Pitbulterjerų tipo šunims paprastai priskiriami amerikiečių pitbulterjerai (pitbuliai), amerikiečių Stafordšyro terjerai (stafai), Stafordšyro bulterjerai (stafbuliai), neretai ir bulterjerai, taip pat kiek „mistiškos“ veislės kaip airių Stafordšyro bulterjerai ar kai kurie daugelio organizacijų nepatvirtinti gyvūnai, tokie kaip Amerikos bully. Lietuvoje dalis šių šunų įrašyti į Agresyvių ir pavojingų šunų veislių sąrašą, bandogus ir amerikiečių pitbulterjerus draudžiama į mūsų valstybės teritoriją įvežti, veisti bei pardavinėti.

Anksčiau tokių „parodinių“ šunų veislių, kokios egzistuoja dabar, nebuvo. Šunis vadindavo atsižvelgiant į tai, kam jie būdavo naudojami. Vieni šunys buvo aviganiai, kiti – bandų sargai, treti – skalikai ar paukštšuniai. Dar buvo terjerai, naudoti urvinių žvėrelių medžioklei bei žiurkių pjudymui, ir buldogai, arba bulių šunys. Iš pradžių buldogų protėviai naudoti praktiniais sumetimais – pagauti ir laikyti bulių (tai dar ir dabar kai kur praktikuojama Šiaurės bei Pietų Amerikoje, yra keletas tam skirtų, tačiau FCI nepripažįstamų veislių). Vėliau prasidėjo pjudymai – šunys kovodavo su buliais ir kitais stambiais gyvūnais. Netgi tikėta, kad nepjudyto buliaus mėsa menkavertė. Kovos buvo itin populiarios, kol valdžia, aišku, jas uždraudė. Tada prasidėjo šunų pjautynių laikai. Šunų kovos tapo itin populiarios, gerėjo jų organizuotumas, buvo parengtos taisyklės, šunis pradėta specialiai šerti, treniruoti, vykdyta kruopšti selekcija. Į pjautynių verslą paprastai įsiliedavo visa šeima. Tokiam „sportui“ buldogai buvo per lėti, tad juos kryžmino su vikriais ir energingais terjerais. „Kryžminimo vaisiai“ bull and terrier veikiai paplito aplinkiniuose kraštuose. Daugelis naujakurių, keliavusių į Ameriką, pasiimdavo ir augintinius, nemaža jų dalis buvo tokie kovoms skirti gyvūnai. Iš Anglijoje likusių šunų išsivystė Stafordšyro bulterjerai ir bulterjerai (dar kai kas užsimena apie mitinius airių Stafordšyro bulterjerus), iš iškeliavusių Amerikon – amerikiečių pitbulterjerai ir amerikiečių Stafordšyro terjerai. Į šiuos kraštus atgabenti buldogai „pavirto“ amerikiečių buldogais, taip pat yra daugybė buldogų atmainų, nepripažįstamų didesnių kinologų klubų ir auginamų daugiausia ūkiuose darbiniais tikslais.

Kovinis šuo – ar jis kovojo su buliais, ar su kitais šunimis, turėjo pasižymėti keliomis savybėmis. Aišku, svarbu buvo gera fizinė forma, jėga, ištvermė, judrumas, azartas ir pakantumas skausmui. Taip pat – draugiškas požiūris į žmogų. Įsivaizduokite senovinę buliaus ir buldogo kovą: bulius užkabina buldogą ir švysteli jį oran, o aplink sustoję įsiaudrinę žiūrovai bando tą šunį, kad jis neištikštų žemėn, pagauti. Galų gale šunys dažnai būdavo sužalojami ir jiems prireikdavo rimto gydymo. Tačiau tiek „gaudytojai“, tiek šunis gydantieji likdavo sveiki. Pradėjus šunis pjudyti tarpusavyje, ringe be jų sukiodavosi keli žmonės – teisėjas, hendleriai… o aplink patį ringą stūgaudavo žmonių minia. Nevalia pamiršti ir to, kad prieš kovą šunys būdavo sveriami bei nuplaunami (o šunį plaudavo priešininko atstovas). Po kovos nugalėtojai dažnai stveriami iš ringo ir bučiuojami ar glaudžiami. Kartais kovą tekdavo nutraukti. Daugelio kitų veislių savininkai pripažins, kad bandymai išskirti besipešančius šunis dažnai baigiasi tuo, kad šuo kanda savo šeimininkui. Etologijoje yra toks terminas „agresijos nukreipimas kita linkme“. Besipjaunantis šuo šeimininko įsikišimą priima kaip teisės į laisvę apribojimą. Nors kai kurie apkandžiojimus vertina kaip atsitiktinumą, dauguma atvejų – tai sąmoninga agresija prieš bandymą įsikišti. Sunku patikėti, kad šunis, parodžiusius agresiją žmogaus atžvilgiu, naikino, tačiau akivaizdu, kad stengiantis išlaikyti veisėjo prestižą (kas lemia didesnius pinigus), tokių šunų neveisdavo. Kovų pasaulyje šuo, puolantis teisėjus ar žiūrovus, nebuvo labai pageidaujamas.

Kuo aiškiausiai matyti, kad šių šunų protėviai nebuvo skirti apsaugai ar nusikaltėlių sulaikymams – tam darbui naudotos kitos veislės. Jie buvo skirti kovai su didesniais gyvūnais ir šunimis, rečiau – medžioklei ar kaip ūkių šunys, padedantys sugauti ir laikyti gyvulius, taip pat kaip kompanionai. Vėliau iš pitbulterjerų išsivystė amerikiečių Stafordšyro terjerai, kurie nuo pat jų užregistravimo AKC neturėjo nieko bendro su kovomis.

Pitbulterjerų tipo šunų savybės

Pitbulterjerų tipo šunys žinomi dėl savo jėgos, ištikimybės ir geimo (atkaklumo). Jie turi labai aukštą grobio persekiojimo instinktą, jiems būtina aktyvi veikla, kad energija būtų nukreipiama tinkamai ir šuo nepradėtų elgtis destruktyviai. Pasaulyje jie plačiai naudojami kaip sportiniai šunys (pvz., svorio tempimui), paieškos ir gelbėjimo tarnybose, kaip pagalbininkai ieškant narkotikų ar sprogmenų, kartais kaip terapijos šunys. Pitbulterjero pritaikymas didelis, tačiau pirmiausia tai – sportinis šuo.

