vokieciu-aviganisLietuvoje – didžiulis ir pirmas laimėjimas šunims. Tai galimybė vaikščioti be antsnukio viešose vietose. Tiesa, šią galimybę šuo gauna išlaikęs socializacijos testą, o vaikščioti gali tik viename mieste – Vilniuje. Na, pasidžiaukime bent tokiu mažyčiu postūmiu ir palinkėkime kitų miestų Savivaldybėms priimti kad ir tokį, bet žymiai šiuolaikiškesnį sprendimą. Šiuo metu likusioje Lietuvoje visus didesnius šuniukus pririšę prie pavadžio dedame antsnukį, t.y. vykdome parodomąją programą „kiekvienas šuo – potencialus sveikatos žalotojas“.

Socializacijos testas teoriškai turi įvertinti šuns reakcijas į dažniausius įvykstančius reiškinius. Nors norai buvo geri, dabartiniame LKD siūlomame teste yra spragų. Testo pagrindas paimtas iš šunų sporto programos IPO-B. Ši programa kažkada buvo siūloma kaip socialaus šuns programa mieste, tačiau keičiantis laikmečiui, žmonių bendravimui su šunimis ir kitais žmonėmis, ji tik dalinai atitinka realybę. Kodėl tada jis taikomas ? Nuomonę apie tai išsakysiu šio straipsnio pabaigoje, o dabar papostringausiu apie testo punktus, kurie man visiškai nesiderino su pagrindiniu socializacijos testo tikslu – atskirti, kuris šuo socialus, o kas ne.

Panagrinėkime tai, kas mums surašyta dokumente. Pirmiausia, nusivyliau, nes dauguma aprašymų nusako elementarios dresūros treniruotės modelį, o ne žmogaus ir šuns bendravimą. Gal tai tik aprašymo trūkumas, bet ryškiai pastebimas. Yra daugybė naujų šunų psichikos testų kaip AKC CGC ir iš jo paveldėtų Europos variantų, kurie galėtų tiksliau įvertinti realų šuns socialumą, jie nepasirinkti kaip pagrindas.

Keletas didesnių pastabų:

1. Testo metu šuo negali būti vedamas su dygliuotu antkakliu

Tai šiuolaikiškas požiūris. Tačiau kodėl tada neuždrausta smaugiama grandinėlė, kuri net nufilmuota LRT laidoje. Ji pagaminta iš metalo, stabdo šuns ataką smaugdama, ne taip greitai, kaip dygliuotas, bet gali sužaloti kaklą, drasko šuns kailį. Kodėl tada nedraudžiamas tokių pavojingų priemonių vartojimas ? Taip pat nenumatyta, ar galima šuniui uždėti elektrinį antkaklį.

2. Tarp pagyrimo ir kito pratimo turi praeiti apie 3 sek.

Ar giriamas šuo 4 sekundes bus nesocialus ? Labai keistas momentas.

3. Kiekvieno pratimo metu leidžiama du – tris kartus pakartoti kiekvieną komandą.

Jei kalbėtume apie komandų davimą, jos visiškai neatspindi šuns socialumo. Šuo socialus tada, kada su savo gentainiais elgiasi tinkamai ir klauso žmogaus. Jei šeimininkas išmokė šunį ateiti pas jį po 6 komandos ir, jei šuo ateina, nėra jokio skirtumo. Beje, jei žiūrėti iš klasikinės dresūros pusės, kaip tik reikėtų skatinti šunį reaguoti ne į 2, o tik į 1 komandą. Nebesupratau komentaro esmės ir tikslo.

4. Pagal teisėjo nurodymą, vedlys uždeda šuniui antsnukį ir davęs komandą „Greta“ eina 10-15 žingsnių į aikštelės vidurį.

Taip tikrinama šuns eisena, o ne paklusnumas ar socialumas. Žingsnių kiekio fiksavimo turbūt dar sunkiai neišeis išmesti iš IPO-B sportininkų minčių. Žinoma, žingsnių kiekis galėtų būti orientyru, tačiau tikrai ne testo įvertinimo kriterijumi. Instruktorius turi galimybę paprašyti žmogaus apsisukti ir anksčiau, nes šuo šalia žmogaus turi judėti pagal reikalaujamas komandas. Apskritai visos komandos turėtų būti reikalaujamos vykdyti bet kurioje situacijoje. Jei gyvūnas atsiguls šunų grupėje, atsiguls ir vienas. O kaip šuo reaguotų į kamuoliu žaidžiančius vaikus ? Ir koks tada būtų komandos „sėdėti“ išlaikymas ?

