5238261272_67dd5df47a_bNa, pirmiausia, tai yra neįmanoma. Šunys puikiai suvokia, kad žmonės nėra šunys. Be to, „gaujos teoriją“, kurią iki šiol propaguoja kai kurie dresuotojai ir šunų savininkai, yra grindžiama netiksliais tyrimais.

Dominavimo ir gaujos teorijos atsirado septintajame dešimtmetyje ir buvo grindžiamos vilkų, laikomų nelaisvėje, stebėjimais. Buvo manoma, kad ištyrus vilkų tarpusavio bendravimą grupėje, bus atsakyta į klausimą, kaip bendrauja šunys. Minėtose vilkų grupėse buvo matoma aiški hierarchija, pagal kurią „alfa“ vilkai turėjo pirmenybės teisę į vertingus resursus, be to dažnai savo pranašumą jie demonstravo agresyviu elgesiu, kuomet silpnesni – rodė savo nuolankumą bei visišką pasidavimą. Taip pat buvo padarytos išvados, kad vilkai nuolat siekia aukštesnio statuso, dėl ko tarp aukštesnio ir žemesnio „rango“ gyvūnų buvo stebimos pakankamai žiaurios konfrontacijos.

Nepaisant to, kad šunis ir vilkus skiria tūkstantmečiai evoliucijos ši teorija pasirodė tinkama, labai gyvybinga ir iki šiol yra nemažai paplitusi. Tačiau jos pagrindinė problema yra ta, kad ji yra paremta klaidingais tyrimais. Galima sakyti, kad buvo stebimos visiškai netipinės ir neteisingai funkcionuojančios vilkų grupės. Stebėjimas laukinėje gamtoje buvo sudėtingi, todėl mokslininkai pasirinko paprastesnį būdą – stebėti vilkus nelaisvėje. Tačiau reikia prisiminti, kad įprasta vilkų gauja dar gali būti vadinama „šeima“, t.y. ją sudaro tėvai ir vaikai (gali būti įvairaus amžiaus). Užaugę jie palieką šią gaują ir susikuria nuosavą. Savo ruožtu šunims apskritai nėra būdingas gyvenimas gaujose, nes jie ne medžioja, o minta tuo, ką randa šalia žmogaus gyvenviečių.

Nelaisvėje į vieną vietą yra apgyvendinami atskiri vilkai. Jie neturi galimybės pasitraukti iš gaujos ir yra priversti taikytis prie gyvenimo sąlygų. Jie siekia pagrindinių gyvenimui būtinų dalykų: saugumo, maisto ir galimybės daugintis. O kadangi negali to daryti įprastai, jie pasirenka kitokį elgesį, kuris dažniausiai yra agresyvus ir gali būti vadinamas dominuojančiu. Tačiau dominavimas nereiškia, kad jie nori „aukštesnio rango“. Aukštesnės pozicijos siekimas nėra būdingas gyvūnams, o yra žmonių interpretavimas ir žmogiškųjų sąvokų perkėlimas.

Įprastame gyvenime su šunimis beveik kiekvienas elgesys, ant kurio buvo klijuojama dominavimo etiketė, turi visiškai kitokį paaiškinimą. Tai gali būti resursų saugojimas, tiesiog reakcija į grėsmę arba malonių dalykų siekimas. Iš šios teorijos kilę ir paplitę patarimai „apversti šunį ant nugaros“, „pakratyti už keteros“ ir pan. gali būti labai pavojingi, nes kai kurie šunys į jūsų agresiją gali atsakyti agresija. Ir tai tikrai nebus dominavimas, o gynyba.

Ar mes turime būti vedliais savo šunims? Tikrai taip. Bet ar mes turime juos „dominuoti“ ar priversti juos „būti nuolankiais“ ? Ne. Šiuo atveju lyderio vaidmuo yra mokyti, nustatyti taisykles, vesti, bet ne spausti, versti ar dominuoti.

Komentarai

Marina Vetrenko

Marina Vetrenko - "Rekso" trenerė, dirbanti šunų socializavimo ir ringo dresūros srityse Vilniuje.