Su žmonėmis jie itin draugiški ir meilūs. Tolerancija skausmui leidžia jiems puikiai sutarti su vaikais. Pitbulis ar stafas, kuris pyksta ant žmonių, nėra tinkamas veislės atstovas. Šuo, rodantis baimę ar agresiją, greičiausiai yra genetiškai nestabilus. Tokio šuns agresijos skatinimas gali turėti sunkių padarinių. Nestabili elgsena atsiranda dėl netinkamo veisimo, blogo auklėjimo ir piktnaudžiavimo (šuns kankinimo). Rimti veisėjai brokuoja, kastruoja ar net migdo šunis netinkamu temperamentu.

Amerikiečių pitbulterjerai bei amerikiečių Stafordšyro terjerai Amerikos temperamento testų bandymuose surenka tiek pat ar net daugiau balų, negu vidutinybės bei „tradiciniai“ šunys – „geriečiai“. Visi šunys esant tam tikroms aplinkybėms gali kandžiotis. Tikėjimas, kad Labradoro retriveriai nesikandžioja, yra geriausias būdas būti apkandžiotam Labradoro retriverio.

Kovinių šunų praeitis paliko savo žymę pitbulterjerų charakteryje. Selekcijos metu palaipsniui trynėsi bendravimo signalai, taip įprasti šunų pasaulyje. Gali būti, dėl to kovinių šunų ritualinis bauginantis elgesys yra nepakankamai išvystytas. Ten, kur kitos veislės šuo pasitenkins savo viršenybės demonstravimu, kovinis šuo nesiaiškinęs puls peštis. Kartais šuo gali bandyti žmogui išaiškinti savo taisykles „šunų kalba“. Prisimenant kai kuriuos ypatumus (ritualinio bauginimo nebuvimą), galima suprasti netikėto puolimo prieš šeimos narius schemą. Tokie atvejai reti, bet jų pasitaiko. Greičiausiai kai kurie individai tokį elgesį paveldi. Kad ir kaip skaudu apie tai rašyti, bet tokie šunys turi būti humaniškai sunaikinti.

Pitbulterjerų tipo šunis būtina tinkamai išauklėti. Be to, šių veislių atstovai, ypač amerikiečių pitbulterjerai, demonstruoja gana aukštą agresiją kitiems šunims – ją sumažinti padeda ankstyva socializacija. Negalima pamiršti, kad ši veislė daug metų naudota šunų kovoms, tad pitbulterjeras, net jei anksčiau (ypač būdamas jaunas) su kitais šunimis elgėsi draugiškai, po brandos gali tapti agresyvus. Tiesa, tokio dalyko kaip „kovinis genas“, kuris lyg ir turėtų lemti, ar šuo bus agresyvus kitiems šunims, ar ne, nėra aptikta. Be to, net kovoms naudoti pitbulterjerai tarp kitų šunų gali valdytis. Pitbuliai nebuvo veisiami tam, kad jie būtų agresyvūs. Jie buvo veisti laimėti. Jei šuo turėjo tik fizinę jėgą, jis negalėjo amžinai maudytis pergalės spinduliuose. Jis privalėjo būti ir strategas. Kitaip tariant, nugalėdavo ne stipriausias, o protingiausias.

Būdinga pitbulterjerų savybė yra geimas, į kurį atsižvelgiant jie ir būdavo veisiami. Tai nereiškia agresijos ir neturi su ja nieko bendro – tiesą sakant, nestabilus, pernelyg agresyvus šuo kovai gali netikti. Veisimui kartais būdavo atrenkamas net kovą pralaimėjęs, tačiau stiprų geimą turintintis šuo. Geimas – tai didelis noras baigti pradėtą darbą. Ši savybė reiškia, kad šuo nemes užduoties (nesvarbu, ar tai kruvina kova ringe, ar svorio tempimas) nepaisydamas traumų, skausmo ar išsekimo. Pitbulių atveju geimas tradiciškai būdavo nukreiptas į kovą su kitais šunimis, tačiau jis naudingas ir tokiose veiklose kaip terapija, svorio tempimas, narkotikų paieška, paklusnumas… „Pitmenai“ geimą įvertina ringe testuodami šunis. Tačiau yra ir kitokių būdų, padedančių įvertinti pitbulterjerų (bei kitų veislių) geimą. Pavyzdžiui, dideliu geimu pasižymintis svorio tempikas niekada nesustos – tad šeimininkas pats turi nuspręsti, kad apkrova jau per didelė ir metas liautis. Paieškos ir gelbėjimo tarnybų šunys po šiukšles gali raustis valandų valandas. Nenuilstantis borderkolis valandų valandas gano bandą. Tai – geimo apraiškos, tik gal kartais skirtingai vadinamos.

Pitbulterjerų tipo šunų apsauginės savybės

Paplitusi klaidinga nuomonė, kad pitbulterjerų tipo šunys yra geri sargai ir apsauginiai. Žinoma, tinkamai socializuotas ir dresuotas, gero specialisto ruoštas pitbulterjeras gali būti puikus ir grėsmingas apsauginis. Tačiau neverta „apsaugos“ šuns daryti iš bet kokio tam netinkamo gyvūno. Dauguma žmonių neturi nė menkiausio supratimo, kaip ruošti šunį apsaugai. Aš, beje irgi – tad tokių šunų neauginu ir tam jų nedresuoju. Mes gyvename visuomenėje, kuriose į agresyvius šunis vis dažniau žiūrima kreivai, jie pridaro daugybę problemų ir sunkumų, tampa našta tiek aplinkiniams, tiek savininkams. Norint apsaugoti save ar savo turtą, veiksmingesnės yra modernios priemonės – signalizacija ir pan. Bet kokiu atveju nebūtų malonu, jei prie jūsų prisilietusį asmenį užpultų jūsų šuo ar netgi jei paskerstų į namus įsilaužusį vagį. Pagalvokite, ar tikrai norite atsibudę ryte rasti laimingą Reksą, begraužiantį vagies galūnę.

