Dažnai išgirstame istorijų, kuomet žmonės priglaudžia šunį iš prieglaudos, nuoširdžiai ketindami jį išgelbėti nuo vienatvės ir nežmoniško likimo. Tačiau šeimos nustemba, kai keturkojis džiaugsmo kamuoliukas nuo pirmos dienos namie pradeda elgtis neplanuotai: tuštintis kambaryje, saugoti maistą, loti ant praeinančių šunų ir žmonių, kandžioti vaikus ir t.t. Šuo nebūna pasiruošęs gyventi namų sąlygomis ir tampa, kaip aš vadinu, “nepatogiu”: varžo šeimos komfortą ir nepateisina pradžioje į jį sudėtų vilčių. “Nepatogumo” pojūtis, požymis dažnai kelia nemalonias emocijas, įtampą ir šeimos priima sprendimus. Neretai tokie šunys iškeliauja atgal iš kur buvo paimti.

Darbo praktikoje girdėjau įvairiausių istorijų ir turėjau skirtingų patirčių su “nepatogių” šunų šeimininkais. Tiesa ta, jog kiekviena istorija prasidėdavo po žmogaus sprendimo, o jos baigtis priklausydavo nuo apsisprendimo.

Pirmiausia – apie žmonių sprendimus

Žmones pagal šunų atžvilgiu priimamus sprendimus galima išskaidyti į tris dideles grupes.

Pirmoji grupė šunų šeimininkų skaičiuoja investuotą į šunį laiką ir gyvena sapne, jog šuo tiesiog bus geras, nes jaus dėkingumą už išgelbėjimą. Deja, iš šio sapno jie greitai pabunda. Noras išgelbėti šunį itin greitai pradeda mažėti, kai suvokiama, jog investicija vienpusė ir šuo”nepatogiu” bus dar ilgą laiką. Investuoti nustojama, šuo visą likusį gyvenimą ir pragyvena su savo problemomis pas šeimininkus. Patys “racionaliausi” šeimininkai priima sprendimą gražinti atgal į prieglaudą arba išmesti šunį į gatvę.

Tokie šeimininkai paprastai nepasiekia dresūros trenerių ar šunų elgsenos specialistų, juos išgąsdina problemos sprendimo laiko sąnaudos. Domėjimasis problemos sprendimais pasibaigia atlikus internetinę užklausą portaluose ar dresūros mokyklų svetainėse. Statistika įtikina apie žmonių apsisprendimą: vienerius metus svetainėje www.reksas.lt kvietėme visus su šunų problemomis susiduriančius šeimininkus atvykti nemokamoms konsultacijoms į dresūros aikštelę. Susitikti gyvai ir kalbėtis apie problemas nusprendė apie 2% interesantų. Todėl klausimus “ką daryti, nes šuo daro tą ir aną” dažnai siejame ne su noru suteikti pagalbą šuniui ir sistemingu mokymusi, o su greito mygtuko radimu spręsti problemai, ne su įsigilinimu į problemą ir noru šuniui suteikti visavertę pagalbą, o su paviršutinišku praėjimu pro ją.

Kitų šeimininkų elgsena būna panaši į neapsisprendimą: jie mėnesį laiko ar panašiai trumpai palanko socializavimo užsiėmimus,  šuo pradeda lengviau susitaikyti su stresu, pripranta jį toleruoti, o jau kitą mėnesį šeimininkai pradingsta. Aišku, prie visko prisideda nepalankios aplinkybės šeimoje, darbo režimas, finansinė situacija ir t.t. Įvardinu tokias situacijas “geriau nei nieko nedaryti”, bet skamba panašiai kaip pasiteisinimas prieš šunį ir kitus žmones. Tiesa, čia ne apie atvejus, kai su šunimi darbas tęsiamas individualiai. Šis žmonių elgesys būna panašus į trečios žmonių grupės sprendimus.

