Šaltinis: http://www.flickr.com/photos/coffeegeek/
Supratimas apie dominavimą ir įvairios teorijos apie gaują po didelių diskusijų, stebėjimų ir tyrinėjimu keičiasi. APDT, tarptautinė kinologų asociacija, nori informuoti apie galimas pasekmes, kurios būna aiškinant šuns elgesį šiomis teorijomis. “Reksas” yra APDT organizacijos narys, todėl dalinasi šiuo straipsniu su savo skaitytojais.
Teorija ir klaidingos pažiūros
Tyrinėjant vilkų natūralų gyvenimą buvo išsiaiškinta, jog vilkų gaujoje nėra „Alfa vilko“, kuris yra agresyviausias patinas, ar vilkų poros, susidedančios iš patino ir patelės, kurie dominuoja. Netgi atvirkščiai, nustatyta, jog vilkų gauja yra labai panaši į žmonių šeimas, kuriose šiek tiek vyksta kovos ar nesutarimai dėl „dominavimo“. Vilkai, nesvarbu, ar tai tėvai, ar jaunikliai, priklauso vienas nuo kito, tam, kad išliktų laukinėje gamtoje, todėl agresyvus elgesys slopintų gaujos sugebėjimą išlikti ir klestėti. Nors socialinė hierarchija (tokia, kaip žmonių šeimose) tikrai egzistuoja, ji nėra susieta su agresija, kaip paprastai vaizduojama mūsų kultūroje. Mokslininkas tyrinėtojas L. David Mech, tyrinėjęs vilkus daugelį metų, parašė, jog laikas nustoti vilkų gaują tapatinti su nuolat vienas su kitu bekonkuruojančiais ir siekiančiais tapti lyderiais žvėrimis. Šunų elgsenos tyrimai nustatė, jog šunys turi nemažai ryškių skirtumų nuo savo giminaičių vilkų. Todėl, šunų elgesio aiškinimas per vilkų elgesio modelius yra tas pats kas aiškintume, jog šimpanzės elgesys gali būti naudojamas žmogaus elgsenai paaiškinti. Deja, bet ši idėja, jog šunys yra prijaukinti vilkai, gyvenantys mūsų namuose, vis dar išlieka populiari tarp įvairių dresuotojų, elgsenos specialistų, veisėjų, šunų augintojų bei žiniasklaidos.
Viena iš klaidingų nuomonių, kurias mes galime rasti yra dominavimo apibrėžimas. Šunys dažnai yra laikomi dominuojančiais, o tai yra neteisingas šio termino vartojimas. Dominavimas nėra asmenybės bruožas. Dominavimas pirmiausiai yra terminas, apibūdinantis santykius tarp porų ar individų. Ir sąvoka „dominuojantis šuo“ yra bereikšmė, kadangi dominavimas gali būti taikomas tik santykiams tarp asmenų. Dominavimas paaiškinamas tuo atveju, kai tarp tos pačios rūšies narių vienam asmeniui kyla noras pirmam rinktis vieną iš galimų malonumų, tokių kaip maistas, lova, žaislai, kaulai ir pan. Netgi tarp šunų tai nėra pasiekiama per jėgą ar prievartą, bet per vieno nario santykį su kitu, kuris pasiduoda kitam taikiai. Daugelio namuose gyvenančių šunų santykiai yra stabilūs, kitaip sakant, jei vienas turi pirmenybę rinktis žaislą, tuomet kitas turi galimybe išsirinkti poilsio vietą. Šunys, kurie naudoja agresiją tam, kad gautų ko nori, nerodo dominavimo, greičiau tai susirūpinimu pagrįstas elgesys, kuris padažnėtų, jei iš šeimininkų pusės atsirastų žodinės ar fizinės grėsmės. Santykiai, tapatinami su dominavimu yra kenksmingi ir sukelia daugiau streso, nerimo ir agresijos šuniui, o šeimininkui – baimę ir antipatiją.
Kas svarbu gyvenant su šunimis ?
Kai kalbame apie gyvenimą ir darbą su šunimis, dominavimo sąvoka didžia dalimi yra nereikšminga. Tai gali tapti staigmena daugeliui šunų savininkų. Tiesa yra ta, kad dirbant su šunimis, kurie turi elgesio ar mokymo problemų, profesionalaus šuns trenerio tikslas – išvystyti elgesio pasikeitimą ar mokomąjį planą, tam kad būtų sprendžiama problema. Apskritai kalbant, net nebūna suprasti šuns motyvacijos ir emocionalios būsenos, bet reikia susitelkti ties tuo, ką šuo daro (elgesys), ir ką mes norime, kad šuo “padarytų”, padėdami šuniui suprasti, kaip atlikti pageidaujamą veiksmą ir paskui paskatindami jį už šią elgseną.
Daugelį metų šunų augintojai gaudavo patarimą „parodyk jam, kas yra bosas“ arba „būk alfa“. Nesėkmingas šios mąstysenos rezultatas yra tas, jog tai sukuria priešiškus santykius tarp šuns ir šeimininko, galvojama, jog šuo bando kontroliuoti šeimininką ir jo gyvenimą. Ši neteisinga informacija gadina santykius šuns ir šeimininko santykius ir gali įtakoti baimę, nerimą ir/arba agresyvų elgesį iš šuns pusės. Šunys negali kalbėti mūsų kalba, todėl jie gali patys pasirinkti išeitį, sprendžiant problemą. Taip nutinka todėl, kad šeimininkams sunku suvokti šuns elgesį, jie pradeda elgtis neteisingai, tapatindami save su „alfa“ vilku.
Iš tiesų, tai ne dominavimo, o „tarprūšinio“ nesusikalbėjimo problema. Žmogaus pareiga yra išmokyti šunį elgsenos, kurios jis nori ir paskatinti jį už tai, kad pasielgė tinkamai. Lygiai taip pat svarbu parodyti šuniui, kuris elgesys mums yra nepriimtinas ir nepageidaujamas, tačiau tai reikia padaryti taip, kad šuo puikiai suprastų, kas yra negerai, o neprivesti jį nerimauti dėl nesuprantamų priežasčių.
Kitą savaitę – antroji straipsnio dalis.
Autorius: APDT