Žmonės klaidingai galvoja, kad apsaugos šuo juos apgins bet kokiu atveju. Šuo nėra automatas, kurį kada nori įjungi, kada nori – išjungi. Tai gyva būtybė, jis reikalauja patyrusio prižiūrėtojo, socializacijos ir tinkamo mokymo. Geras apsaugos šuo turi būti atitinkamai dresuojamas – tai sunkus darbas ir netgi prabanga, tačiau net po tinkamo paruošimo tikimybė, jog būsite apgintas šuns ar kad jis apsaugos jūsų turtą, geriausiu atveju sieks 50/50. Bet kokiu atveju iki šuns-sargybinio paruošimo reikia atlikti kelis parengiamuosius darbus. Pirmiausia – nuo mažens gyvūną socializuoti. Tada mokinti paklusnumo – dresuoti jį. Apskritai pitbulterjerų tipo atstovai dėl didelio noro įtikti žinomi kaip itin klusnūs šunys – jei su jais tinkamai elgiamasi. Be to, šuo turi būti tinkamai augintas – tai yra, namie būtinos taisyklės (kad jis netaptų alfa šunimi). O va tada reikia rasti gerą mokytoją, kuris padės šunį paruošti apsaugos darbui.

Kalbant apie sargavimą, dauguma šunų daugiau ar mažiau prižiūri savo teritoriją ir praneša apie įsibrovėlius. Lojantis šuo, nesvarbu kokio dydžio ar veislės, gali atbaidyti pašalinius asmenis. Naudos duoda ir baisus daugelį gąsdinantis „pitbulio“ snukis – net jeigu tas šuo tik džiugiai „šypsosi“. Tačiau daugelio įsivaizduojami standartiniai veiksmai (tokie kaip lojimas, agresyvus draskymasis ir, žinoma, gąsdinanti išvaizda) nėra apsauga.

Labai dažnai pitbulterjerų tipo atstovai, nusprendus, kad agresija šunims tolygi agresijai žmogui, „ženklinami“ kaip sarginiai ir apsaugos šunys, kas neprotingai ir kvailai sudaro sąlygas nekontroliuojama agresija pasižyminčių gyvūnų plitimui. Pitbulterjerų tipo šunys nebuvo veisiami kaip sarginiai ar apsaugos šunys. Amerikiečių Stafordšyro terjerų, Stafordšyro bulterjerų, amerikiečių pitbulterjerų protėviai šimtmečius auginti taip, kad jų atstovai būtų draugiški su žmonėmis. Jų selekcija nevykdyta atrenkant žmonėms agresyvius šunis. Istoriškai jei kovinis šuo žmonėms rodydavo agresiją, jis būdavo brokuojamas/užmušamas. Netgi genetinis šių šunų pagrindas netinkamas formuoti apsauginį šunį. Pitbulterjerų atrankoje niekada nebuvo „testavimo“ ar panašių atrankos būdų, padedančių išrinkti šunis, pasižyminčius apsauginėmis savybėmis. Dėl gynybinių gebėjimų veistos kitos veislės. Tai amerikiečių buldogai, boseronai, bokseriai, šnauceriai, rotveileriai, olandų, belgų ar vokiečių aviganiai ir t.t… Mary Harwelik, „The Real Pit Bull“ įkūrėja ir direktorė sako, kad jei pitbulterjeras agresyvus žmogui – vadinasi, kažkas negerai su jo temperamentu.

Galite atsiversti bet kurį bet kurios organizacijos pripažintą šių veislių atstovų standartą. Visuose bus pažymima, kad agresija žmogui negalima.

Ko reikalauja standartai

Pitbulterjerų tipo šunys labai malonūs, meilūs, lengvai dresuojami, tačiau reikalauja daug dėmesio ir bendravimo. Jie myli žmones ir neturėtų būti „prievartaujami“ – naudojami apsaugai, bauginimams ar savo „kietumo“ demonstravimui. Bull tipo terjerai pernelyg „minkšti“ kaip apsaugos šunys ir pernelyg draugiški su žmonėmis. Tikras pitbulis ar stafas, į namus atėjus svečiui, pasitiks jį itin džiaugsmingai. Užsienyje šių veislių šunys dažnai vagiami. Atkreipkite dėmesį, kad JAV jie kenčia piktnaudžiavimus. Ten savininkai perspėjami, kad nepaliktų savo pitbulterjero be priežiūros – kadangi vėliau tasai gali būti rastas nukankintas kur nors užmiestyje.

Dauguma žmonių nusivilia savo pitbulterjerais, kuomet įsigyja „žudiką“, o jų augintiniai svetimiems tik vizgina uodegas ir laižo atėjūnus. Aišku, imamasi „tradicinių“ auklėjimo priemonių ir iš mielo, bendrauti norinčio gyvūnėlio „pagaminamas“ nervingas „monstras“. Pitbulterjeras netinka nepatyrusiems savininkams kaip pirmas šuo ar trokštantiems „kieto“ įvaizdžio. Didžiausia šių šunų problema – banditėliai (ar jaunuoliai, galvojantys, kad tokie yra), juos laikantys statuso simboliu ir auklėjantys elgtis žiauriai. Naudos nepridėjo ir prieš veisles nukreipti įstatymai – jie tik dar labiau išplatino „pitbulio“ kaip pavojingo ir baisaus šuns įvaizdį. Dabar dauginami neaiškios psichikos gyvūnai, nevedama jų kilmės knyga, galų gale beveik visi šunys, kuriuos „treningai“ vadina pitbuliais, tėra paprasčiausi mišrūnai – dauguma tų „pitbulistų“ tikro amerikiečių pitbulterjero akyse nėra matę. Pitbulterjerų tipo šunys neskirti pjudyti žmonėms, besiardantis šuo, pirmiausia, pats nebūna laimingas, antra, jis būna iš ties pavojingas, nes daro ne tai, ką turėtų. Stiprus pitbulio sukandimas ir geimas gali lemti, kad jis su auka „eis iki galo“ – dėl to ir atsitinka tragedijos. Šuo, kuriam leidžiama agresyviai elgtis, mano, kad toks elgesys tinkamas ir priimtinas (ypač jei už tai paskatinama) – tad negalima kaltinti paties gyvūno, kad jis nederamai elgiasi. Agresyvaus elgesio mokintas, tinkamai nesocializuotas pitbulterjeras dažnai neskiria priešų nuo draugų, o kartais gali pulti ir šeimos narius. Įsigyjant tokios veislių šuniuką, reikia rinktis veisėją, kuris poruoja ne tik sveikus ir tinkamo standarto, bet ir gero temperamento, neagresyvius šunis. Selekcininkas, kuris giriasi, kad veisia „turinčius apsauginių savybių“ ar „skirtus apsaugai“ pitbulterjerų tipo šunis, yra niekam tikęs ir pasaulin paleidžia gaują galimai pavojingų šunų.

