Šį straipsnį parašė rašytoja bei šunų dresuotoja Anna Jane Grossman. Autorė suteikė teisę “Rekso” mokyklai išversti straipsnį į lietuvių kalbą. Malonaus skaitymo.
Savo laidoje The Dog Whisperer (vertimas – šunų užkalbėtojas), rodomoje National Geographic kanalo, Cesar Millan kalba apie šunų kontroliavimą naudojant „energiją“. Pasak straipsnio autorės, jo tikrasis įrankis šunų dresavime – spyris į pilvą.
Autorės teigimu kiekvienam dresuotojui, kuris išsilavinęs, studijuoja šuns elgesį, sąvoka „rami, nuolanki energija“ skamba įtartinai. Energija yra nepastebima, ji tiek pat moksliška, kaip sugalvoti norą pamačius krentančią žvaigždę. Labiau pastebima už energiją yra baimė. Pasak A. J Grossman, Cesar Millan terorizuoja šunis kol jie, apimti baimės, daro viską ko jis nori. Rezultatas – paklusnumas (kartais) ir tokia baimė bei sumišimas, kurie bet kurį šunį galėtų pasiųsti ieškoti laidos apie žmonių užkalbėtojus. Deja, šunys neturi savo kabelinės televizijos.
Kartais, Cesar Millan naudoja tai, kas šunų psichologijoje vadinama pozityvia bausme. Žodis „pozityvi“ reiškia, kad į situaciją pridedama kažkas, kas atgraso pakartotinį netinkamą elgesį.
Jei žmogus, nori keist savo šuns elgesį, Cezar Millan pirmiausiai siūlo pasikeisti pačiam žmogui. Jis skatina žmones „būti užsispyrusiais“, primena, kad nevalia „grįsti ateities praeitimi“.
Autorė mano, jog patiems žmonėms keistis yra labai sunku. Kol mes suprasime kaip veikia mūsų pačių smegenys, turėsime daug pridarytos žalos, o šuo jau seniai bus nugaišęs. Daug lengviau (bei trumpiau) išmokti dresuojant laiku ir teisingai paskatinti šunį.
Kaskart, kai Cesar Millan paminimas, teigiamo skatinimo techniką naudojančių dresuotojų (grupės, kurioje nėra įprasta skirti daug laiko tam, kas nepatinka) tarpe, kyla aršios diskusijos.
Kai kurie žmonės apie Cesar Millan atsiliepia teigiamai, giria ji, nes šis padeda šunų savininkams pastebėti, kad ir jų gyvūnai supranta žmonų emocijas, bei skatina sportuoti su savo keturkojais draugais. Puikiame straipsnyje, publikuotame DOGSTER.com puslapyje, žinoma kinologė, trenerė Casey Lomanaco rašė: „Tiek aš, tiek Cesar dresuojame šunis ir jų šeimininkus. Mums abiems labai rūpi padėti žmonėms ir šunims vieniems kitus suprasti ir gerbti. Atvirame laiške nuo Amerikos Veterinarų Sąjungos Elgesio Mokslų Judėjimo prieš dominantinius dresavimo būdus rašytame Cesar, dresuotoja Kate Sensi dėkoja jam už netiesioginį paskatinimą daugiau domėtis šunų dresūra: „aš esu Cesar‘io gerbėja – jis mane įkvėpė pakeisti savo karjerą“, rašė Kate. Net ir didžiausi skeptikai gerai pagalvoję pripapžįsta vieną: Cesar turi puikią laiko nuovoką, „timing‘a“, kuris reiškia, jog jis atlieka korekcija tinkamu momentu.
Šunų dresuotojai siekia paveikti šuns elgesį, o elgesys yra viskas – lojimas ant kito šuns, sėdėjimas prie suoliuko, apsimetimas negyvu ar kvapo sekimas. Visi veiksmai mūsų gyvenime yra skatinami arba baudžiami. Dresuotojai, naudojantys teigiamo skatinimo techniką visada bando išmokyti augintinį tam tikro, norimo elgesio, jį pažymėdami paskatinimu. Šis būdas yra naudojamas ilgai ir kantriai, prieš panaudojant neigiamą skatinimą ar bausmes. Bet tai nereiškia, kad reikia kaskart mėtyti į orą šoninę ar šokti iš džiaugsmo kai šuo atlieka gamtinius reikalus, tai reiškia žinoti kada tiksliai skatinti (nesvarbu ar tai maistas, ar kas nors kita), o kada ne. Geri dresuotojai puikiai jaučia skatinimo momentą.
Cesar Millan jaučia tinkamą momentą bausti. Dažniausiai atrodo, kad jo spyriai ir šnypščiantys garsai atrodo netaiklūs ar ne laiku. Bet įsivaizduojant akimirkas, kurių mes nematome, jis puikiai jaučia bausmės momentą. Kitokiu atveju, rezultato jis nepasiektų.
Dar vienas dresuotojas su puikiu momento jausmu – baudimo pagrindu, dresuotoja dirbusi anksčiau nei Cesar Millan. Barbara Woodhouse buvo labai populiari Didžiojoje Britanijoje, dvidešimtojo amžiaus viduryje. Jos sugebėjimas laiku nubausti buvo nuostabus.
Jos 1970 metais išleista knyga Dog Training My Way (šunų dresavimas mano būdu) ji pasakoja, kaip, laiku baudžiant, išmokyti šunį nesivaikyti automobilių:
„Paprašykite vairuojančio draugo lėtai jus vežti pro šunį, kuris linkęs vytis automobilį. Kai šuo pradės bėgti link jūsų, į jį kuo stipriau meskite kuo sunkesnę knygą kietu viršeliu. Būtinai pataikykite į šunį. Šuo taip išsigąs, kad mokymą reikės kartoti ne daugiau kaip du kartus, net jei šuo jau kelis metus vaikosi mašinas“
Visai kaip teigiamo skatinimo techniką naudojantys dresuotojai pasirenka teisingą atlygį šuniui, taip ir Barbara Woodward turėjo mėgiamą baudimo įrankį. Šią pastraipą ji baigia tokiais žodžiais: „mano mėgiamiausia knyga – Automobilių Asociacijos vadovėlis, jis puikaus dydžio.“