Kai 2015-ųjų pavasarį kauniečio Gintaro Mickevičiaus gyvenime atsirado Berno zenenhundų veislės šuo Estas, jis nenutuokė, kaip naujasis augintinis pakeis jo kasdienybę. Jau trečius metus „Rekso“ mokykloje Kaune besitreniruojantys Gintaras su Estu ne tik yra iškovoję Baltijos šalių, Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos šunų parodų čempionų titulus, tačiau ir dalyvauja kaniterapijos bei kitose veiklose.

Pastebėtas potencialas

„Kai mano pirmasis Berno zenenhundas iškeliavo į „amžinosios medžioklės plotus“, buvo labai liūdna. Tuo metu jau buvau susipažinęs su viena šunų veisėja iš Estijos, kuriai parašęs sužinojau, jog tokios pat veislės šunelis ieško šeimininko. Tačiau ji pasakė, jog nors jo tėvų linija yra gera, parodoms jis bus nelabai tinkamas, nes ant kairės kojos vienu centimetru daugiau baltos spalvos, nei aprašyta veislės standarte. Kadangi neturėjau jokių varžybinių tikslų, o tiesiog ieškojau draugo, be to, gerai žinojau šios veislės charakterį, pasiėmiau jį į savo namus“, –  Esto atsiradimo istoriją prisimena Gintaras.

Netrukus po to jie prisijungė prie „Rekso“ mokyklos: „Pradėjome mokytis bazinių įgūdžių, tam, kad šuo būtų valdomas, socializuotas. Tačiau treneriai pastebėjo, kad Estas  labai protingas šuo, greitai mokosi, todėl pasiūlė sudalyvauti parodoje – tuo metu jam buvo gal 6 mėnesiai“.

Nuo varžybų iki kaniterapijos

Visgi tada planuotas pasirodymas parodoje neįvyko, kadangi treniruotės metu Estas patyrė kojos traumą. Tačiau jau po kelių mėnesių, praėjus gydymui, pirmą kartą įžengę į parodos ringą, Gintaras su Estu tapo laimėtojais. „Taip ir užkibau“, – sako pašnekovas, pridurdamas, jog pats anksčiau yra profesionaliai sportavęs, todėl su Estu patirtas varžybų jaudulys bei azartas atvėrė kelią į naują hobį.

Gintaras pasakoja, jog taip po truputį kartu su Estu ėmė įsitraukti į vis įvairesnę veiklą: „Pradėjome dalyvauti pasirodymuose, varžybose, – taip pat ir kaimyninėse šalyse. Netrukus sužinojau ir apie kaniterapiją – pasirodė labai įdomu. Pradėjau klausti trenerių, ar Estas tiktų šiam darbui. Kadangi jam jau buvo 8 mėnesiai (tai yra žemutinė amžiaus riba, kada šuo gali laikyti kaniterapijos egzaminą) ir kaip tik tuo metu į Lietuvą buvo atvykusi kaniterapijos specialistė iš Slovakijos, treneriai patarė pabandyti sudalyvauti egzamine. Nors egzaminas buvo tikrai sudėtingas, išlaikėme, ir pradėjome savanoriauti ligoninėse (vaikų ir suaugusiųjų onkologijos, psichiatrijos skyriuose), senelių namuose“.

Džiaugsmas ne tituluose

Gintaras sako, jog jei šuo iš prigimties turi polinkį dresūrai ir palankų charakterį, tereikia jį pakreipti tinkama linkme. Anot jo, net ir idealiai standartų neatitinkanti Esto kailio spalva netrukdo užimti nugalėtojų titulų nacionalinėse ir tarptautinėse parodose.

Gintaras su Estu šiai dienai yra dalyvavę varžybose ir tolimesnėse šalyse, kaip Turkija, Kosovas, Makedonija. Iš pastarosios šį rudenį jie parsivežė jau 18-os šalies titulą.

Kita vertus, pašnekovas teigia nesureikšminantis pergalių: „Man didžiausias pasiekimas – visiškai pasikeitęs gyvenimas. Tas padarėlis mane taip pakeitė; pasidariau geresniu žmogumi. Mes su Estu tapome vieno kraujo, ir džiugu, kad galime kažkam suteikti gerų emocijų. O tie titulai ar pasirodymai… džiaugsmą suteikia pats procesas – treniruotės, kelionės, žmonės“.

Intensyvi treniruočių rutina

Gintaras teigia, jog be įvairiausių pasirodymų, kaniterapijos bei kelionių, kartu su Estu jie daug laiko skiria ir treniruotėms: „Kai nebūname išvykę, du kart per savaitę einame į Obedience (sportinio šunų paklusnumo) treniruotes „Rekso“ mokykloje, taip pat dalyvaujame fitneso ir ringo (skirto ruoštis parodoms) užsiėmimuose. Ir savarankiškai jam duodu pratimų, pavyzdžiui, tempti specialią padangą ar vežimą, bėgti šalia man važiuojant dviračiu ar plaukioti baseine. Be to, kasdien einame pasivaikščioti bent 8 kilometrus“.

Jis papildo, jog Estui tokia aktyvi veikla ir dinamiška kasdienybė – tikras malonumas.

Kodėl verta rinktis dresūros mokyklą

„Šunį dresuoti būtina – jei jis neiškraunamas protiškai ir fiziškai, nesocializuojamas, tai jis ima naikinti namus, o išėjęs į lauką gali tapti sunkiai valdomu. Svarstantiems, ar dresuoti augintinį patiems ar vesti į dresūros mokyklą, patarčiau pastarąjį variantą. Čia tas pats, ar baigti dvylika klasių besimokant savarankiškai ar mokykloje. Juk kai bendrauji su specialistu, mokytoju, kuris tą darbą dirba visą gyvenimą, seka tendencijas, tobulinasi – gali daug greičiau įgyti įgūdžių, gauti individualių patarimų. Natūralu, jog vien ieškant informacijos internete ar knygose, sunku apčiuopti specifinius dresūros niuansus ir subtilybes, negana to, vien savarankiškai mokant šunį galima pridaryti ir klaidų. O tokiais atvejais, vėliau keisti augintinio įpročius būna daug sudėtingiau“.

Gintaras sako, jog su Estu jie apsilankė ne vienoje dresūros mokykloje, tačiau daugelis jų taiko senąjį mokymo metodą, kada dresūrai pasitelkiamos ir smurtinės priemonės. Anot jo, tai Esto visiškai nemotyvuoja – atvirkščiai.

„Pasirinkome „Rekso“ mokyklą ir dėl to, kad čia šunys treniruojami tik pagal pozityvios dresūros metodus. Šeimininkai su savo šunimis patenka į atitinkamo lygio grupę, mokosi ir tokiu būdu gali augti. Kitaip tariant, čia veikia tarsi pradinė mokykla, gimnazija ir universitetas – suteikiama galimybė tobulėti palaipsniui. Per trejus metus čia įgijau daug žinių apie šunų mokymą, jų psichologiją, kūno kalbą. Susiradau ir labai daug bendraminčių, naujų draugų“, – baigdamas pokalbį džiaugiasi Gintaras.