Pasak A. Popovo, pitbulterjerų jautri, greit sudirginama nervų sistema, jie aktyviai reaguoja į juos supančią aplinką. Šiems šunims reikalingos nervų sistemos iškrovos. Kai šeimininkas šuniui rodo kaip tą iškrovą gauti (pvz., pereiti į puolimą), tai tampa įpročiu, kurio praktiškai neįmanoma atsikratyti. Kol šuniukas mažas, jį galima kontroliuoti, o bręsdamas klausimus jis pradeda spręsti ir pats.

Pitbulterjero energija turi būti „nutekinama“ tinkama linkme. Pitbulterjeras negali rodyti agresijos žmogui ir jokiu būdu neturi būti skatinamas pulti praeivius. Jei pitbulterjero socializacija su kitais žmonėmis bus nepakankama (kai šuo ilgai laikomas uždarytas) ar nepavykusi, jis žmonių bijos ir dėl to taip pat gali juos pulti. Tai nėra kontroliuojama agresija ir tuo labiau apsauga. Net posakis „mano šuo apgynė mane nuo užpuoliko“ nereiškia, kad pitbulterjeras – geras apsaugos šuo. Pitbulterjerų tipo šunys ir taip turi itin blogą reputaciją.

Negalima pamiršti, kad dėl panašių savybių kaip pitbulterjerai (tik skirta pjauti ne kitus šunis, o gyvūnus) auginta daugybė veislių. Turbūt nedaug kas norėtų pamatyti takso, vipeto, vilkogaudžio, fokshaundo, biglio, Džeko Rasleo terjero, greihaundo ar kito panašaus šuns sudorotą auką, tačiau šių veislių atstovai nelaikomi kraugeriais ir neauginami kaip apsaugos šunys. Daugelis tų šunų išprotėtų pamatę auką (pvz., koks kunhaundas meškėną), tačiau jie neryja mažų vaikų ir praktiškai nėra naudojami apsaugai – nors tam tikrose situacijose juos reikia atidžiau prižiūrėti dėl stipriaus grobio vaikymosi instinkto. Agresija žmogui ir agresija gyvūnams – nesusiję dalykai.

Nuomonės

Grisha Stewart:

Yra daug veislių, priskiriamų „pitbulterjerų tipui“, tačiau tai – ne tikra pitbulterjerų veislė. Arčiausiai šio tipo yra amerikiečių pitbulterjerai, tačiau žmonės į šią kategoriją dažnai įtraukia ir kitas veisles. AKC pitbulterjerų neregistruoja, tačiau ši organizacija turi amerikiečių Stafordšyro terjerus, kurie taip pat priklauso pitbulterjerų tipui. Jų tinkamas temperamentas – draugiškas, tolerantiškas ir entuziastingas. Jie turėtų būti ištikimi ir „saugantys šeimą nuo grėsmių, tačiau tai daro dauguma šunų.

Aš specializuojuosi agresijoje ir baimėje ir tarp pitbulterjerų tikrai nematau jokios į žmones nukreiptos agresijos. Iš tiesų, atsižvelgiant į temperamento testavimus, jie išlaiko draugiškumo žmonėms testą panašiai kaip ir auksaspalviai retriveriai (http://atts.org/statistics.html).

Mokinti apsaugos visuomet reikia labai atsargiai, naudojant metodus, kurie skatina šuns pasitikėjimą, o ne baimes. Bet koks metodas, kuris remiasi baime, gali sukurti nestabilų šunį. Įsivaizduokite, kad jus mokė ką nors daryti naudodami pavojaus grėsmę, o ne galimybę gauti atlygį. Koks ramus ar kontroliuojamas galite būti?

Aš stebėjau Royal Air Force pasirodymą Crufts (britų šunų paroda) metu. Jie parodė, kad šunys gali saugoti lodami, kąsdami jeigu to reikia ir pan. Šuo visa tai daro už tokius malonius dalykus kaip teniso kamuoliukas. Tie šunys kontroliuoja savo emocijas, o ne kovoja dėl savo gyvybės, yra daug labiau nuspėjami ir saugesni, o tuo pačiu ir labai efektyvūs policijos šunys visame pasaulyje. .

Svarbiausia mokant apsaugos šunį yra saugumas ir efektyvumas, ir jei jūs nežinote ką darote, eikvojate savo laiką ir galbūt kuriate tiksinčią laiko bombą. „Pagaminti“ bailų ar nesocializuotą gyvūną yra paprasta – bet kuris idiotas gali tai padaryti. Mokant šunį tik kandimo pagal komandą yra sunki dalis. Pernelyg paprasta turėti „apsaugai dresuotą šunį“, kuris nėra saugus vaikams ar svečiams namuose. Tikras apsaugos šuo turi žinoti, kada kandimas nėra tinkamas, ir sugebėti save kontroliuoti. Šunys būna itin stabilūs, jei dresuoti naudojant teigiamo skatinimo metodais.

Geras dalykas kalbant apie šunis yra tas, kad jums nereikia jų mokinti apsaugos, jei norite apsaugoti savo namus vidury nakties. Dauguma šunų, jei pajunta, jog esate pavojuje, tai daro automatiškai.