Savo praktikoje pastebėjau, jog “nepatogūs” šunys ne tik patogiausiai gyvena, tačiau labiausiai į gerąją pusę keičiasi pas žmones – altruistus, kurie neturi jokių vidinių išskaičiavimų dirbdami ir auklėdami priglaustą šunį – tai trečioji grupė. Šunys pradeda gyventi sportišku režimu, greitai išmoksta namų ir gatvės etiketo taisyklių. Šuns “nepatogumas” gyvenant tokioje šeimoje pamažu slopsta, jam skiriamas dėmesys ir jo suteikiamas atgalinis ryšys nenutrūkstamai stiprėja. Tokie šeimininkai patys skambina ir ieško galimybių pasikonsultuoti, jiems svarbi ne tik šuns keliama problema žmonėms, bet ir truputį giliau – jie nori padėti šuniui gyventi normalų gyvenimą. Šiai grupei nemokamas konsultacijas suteikia ir šunų elgsenos profesionalai.

Paskutinės minėtos grupės šeimininkai – mažiausia, bet ir aktyviausia visuomenės dalis, besirūpinanti ne tik kinologijos, bet ir įvairiausiomis kitomis socialinėmis problemomis. Juos mokyti – vienas malonumas, kadangi kiekvieną iššūkį jie siekia įveikti užsibrėždami ir aiškiai matydami savo tikslus.

Ko “nepatogus” šuo trokšta iš Jūsų

Ką tokio vertingo “nepatogus” šuo gauna iš žmogaus – altruisto, kad toks pas jį gyvenimas geras ? Pirmiausia jautriam šuniui iš prieglaudos reikia šeimininko pasitikėjimo, o ne specifinės elgesio keitimo technikos. Šuo negali užaugti turėdamas stabilią psichiką, kai šeimininkas jį nuolat presinguoja arba kai jo bijo ir jį nepelnytai lepina.

Turėjome ne vieną atvejį, kai šuo išmoksta manipuliuoti žmogaus baime, bendravimas tuomet tampa nenormaliu. O būna ir dviprasmiškų istorijų be moralo. Pavyzdžiui, vieno kliento 8 mėnesių “nepatogus” terjeras buvo įpratęs gąsdinti močiutę, gyvenančią su dukra ir anūku. Dukros ir anūko šuo negąsdino, nes jie jo nebijojo, močiutei buvo per sunku gyventi tokioje aplinkoje, kadangi šuo ant jos lodavo. Dėl to teko apsispręsti ir šunį gražinti į prieglaudą. Bet, nors ši istorija liūdna, tačiau ji pozityvi, kadangi šeimininkai įdėjo itin daug laiko siekdami pakeisti žmogaus, o ne šuns elgesį, pojūčius, jautrumą.

Internete rasite daugelį dresūros patarimų, teigiančių jog, kad šuo klausytų, kasdien šuo turi pasivaikščioti, sportuoti ir pažaisti. Manau, kad to nepakanka. Kad “nepatogus” šuo klausytų ir kad “patogus” šuo netaptų “nepatogiu”, dirbti privalo ne šuo, o šeimininkas. Išmanyti šuns auklėjimo principus iki smulkiausių detalių taip pat privalo jo šeimininkas.

JAV veterinarijos mokslų profesorius I. Dunbaras seminaruose ne kartą minėjo, jog geras dresūros treneris turi turėti kantrybės, nuoseklumo, žinoti šuns kūno kalbą ir gerai jausti laiko momentus. Tų pačių disciplinų žmonės mokosi dresūros treniruotėse. Todėl dabar kviečiu susipažinti, kiek tinkamas esate “nepatogiam” šuniui. Ir atsakyti sau, ar esate pasiruošęs padėti šuniui.

1. Jūsų kantrybė

Kiek kartų kartojate šuns dresūros komandas, jei šuo jų neįvykdo ?
1 kartą – gerai, kuo daugiau – tuo blogiau.

