuns, mokindamas jo išlaikymo ir pan., o tai trukdo susikaupti ir žmogui, ir šuniui. Jeigu jau kitaip neišeina, palikite „fleksius“ tik pasivaikščiojimams, bet dirbkite su paprastu, vidutinio ilgio pavadžiu.

Pagaliau, o kokie gi pliusai? Na, jų nėra labai daug. Tačiau, jeigu šuo gerai moka vaikščioti su bet kokiu pavadžiu, bet jūs norite turėti galimybę suteikti jam daugiau laisvės nepaleidžiant jo  per pasivaikščiojimus saugiose vietose (atokiau nuo kelių ir su geru matomumu), tai gali būti neblogas sprendimas ypač pabėgti linkusiems šunims. Palaukit… Čia vienintelis jo tikras privalumas.

Komentarai