Dauguma žmonių dresuoja savo šunis apsaugai, bet retai išmoko juos nesielgti agresyviai. Aš mokau žmones, kaip dresuoti šunis nebūti agresyviais. Aš mokau žmones, kaip mokinti šunis pasitikėjimo ir socialinių įgūdžių, kad jie būtų geri šeimos nariai ir neagresyvūs netinkamomis formomis. Aš dirbu su bet kokiomis veislėmis – taip, net su pitbulterjerais. Aš būsiu Lietuvoje rugpjūčio mėnesio seminare apie šunų elgesio korekcijas, metodą, kurį aš sukūriau norint šunis reabilituoti ir išvengti agresijos bei baimės. Informacija apie tai yra čia.

Ugnė:

Kodėl pitbulių tipo šunys netinka apsaugai? Rinktis galima iš dviejų variantų:

A. Mistiškojo: šie šunys tokie kraugeriški ir agresyvūs, jog net nemirktelėję sužiaumos visus potencialius grėsmės kėlėjus. Ir savo sergstimą objektą – desertui.

B. Realaus: šie šunys tesiog netinka apsaugai dėl savo individualių savybių. Tokių, kaip draugiškumas kiekvienam prašalaičiui bei poreikis bendrauti su žmogumi.

Mano turėti, auklėti ar globoti pitbuliai ar jų mišrūnai (o pagal paplitusią nuomonę, jei pitbulis monstras, tai mišrūnas – monstras kvadratu, t.y. visiškai neprognozuojama ir nenuspėjama pabaisa) svetimiems žmonėms demonstravo beribį draugiškumą – šunį galėjai ramiai atvežti pas veterinarą, palikti vieną ir nesukti galvos. Man nesant bet koks svetimas žmogus galėjo ateiti į namus, o panorėjęs – ir pavedžioti šunį.

Tiesa, kalbant apie šios veislės šunis yra vienas BET: jie bet kokia kaina stengiasi įtikti šeimininkui. Iliustruoti šią savybę galima kad ir tokiu pavyzdžiu: vaikščiodama su šuniu juokais pabaksnojau į iš žemęs kyšančią medžio šaknį ir liepiau aportuoti… Šuo neatsitraukė tol, kol neišrovė medžio, tarp kitko, jau gerokai paaugusio. Tad vertėtų gerai pagalvoti, prieš bandant ruošti tokį šunį apsaugai – jei įtikinsit, jį, kad kiekveno praeivio dešinė ranka gali būti pavojinga, šuo tiesiog pasistengs kiekvienam praeinančiam ją nukąsti. O tokios masės šuniui tai visai reali užduotis. Ar jus tikrai pradžiugintų su tuo susiję teisinės problemos ir baudžiamoji atsakomybė? Spręsti jums patiems.

Kad daugelis žmonių tokių šunų privengia, pasakoti turbūt nereikia. Kaip ir priminti to fakto, jog gyvūnas visada suvokia, kad jo bijoma. Ir neretai reaguoja su didesne ar mažesne agresija. Šiuo atžvilgiu mano pitai ar jų kraujo turintys šunys mane stebindavo – su iš baimės įsitempusiu žmogum jie elgdavosi lyg ir sulėtintai, atsargiau, netgi žaisliuko nebandydav o įkišti į ranką, bet padėdavo ant žemės, šalia žmogaus.

Kai kurie šunys linkę lyderiauti. Aklas lupimas šiuo atveju nepadės ir, viso labo, iššauks agresiją, nuolaidžiavimas – tik sustiprins šuns polinkį į vienvaldystę. Bet netgi iš pažiūros visiškai „sugadintus” ir pedagogiškai apleistus atvejus galima perauklėti. Iš prieglaudos parsigabenau įsibaiminusią ir agresyvią, linkusią lyderiauti bei nevengiančią pakaukšėti dantimis stafordšyrę. Sprendžiant iš randų, ankstesni šeimininkai ją auklėjo beisbolo lazdos pagalba. Nesėkmingai – „beisbolke” taip ir nepavyko įkalti nei kokios nors padoresnės komandos, nei gražaus elgesio pagrindų. Kad ir tokių, kad lipant ant stalo maisto ieškoti negalima. Auklėjamasis procesas truko apie metu. Rezultatas – geriausia visų draugė, kuri myli vaikus ir bendrauja su jais labai atsargiai, įvertindama savo masę neišgriauna iš koto net vos vaikščioti pradėjusio pyplio; gerbia kates, neskuba peštis su kitais šunim, puikiai žino namų taisykles ir stengiasi joms nenusižengti. Taigi, sugadinto šuns „perauklėjimo” laikotarpis ne kažin ką skyrėsi nuo to, kuris reikalingas užsiauginti ir išsiauklėti jauną šuniuką „nuo nulio”.

Santa Mulokaitė:

Galiu pasakyti tik tiek, kad tokio nervų sistemos tipo šunų (nervinga, dirgli, dominuojanti, nepasitikinti savimi) kaip mano kalė negalima mokinti kąsti naudojant gynybinę agresiją/reakciją ir ugdant nesaugumo jausmą. Jos slenksčiai buvo labai žemi, įsiaudrinimas begalinis, į ramybės būseną nepašalinus agresijos objekto grįžti būdavo neįmanoma, buvo pavojus, kad atsiras nukreipiamoji agresija ne tik daiktams – šalia stovėti būdavo nesaugu. Ji tvardydavosi ir valdydavosi, kai kandimas būdavo motyvuotas tik žaidimu, grobiu, tačiau užteko nuvažiuoti pas botago meistrą, kuris ją išprovokavo gintis („atvanojo” pririšęs) ir viskas negrįžtamai išėjo iš vėžių.