5. Kontakto stygius.

Artimiausias kontaktas su instruktoriumi  –  iš priekio, kai šuo atsisėda šalia šeimininko, su kuriuo ir pasisveikina instruktorius. Šis kontaktas pakankamai sterilus, nes šuniui sėdint šalia šeimininko, dažniausiai negali įvykti agresyvios konfrontacijos arba ji yra nesunkiai valdoma. Neatkreipta dėmesio šuns reakcijas į vaiką, suaugusįjį artimoje distancijoje, liečiant, glostant ir kitus dalykus, kurie dažniausiai išprovokuoja sukandžiojimus. Vaiko prabėgimas ir netikėtas paglostymas, dažnai nutinkantys praktikoje, taip pat neturi provokuoti šuns baimės ar agresijos.

6. Šunų vaikščiojimas grupėje.

Šunys išmoksta vaikščioti grupėje, tačiau kai kurios agresijos formos pasireiškia, kai šuo neturi darbo, pvz. sėdi. Šiuo atveju, vieno šuns praėjimas pro šunų ir žmonių didelės grupės vidurį pasakytų daugiau nei vien padrikas šunų grupės praėjimas per šaligatvį.

Reziumė

Deja, tenka išgirsti ir nemalonių komentarų internete, jog šį testą išlaiko ir pavojingi agresyvūs šunys, net dresūros aikštelėje kandžiojantys kitus šunis. Negalima tikėti visais atgarsiais ir juo labiau jų skleisti, bet šis testas sudaro galimybę tokiai agresijai likti neįvertintai. Ir jei šiandien geranoriškai vertinantys instruktoriai to nevertino, kažkada tai gali sukelti sužalojimą.

Nevertinti potencialiausių sužalojimus sukeliančių veiksmų galima dėl kelių priežasčių. Asmeniškai aš to nevertinčiau tik siekdamas išvengti savo ir testo asistentų kūno sužalojimų. Agresiją iš tolimos distancijos galima įvertinti tik sąlyginai, kadangi artėjant galimam agresijos stimului, šuns reakcija stiprėja. Susidaro įspūdis, jog visas testas suvedamas į didžiules IPO pinkles, o per sudėtingą vaizdą daug kas pamiršta.

Reikėtų nepamiršti ir gerbiamiems testo sistemos siūlytojams bei šeimininkams, su augintiniais išlaikiusiems testą, jog šuns psichika keičiasi. Dėl nelaimingo įvyko bet kuris šuo gali staiga pradėti jausti agresiją žmogui, kitam gyvūnui ir jei šuo vieną dieną išlaikė testą, po tokio įvykio mūsų jis taps nesocialiu. Taip testo įvertinimas nieko nebepasako apie šuns elgesį praėjus kažkuriam laikui. Tad net ir labai griežtai šiandien įvertinę šunį pačiais naujausiais testais, aplinkiniams vis dar paliekame galimybę būti sužalotiems. Netikslumai gali atsirasti ir dėl instruktoriaus netikslaus vertinimo (neklysta tik nedirbantys). Paprasčiausias būdas to išvengti būtų prabusti valdžiai ir leisti visiems šunims vaikščioti be antsnukių, padidinus atsakomybes už sužalojimus ir agresyvų šuns elgesį viešoje vietoje.

Drąsiai galiu teigti, jog dabartinis socializacijos testas Vilniuje daro vieną darbą: šunis su antsnukiais verčia į šunis be antsnukių. Jei niekas nesikeis ir atsiras aršių testo priešininkų, po kelių metų galime išvysti tyrimų, parodančių, kiek egzaminą išlaikiusių šunų sukandžiojo žmones, rezultatų. Ar dėl dalinio agresijos vertinimo negrįšime atgal į antsnukių amžių, o šį laikotarpį prisiminsime kaip socialaus bendravimo su augintiniu užuomazgą ? Tikiuosi, kad ne. Šis testas turi būti koreguotas, o laikui bėgant turėtų nusakyti pilnutinį šuns socialumą, paklusnumą ir darbštumą, o ne kuriam šuniui nereikalingas ar būtinas antsnukis.

Komentarai

Jonas Valančius - "Rekso" treneris, šunų elgesio specialistas, vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjęs taikyti pozityvias elgesio keitimo technikas šunų problemoms spręsti. Priklauso APDT, PPG tarptautinėms kinologų organizacijos, Lietuvos kinologų draugijos šunų elgesio specialistų Sąjungos Tarybos narys. Veda treniruotes Vilniuje, seminarus visoje Lietuvoje.