2. Jūsų nuoseklumas, savikontrolė

Kaip nuosekliai pratinate šunį prie streso ?
Pradėti mokyti pažįstamoje aplinkoje – gerai, pradėti mokyti maksimalioje stresinėje aplinkoje – blogai.

3. Jūsų tikslumas

Kiek maksimaliai dažnai per minutę sugebate teisingai paskatinti savo šuns tinkamą elgseną ?
20 – gerai, 1 ar mažiau – blogai.

4. Šuns kūno kalbos pažinimas

Ar sugebate numatyti, kokios trukmės akių kontaktą užmegsite su šuniu dar akimirką iki jo ?

Galite bent 60% – gerai, visiškai ne – negerai.

Kokią veiklą pasiūlyti “nepatogiam” šuniui

Lengviau būtų parašyti, kas netinka tokiam šuniui: sėdėjimas namie ir nieko neveikimas. Tokiam šuniui tinka visos aktyvios veiklos, na nebent vertėtų atmesti veiklas, dirginančias nervų sistemą, kol ji nėra subalansuota, kol šuo neadaptuojasi naujoje aplinkoje ir neužmezga ryšio su šeimininku.

Išvardinsiu keletą iš Lietuvoje vykdomų užsiėmimų su šunimis:
– visa ko pradžia – bendras paklusnumas ir probleminių elgsenų prevencija,
– šunų sportas: agility, obedience, jėgos sportas, kinkinių sportas,
– specializuotos veiklos: mantrailing, pėdsekystė, uoslės žaidimai,
– kitos nepaminėtos veiklos.

Jums tik reikia susirasti kvalifikuotą trenerį ir pradėti dirbti. Tai galite padaryti LKD šunų elgsenos specialistų – trenerių sąjungoje . Jei norite pradėti mokytis bendro paklusnumo ar išmokti, kaip apsisaugoti, kad šuo netaptų “nepatogiu” – galite pasirinkti ir “Rekso” paslaugas, jas teikiame Kauno ir Vilniaus miestuose.

Meilė “nepatogiems” šunims

Straipsnio pabaigoje noriu pakalbinti keletą aktyvių šunų šeimininkų, namie priglaudusius “nepatogius” šunis ir aktyviai dalyvaujančius švietimo bei prieglaudų veikloje.

Ugnė ir Fura

Pirmiausia pakalbinsiu Ugnę Nedzinskaitę, kuri dalyvauja prieglaudų veikloje Lietuvoje nuo pirmos oficialios prieglaudos įsteigimo. Šiuo metu Ugnė dirba Lietuvos Kinologų Draugijos Mokymo centre.

– Ugne, kaip manai, kiek reikia išdirbti prieglaudose, kad kalbos apie šunų “nepatogumą” pradėtų kelti neigiamas emocijas ?

Manau, kad šiuo atžvilgiu svarbus ne laikas, o požiūris. Man visada rūpėjo dėl kažkokių priežasčių diskriminuojami šunys, tiek veislės atžvilgiu, tiek „nepatogumo“. Kai kurios prieglaudos ir šiandien nelabia noriai imasi globoti nors kiek pitbull tipą primenančius šunis. Nors tam nėra jokio pagrindo, tačiau tikima mitais. Kitas aspektas: atsiradus pirmosioms „no kill“ tipo prieglaudoms Lietuvoje atsirado ir tendencija, kad sužalotas, likimo nuskriaustas, išsekęs, nusibadavęs, dėl nepriežiūros sunkiai sergantis gyvūnas gydomas, net jei šansai pasveikti nėra dideli. O turintys elgesio problemų gyvūnai –ypač, turintys problemų su agresija – dažnai „nurašomi“. Bet juk tai lygiai taip pat žmogaus suluošintas gyvūnas. Tik ne fiziškai, o psichologiškai. Be abejo, prieglaudose žmogiškieji ištekliai riboti, o elgesio korekcija, resocializacija reikalauja paties brangiausio dalyko – laiko, kurio nuolat stinga. Todėl padėti tokiems gyvūnams yra sudėtingiau, nei sužalotiems fiziškai. Todėl tikiesi bendradarbiavimo iš naujųjų šuns šeimininkų. Kad žmonės, apisiprendę paimti gyvūną nenuleis rankų, ir priims šunį kaip gyvą būtybę, o ne laikiną įgeidį.