Tarnybinis šuo nuo kovinio skiriasi agresijos tipu, pitbulterjeras turi neįtikėtiną socialinę agresiją, jis „žudo” ne figūranto rankovę, jis žudo patį žmogų (išbandyta, figūrantui paleidus rankovę – atidavus ją kaip grobį, kaip daroma su tarnybiniais šunimis leidžiant jiems pasijausti nugalėtojais, mano kalė spjovė tą neskanų daiktą ir ėjo „damušti” kas ten juda). Pitbulterjerui labai svarbu pasitikėti žmogumi, jis pavojingas tada, kai jaučiasi nesaugus.

Jonas Valančius:

Dešimt – penkiolika metų atgal Kaune ruošti šunį – sargą buvo populiaru. Ruošimas apsaugai tada būdavo atliekamas iššaukiant šuns savigynos agresiją. Tokiems šunims, kurių tarpe buvo ir pitų tipo šunų, mišrūnų, persimaišius su kitais koviniais, sarginiais pitais, socialių įgūdžių tikrai nepadaugėjo. Atsirado bailių šunų, kurie gyveno įtemptą gyvenimą, puldavo kiekvieną praeivį ir agresyviai reaguodavo į mažiausią krepštelėjimą. Šie šunys taip greitai neišnyko, skelbimų puslapiai vis dar mirga nuo pranešimų „ieškom kalytės gražiam stafukui” arba „parduodami nedokumentiniai stafai”.

Nesikartosiu apie veislinius pitus, stafus. Tai meilumo ir paklusnumo įsikūnijimas. Ir tai visai kiti šunys, nei tie, kurie agresyviai puola savo šeimininkus. Bet praktika daug kartų parodė, jog net dokumentiniams pitu tipo šunims reikia sportiško, aktyvaus gyvenimo ir, jei jie tokio gyvenimo negauna, savo užsispyrimą, arba taip vadinamą geimą, gali nukreipti netinkamai. Elgesio problemų konsultacijoje išgirdęs suaugusio stafo urzgimą ant šeimininko ar ant kito šuns dažniausiai nebegaliu padėti.

Manau, jog šiandien šuns ruošimas apsaugai apskritai yra netinkama veikla. Nebent sportinis – IPO variantas, turint tikslą – fiziškai iškrauti šunį. Mokinti pradėti reiktų tik šuniui subrendus, išlavinus grobio instinktą, ir tik žaidimo forma.

A. Popovas:

Remiantis istoriniais šaltiniais, galima teigti, kad dauguma veisėjų kategoriškai pasisakydavo prieš šių šunų ruošimą apsaugai. Ir mūsų laikais daugelis šią veislę mylinčių veisėjų laikosi tokios pat nuomonės. Iš prigimties geranoriški šunys, skiepijant jiems agresiją žmogui, gali tapti tikrai pavojingi visuomenei. Ne tik šeimininkui, bet ir kitiems žmonėms. Jų azartas, milžiniška sukandimo jėga, pergalės siekis tampa iš butelio išleistu Džinu. Visa tai gali būti nukreipta prieš žmogų. Kartais šeimininkas, nutaręs savo šunyje skatinti agresiją, būna morališkai nepasiruošęs permainoms, vykstančioms augintinio elgesyje. Jei kovinius šunis dresuoja nesusipažinęs su jų charakterio ypatumais dresuotojas, be to, nesugebantis visiškai valdyti šuns – iki bėdos tik vienas žingsnis. Atgal kelio dažniausiai nėra. Laimei, iššaukti pyktį žmogui pasiseka ne kiekvienam koviniam šuniui. Bet tie, kurie to išmoksta, tampa deguto šaukštu medaus statinėje.

Laura, veislyno „Dueto“ savininkė:

Amerikiečių Stafordšyro terjeras – tai energingas, žaismingas, atletiškas, drąsus, turintis puikų humoro jausmą, tačiau švelnus, inteligentiškas ir atsargus šuo. Jis puikiai jaučia nuotaikas ir sugeba greitai prisitaikyti prie bet kokios situacijos. Lengvai dresuojamas, beprotiškai mylintis žmones, dėl šeimininko padarys viską, kad tik jam įtiktų. Stafas pernelyg pasitiki savimi, kad be reikalo lotų, jį labai sunku išvesti iš pusiausvyros. Stafai atiduoda tiek pat ir dar daugiau, negu į juos įdedi – jei šunį mylėsi, tinkamai auklėsi ir prižiūrėsi, jis atsakys tuo pačiu. Manau, kad kiekvienas, artimiau susipažinęs su amerikiečių Stafordšyro terjerais, neliks abejingas, kadangi net didžiausius skeptikus pavergia begalinis jų atsidavimas ir meilė žmogui.

Amerikiečių Stafordšyro terjerai (kaip ir kiti bull tipo terjerai) yra labiausiai nesuprasta veislė pasaulyje. Žmonės juose regi agresiją, kovas ir žudymus, tačiau beveik niekas nesigilina, kas už to slypi. Visų pirma, amerikiečių Stafordšyro terjerai nuo pat savo kaip veislės atsiradimo pradžios nebuvo skirti kovoms, jie buvo ir yra kryptingai veisiami kaip šunys – kompanionai. Tarp šių terjerų pasitaiko ir agresyvių kitiems gyvūnams individų, todėl nuo mažens šuniuką būtina socializuoti ir tinkamai auklėti, jokiu būdu neskatinti agresijos. Dauguma šių šunų per daug myli žmones, kad galima būtų juos išmokinti apsaugos, be to, tai nėra sarginiai, tarnybiniai šuo, jų paskirtis – būti geriausiais žmonių draugais.

Aš manau, kad visi draudimai ir stereotipai daro meškos paslaugą, žmonės apie šiuos šunis susidaro neigiamą nuomonę, o ne pati geriausia visuomenės dalis – priešingai, nori žvėries, tokio, kaip per TV rodo, kad galėtų dangstyti savo kompleksus. Blogiausia, kad į tokių žmonių rankas patenka mišrūnai, dažnai tik iš apkirptų ausų panašūs į amerikiečių Stafordšyro terjerus, o kenčia atsakingi tikrų šios veislės atstovų augintojai. Todėl šių šunų savininkams labai svarbu parodyti visuomenei, kad stafai yra ramūs, išauklėti ir protingi. Turime iš visų jėgų stengtis, kad pakeistume požiūrį į amerikiečių Stafordšyro terjerus, nes vienas blogas šių šunų atspindys žiniasklaidoje sunaikina metų metus formuotą gerą įvaizdį.

Ramunė, veislyno „Angelo siela“ savininkė:

Dažnam paaugliui atrodo, kad įsigijus stąfą visi draugai pavydės, o jei dar išmokins šunį pulti, bus išvis kietas. Tas „treninginių” stereotipas, kad amerikiečių Stafordšyro terjeras skirtas „pasirodyti” prieš kitus, yra juokingas. Jei šeimininkai idiotai, ko galima norėti iš bejėgio meilės laukiančio šunelio, kai jis težino tai, kad bus pagirtas jei ką nors puls. Kuo tas mažas padarėlis nusikalto, jei jį įsigijo žmogus, bijantis kitų žmonių, viešumos bei pats savęs ir dėl to iš šuns bandantis padaryti baisų žvėrį. Šuo nekaltas, jei augdamas matė vien girtus žmones, jei jį mokė komandos „fas” (pulk) ir girdavo už šios komandos vykdymą. Toks šuo turėjo vienintelį pasirinkimą, kurio dėka gali pelnyti bent lašą dėmesio – puldinėti kitus žmones ir gyvūnus.

Mano manymu, kiekvienas šuo gali būti agresyvus, jei jo šeimininkas nėra protingas. Nebūtina lyginti vien stafų, pitų ar kitų didesnių šunų – užtenka bet kokio kad ir mažo šuns, kuris taip pat puikiai gali draskytis ir puldinėti aplinkinius. Šuo elgsis taip, kaip jį išmokė šeimininkas, jis neturi pasirinkimo.

Sunku įtikinėti žmones, kai jie jau susidarę apie šiuos šunis nuomonę, sunku įrodyti, kad stafas – ne monstras, o nuoširdus ir geras šuo, galintis net gyvybę paaukoti bent už lašelį šeimininko meilės, už truputėlį žaidimų, netgi už švelnesnį žvilgsnį… Tik realus teigiamų pavyzdžių demonstravimas gali bent šiek tiek apie juos pakeisti nuomonę. Aš stengiuosi savo šunį vestis į viešas vietas, kad žmonės pamatytų, jog tai ne „grobuonis”. Mano stafai gali nebent negyvai užlaižyti arba užvizginti uodega :)

Montis:

Iš prigimties stafai žmogui agresijos neturi. Žmogų apginti galėtų nebent specialiai tam dresuotas šuo (youtube.com galima pamatyti pavyzdžių, kaip stafai dirba apsauginių darbą). Agresyvūs žmogui stafai, kuriuos teko matyti, nėra tikri apsaugos šunys – jie puola kiekvieną priartinusįjį. Tačiau tai nėra gynimas – apsaugos šuo turi pulti kai iškyla grėsmė, o ne tada, kai kas nors sveikinasi su šeimininku bei bando prasilenkti laiptinėje ar siaurame take.

Ilma:

Turėjau ir aš kažkada pitą. Nuostabus šuo buvo, bet… įsigijau aš jį jau suaugusį, tad nežinau kur buvo auginimo klaidos, kur genai. Pas mane jis pateko būdamas trijų metų, užmigdytas – keturių. Nežinau kaip gyveno iki to laiko, kai aš jį paėmiau, ir nežinau, kodėl jį atidavė buvę šeimininkai. Įtariu, kad jau buvo parodęs kokią nors agresiją ir jie išsigando. Gal tiesiog buvo gaila užmigdyt, neišdrįso prasitart apie problemas. Bet kokiu atveju to jau nesužinosim ir agresijos priežastys lieka neaiškios.

Pirmą dieną bandė švelniai dominuoti, bet neleidau ir viskas susitvarkė. Klausė manęs puikiai, vedžiojau ir problemų neturėjau, nebuvo niekada kovojęs tai ir su šunimis normaliai elgėsi, patinų nemėgo, bet tik savo dydžio arba didesnių, smulkmės ir kalių neliesdavo. Prieš mane urgztelėjęs net nebuvo, galėjau iš ėdančio bet ką paimt, galėjau nuo padangos atitraukt (jis jas labai mėgdavo tampyt, labiau už visa kita).

Tačiau jis saugojo. Iš pradžių man neatrodė tai blogai, tuo labiau, kad tai darė lyg ir protingai ir buvo valdomas. Saugojo butą, be mano leidimo niekas negalėdavo įeit. Kai įleisdavau žmogų, tada nebesaugodavo, tada eidavo kąsniukų iš svečio kaulyti. Gatvėje mane saugodavo nuo girtų diedų arba priekabių bernų, vieną yra patiesęs ant žolės (gerai, kad visada vedžiodavau su antsnukiu).

Bet vieną dieną neaišku kas jam pasisuko, nei iš šio nei iš to puolė mane. Gerai, kad buvau tarpdury ir spėjau užtrenkt duris, atsitrenkė jis dantimis į jas, o ne į mane. Dvi dienas jis buvo uždarytas virtuvėj, bandžiau per duris jį kalbint, o jis net nebandė nurimt. Visi savi tapo svetimi. Jis ardėsi, kai tik kas prisiartindavo, urgzdamas šokdavo ant durų. Deja, rizikuot nebegalėjau, išsikviečiau šungaudžius ir veterinarą. Užmigdė mano pitą. Siaubingai gaila šuns buvo, bet nebebuvo kitos išeities. Jei jis būtų puolęs mano vyrą, o ne mane, aš tą būčiau supratusi, nes vyro neklausydavo, nelabai jį gerbė. Manęs klausydavo normaliai, o vyrą tampydavo ir jo komandų nevykdydavo, tokiu atveju viską būčiau nurašius dominavimui. Tačiau jis puolė mane ir nuo tos akimirkos nebepripažino nė vieno žmogaus, ardėsi jis uždarytas iki pat to laiko, kai šungaudžiai užmetė ant jo tinklą pro durų plyšį ir veterinaras suleido nuodus.