– Ar gali suskaičiuoti, kiek “nepatogių” šunų esi turėjusi ar turi dabar ? Su kokiomis veislėmis daugiausiai dirbi ?

Ne, negaliu.  Šunų buvo daug, „nepatogumas“ – irgi slidi sąvoka. Vienas šuo turi tik vieną problemą, kitas – daugybę. Jie abu „nepatogūs“, tačiau skirtingai. O svarbiausia, kalbant apie nepatogumą – žmogaus reakcija. Galima ieškoti problemos sprendimo būdų, ir galima pasidaryti iš tos pačios problemos tragediją. Darbas su beglobiais gyvūnais yra sprendimo būdų ieškojimas. Kuo daugiau „nepatogių“ šunų „pačiupinėji“, tuo „patogesni“ jie tau atrodo. Nes žinai, kad tai laikina. Kas liečia veisles- apie jas prieglaudose kalbėti sudėtinga- ten papuola daugiausia mišrūnai. Mano silpnybė – veislės,ar į jas panašūs šunys, kurių dauguma žmonių (be pagrindo) bijo.Taip pat aktyvūs, energingi šunys, kurie daug kam tampa galvos skausmu ir namų siaubu. Tai bull ir terjerų tipo šunys.

– Koks tavo šuns “nepatogumo” pakeitimo į “patogumą” receptas ?

Nemanau, kad egzistuoja „gatavi“ receptai. Kiekvienas šuo atsineša savo istoriją ir jos suformuotą elgesį. Kiekvienas pasižymi savitu temperamentu. Todėl manau, svarbus individualus požiūris į kiekvieną atvejį. Tam tikri reikalavimai būtų tik svarbiausiam recepto „ingredientui“ – šeimininkui: stebėti, daryti išvadas, suprasti, būti lanksčiam ir dėmesingam. Užmegzti su šunu kontaktą. Ir jį palaikyti. Taip pat prisiminti – hipodinamija kenksminga tiek šuniui, tiek šeimininkui.

– Išvardink, kokie patys įsimintiniausi atvejai su šunimis buvo nutikę tavo gyvenime.

Metai iš metų imant vis naujus gyvūnus į namus būna visko. Ypač daug pasitaiko netikėtų ir neplanuotų remonto darbų. Įsimintiniausi atvejai – tai ilgos atskiros istorijos. Kai stebi šuns transformaciją, tai sunkiai nupasakojama, bet nepakartojama patirtis. Paradoksas, bet paties „nepatogiausio“ šuns, panašios į Stafordšyro terjerą kalės Furos, kuri buvo tokia „nepatogi“, kad net nesiryžau jos dovanoti (jinai liko ir nugyveno savo likusį gyvenimą pas mane, kol mirė nuo vėžio), ilgiuosi ne tik aš, bet ir mano draugai. Tai buvo tikrai ryški ir įsimenanti asmenybė.

– Kaip manai, iš ko susideda meilė šuniui ? 
Iš supratimo, pagarbos ir dialogo. Abipusių. Ne, aš nesiruošiu sužmoginti gyvūno. Tiesiog manau, kad meilė – kai supranti ir išpildai kito poreikius, bei užtikrini pilnavertį gyvenimą.Tokį, kokio reikia šuniui. Be supratimo tai neįmanoma. O kad suprasti kitą rūšį reikia pakankamai žinių, kantrybės ir pastangų.

– Ko palinkėtum šeimininkams, kurie pradeda vis “racionaliau” svarstyti apie šuns auginimą namie ?