Kai vėliau jau po užmigdymo mintimis grįždavau į tą laiką, bandžiau suprasti kas buvo padaryta ne taip, kodėl taip nutiko, tai užkliūdavo tik tas, kad jis saugodavo, tai buvo vienintelis netipiškas elgesys veislei. Pitas neturi saugot, tai neapsauginis šuo.

Mantas:

Manau, kad pitbulterjerai nelabai skirti sargybai. Jie per dideli tyleniai, lyginant su kitomis specialiai tam veistomis šunų veislėmis (dobermanais, rotveileriais, Kaukazo ir Vidurio Azijos aviganiais). Pitbulterjeras yra kompanijos šuo, visiškai atsidavę savo šeimininkui – su tuo turėtų sutikti dauguma laikančių šiuos šunis ar pažįstantys juos laikančius. Manasis būtent toks – gina tik mane, svetimos teritorijos nesaugo, žmonėms agresijos nerodo, ko nepasakyčiau apie šunis – retas kuris tinka į draugus. Kol kas geresnio, universalesnio šuns man nėra. Nuo 1998 m. laikau tokius šunis ir esu patenkintas, net neįsivaizduoju, kad galėčiau auginti kitos veislės atstovą.

Paulė:

Mano nuomone, stafų ar pitbulių kaip apsaugos šunų naudoti nereikėtų. Kai kurie šunys, kaip ir mano, gali turėti kažkokį sargumą, dažniausiai minimalų, kuris pasireiškia jei naktį name kas subraška, arba itin rimtais atvejais. Jei reikia rimtesnės apsaugos, baisu dėl savo ar namų saugumo, geriau lankyti savigynos kursus, nevaikščioti pavojingose vietose, įsirengti namie signalizaciją, o ne visur naudoti šunį. Žinant, kad šių veislių protėviai turėjo kovoti su žvėrimis ir draugiškai elgtis su žmonėmis, atrodo neteisinga ir neatsakinga eiti prieš jų prigimtį.

Gaila, bet apie ketinimus iš stafo padaryti apsaugos šunį tenka išgirsti gan dažnai, ir juos išgirdus visad apima pyktis. Atsakingi veisėjai bei augintojai stengiasi, dirba vardan veislės, kad tik būtų pamirštas tas “kovinių” vardas, o tie neatsakingi „pacanai” visą įdirbį gali sugriauti per vieną dieną. Nusiperka va toks žmogelis “stafą” ar “pitą”, o gal šių dviejų veislių ar net neaišku ko mišrūną, nukerpa ausis ir džiaugiasi “veislės atstovu”… Ir kartais, gal dėl netikusių genų, o gal dėl blogo auklėjimo, atsitinka taip, kad tas jo šunelis užpuola jį patį ar kokį kitą žmogų… Vėl straipsniai spaudoje ir internete, reportažai, laidos, draudimai, vėl visi veislės atstovai regimi lyg žmogėdros, o kas lieka atsakingiems augintojams? Sėdėti ir tylėti klausant ne pačių gražiausių replikų apie savo šunis, ir visai nesvarbu, kad to žmogaus šuo nėra nieko padaręs.

Jei labai norisi apsauginio šuns, reikia rinktis veislę, kuri tam išveista ir su kuria lengva dirbti šia kryptimi. Be abejo, reikėtų įsigyti kilmingą gyvūną, prieš tai ganėtinai pasidomėjus jo gimine, o ir visų apsaugos elementų reikėtų mokytis tik pas patyrusį dresuotoją, nes nemokšiškai mokinant šunį pulti, galima jį sugadinti.

Mano šuo nėra ir nebus mokinamas apsaugos ar panašių dalykų, nes jaučiuosi atsakinga ne tik už savo šunis, bet ir už kitus veislės atstovus. Jokiu būdu nenorėčiau būti žmogus, kurio stafas užpuolė kitą žmogų ar šunį. Nors mūsų augintiniai puikuojasi “agresyvių veislių sąraše”, tai dar nereiškia, kad ir turim juos tokiais daryt – kur kas smagiau būtų jų ten nebematyti. Jei norime ir toliau auginti šių veislių šunis – nesugadinkim visko. Šie šunys turėjo būti draugiški su žmonėmis – lai taip ir lieka.

Solnuska FC:

Amerikiečių Stafordšyro terjerai, amerikiečių pitbulterjerai ir kitos panašios veislės, daugelio vadinamos „agresyviomis”, tinka auginti toli gražu ne kiekvienam. Tai mes matome iš konkrečių pavyzdžių, kai tvirtoko charakterio šuniukai patenka į netinkamas rankas, dėl ko jiems „užkabinamos” netinkamos etiketės – teigiama, kad jie nenuspėjami, nepatikimi, agresyvūs, puola aplinkinius žmones ar net savo šeimininkus. Visa tai dėl netinkamos dresūros, socializacijos nebuvimo, agresijos skatinimo, kitaip sakant – dėl žmonių klaidų, kurios apjuodina šiuos šunis. Tokie šunys netinkami apsaugai, tai ne tam išveistos veislės, jų nereikia mokyti būti sargais ar asmens sargybiniais. Rimtai bėdai ištikus, matydami ir jausdami pavojų, turbūt didžioji dalis šunų gintų šeimininką, to papildomai mokyti ir skatinti nereikia.

Tinkamose rankose jie – visiškai stabilūs, patikimi, nuspėjami, prognozuojami, meilūs, 100% atsidavę savo šeimininkui, reikalaujantys beprotiškai daug dėmesio, meilės ir laiko šunys. Norėtųsi, kad žmonės, prieš įsigydami tokio tipo šunis, plačiau pasidomėtų veislėmis, jų atsiradimu, charakteriu, tinkama dresūra, socializavimu, pabendrautų su žmonėmis, auginančiais tokius šuniukus, bei veisėjais (ne daugintojais), ir, žinoma, jau turėtų patirties šunų auginime. Šiuo atveju labai tinkamas posakis, kad nėra agresyvių, piktų šunų – yra tik pikti, agresyvūs šeimininkai ir netinkama dresūra.

Šaltinis ir autorius: Agnė Dvylaitytė, agiesha.blogas.lt .