Kad įsigalėjusius mitus ir nuostatas pakeistų žinios ir empatija.

Agnė ir Kodis

Kita mano pokalbio dalyvė – Agnė Dvylaitytė, blogo apie šunis agiesha.blogas.lt ir viena iš weightpulling.lt autorių, šunų jėgos sporto propaguotoja.

– Agne, prisistatykite prašau.

Sveiki, esu Agnė, auginu vieną iš vadinamų „nepatogių“ šunų (dar vienas įsikūręs pas tėvus). Taip pat bendrauju su nemažai žmonių, priglaudusių gyvūnus, tenka susipažinti su jų istorijomis, problemomis.

– Koks Jūsų nuomone kelio į “nepatogaus” šuns širdį receptas ?

Pirmiausia – saugumo jausmo ir pasitikėjimo šeimininku formavimas. Tam reikia laiko. Mano atveju ryšio formavimasis, supratimas vystėsi maždaug metus.

– Ar kai kurių veislių mišrūnai gali būti daugiau “nekomfortiški” nei kitų ? 

Manau, tai priklauso nuo žmogaus poreikių, charakterio, aktyvumo lygio. Dėl to pvz. aktyviam žmogui netiks „lėtapėdis“ šuo, o namisėdai – itin energingas augintinis ir pan.. Bet kokiu atveju reikia vertinti ne veislę, o individualų šunį. Du tos pačios veislės atstovai gali stipriai skirtis charakteriu, jau nekalbant apie mišrūnus.

– Kokį “nepatogų” šunį auginate šiuo metu ? Kokia jo istorija ir ką jis veikia ? 

Išties yra du tokie šunys. Pirmoji – nedidelė kalytė pas tėvus, parsigabenta impulsyviai, nepasiruošus. Pavadinta Moške. Labai baili, tuo pačiu niokotoja – kol užaugo, neįtikėtinu mastu siaubė tiek namus, tiek kiemą. Niekad už tokius „nuotykius“ nebuvo bausta, kažkaip „išaugo“. Negaliu sakyt, kad absoliučiai idealus šuo – ne mano charakterio (t.y. nelabai sugalvoju ką su ja veikti) – tačiau smagus gyvūnas, visi priprato prie jos, pamilo.

Kitas šuo – Kodis. Didokas, aktyvus. Jo istorija iki atsidūrė pas globėją buvo gan liūdna, ir pagrindinės jo problemos bei jų sprendimas atiteko jai. Su juo pažindinausi kokius metus – ir iš stadijos „na tokio [keiksmažodis] tai gyvenime neauginčiau“ perėjau į „mano šuo“. Jis jautrus, bailus (ir su baimės agresija į numatomą smurtą), namų niokotojas, pavadžio tempikas – ypač kai susijaudina ar išsigąsta. Aišku, iš aprašo gal atrodo siaubingas gyvūnas, tačiau tai tik kelios blogos savybės – visa kita, kuo jis pasižymi, man yra idealu. Man su juo gera ir smagu gyventi – tačiau negaliu teigti, kad tą patį teigtų kitas žmogus.

Lyginant su daugybe statistinių šunų, jis aktyvus – manau, dėl to ir buvo išmestas. Net įsivaizduoju tam tikrą schemą – negaudamas krūvio jaunas šuo siaubdavo namus, už tai gaudavo į kailį, niekas nekreipdavo dėmesio į jo raminančius signalus, tad jis pradėjo gintis, o tada gaudavo dar daugiau, nes juk „reikia nusodinti žvėrį“. Už namų siaubimus ir kitas „nelaimes“ jo niekad nebaudžiau – dėl to metų bėgyje iš gyvūno, kuris prisidirbęs kampe bando stotis į gynybos poziciją (tikėdamasis, kad va dabar tai jau tikrai gaus į kailį), jis perėjo į raminančius signalus skleidžiantį ir besimeilinantį šunį, pradėjo manimi pasitikėti įtemptose situacijose. Kartais dar „išlenda“ kokia bėda, tačiau sprendžiu ją desensibilizacijos pagalba.

 Tiesa, tų „namų siaubimų“ ne tiek daug ir buvo – jis gyvena aktyviai, daug sportuoja, dalyvaujam varžybose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Kodžio gyvenimas labai aktyvus ir užimtas. 

Jis dievina žmones – tiek suaugusius, tiek vaikus, pakenčia net ne visada draugišką mažųjų elgesį (maži vaikai kartais būna grubesni, ypač kai išbando naujas „tekstūras“). Dėl šios priežasties su juo smagu vykti į viešus renginius, festivalius (į kuriuos įsileidžia su šunimis) – jis mėgaujasi dėmesiu ir buvimu minioje.  Dažnas dalyvavimas varžybose prie to greičiausiai irgi prisidėjo.

– Kiek dažnai Jums tenka atkalbinėti žmones gelbėti šunis ? Ar sutinkate, jog šunį išgelbėti reiškia padaryti tik vieną iš daugelio darbų ir jog tuos darbus “gelbėtojai” dažnai pamiršta ?

Asmeniškai rekomenduočiau, jei tik įmanoma,  priglaudžiant šunį su juo kurį laiką pabendrauti, jį pažinti, apsispręsti, ar tikrai galėsite priimti jį su vaisais jo pliusais ir minusais. Kartais būna, kad šuo ir šeimininkas nedera. Net nežinau kaip tai paaiškinti – žmogus stengiasi, daro viską kas įmanoma, tačiau būtent su tuo šuniu jam vis tiek nesiseka. Manau, nemažai problemų kyla šunį įsigyjant impulsyviai, kartais vien pamačius nuotrauką internete. Tokiu atveju būsimas šeimininkas dalyvauja akloje loterijoje.

Išgelbėtas šuo nejaus dėkingumo. Jis nesakys „ačiū, kad mane išgelbėjai“ – gali būti, kad mieliau iškrės kokią šunybę :) Galbūt jis turės kokių nors problemų (elgesio, sveikatos), galbūt ir ne. Reikia pasiruošti tam, kad su juo gali tekti padirbėti. Kiek būta atvejų, kai žmonės iš prieglaudos pasiėmė šunį ir grąžino nepraėjus nė savaitei – gyvūnas net „kojų apšilti“ nespėjo. Greičiausiai tokiais atvejais tikimasi kažkokio idealaus varianto ir nusiviliama.

– Koks Jūsų požiūris į “nepatogaus” šuns auklėjimo metodikas ?

Negaliu sakyti, kad esu vien teigiamų motyvacijų šalininkė, tikinti, kad visas problemas gali išspręsti skanukas ir klikeris. Priklausomai nuo konkretaus atvejo, gali tekti imtis visko… tačiau visada rekomenduoju pradėti nuo švelnių metodų, o jei su jais nesiseka – kreiptis į profesionalą.

Reziumuojame

Šuns “nepatogumas” nėra nei veislės , nei genetikos savybė, net ne individo požymis. Jei galėtume sugrįžti į priešistorę ir pamatyti tų šunų gyvenimo sąlygas, išvystume žmogaus, o ne šuns blogą elgesį; tikėjimą, kad šunį paleidus į kiemą, jis išsilaksto ir taip jam parodoma meilė; kad kasdien vykstantis šuns šokinėjimas ant žmonių nėra problema, tačiau po metų tampa ir t.t. Tad net ir gelbėjant šunis norėčiau palinkėti sveiku protu įvertinti įvairiausias galimybes, o jei tokios yra – ruoštis šuns išgelbėjimui ilgai, kad šuo gautų visą reikiamą laiką ir dėmesį. Juk tik žmogaus pasiteisinimai ir padaro jį “nepatogiu”.