Ilgiau pabendravus su asmenimis, auginančiais šunis, tikrai galima išgirsti įdomių teorijų apie šunų elgseną. Kai kurios teorijos yra naudingos ir gana tikslios, tačiau šunų dresūros pasaulyje gausu įvairių mitų, kurie yra netgi kelių kartų senumo. Kai kurie mitai tiesiog kvaili, kai kurie potencialiai pavojingi, nes gali lemti šuns ir žmogaus tarpusavio ryšio susilpnėjimą. Taigi, laikas atsikratyti mitų.

Veterinarė, gyvūnų elgsenos specialistė, Lore Haug iš Teksaso neseniai sudarė išsamų šunų elgsenos mitų sąrašą. Šiame straipsnyje pateiksime 5 populiariausių mitų iš jos sudaryto sąrašo ir paaiškinsime, kodėl nederėtų vadovautis jais auklėjant / dresuojant savo augintinį. Kai kas nors pasiūlo jums tariamą išminties grynuolį apie šunų elgseną, būkite pakankamai išmintingas apgalvoti ir „perfiltruoti“ idėją prieš patikint ar prieš imantis ją taikyti auklėjant savo gyvūną. Testai, kuriais galite pasinaudoti:

• Mokslo testas. Pagalvokite, ar pasiūlyta idėja gali būti moksliškai pagrįsta? Jeigu kažkas jus tikina, kad dresūra pasitelkus elektrinį antkaklį išties yra pozityvaus skatinimo dresūra (nes šuns patiriamas šokas niekuo nesiskiria nuo paplekšnojimo per petį siekiant sustabdyti tam tikrą elgesį), pagalvokite ar tai atitinka jūsų pozityvios dresūros supratimą? Nebūkite klaidinami žodžių „e-antkaklis“, „dilgtelėjimas“ ar „plekšnojimas“, kurie naudojami vietoj žodžių „šokas“ ar „elektros šokas“.

• Filosofinis testas. Ar išgirstas patarimas atitinka jūsų supratimą, kaip turėtų būti dresuojamas šuo ir kokie santykiai palaikomi su juo? Netinkamos elgsenos baudimas (šuns elgsena lemiama pasekmės baimės; nepageidaujamas elgesys mažėja) atrodo logiškai žvelgiant iš mokslinės perspektyvos. Tai nereiškia, jog jūs norite ar turite panaudoti šį metodą auklėjant savo šunį ir rizikuoti savo ir augintinio santykiais. Pozityvios dresūros metodus taikantys dresuotojai iš esmės stengiasi vengti bausmės ar bet kokio kitokio metodo, kuriuose pasinaudojama gyvūno baime, skausmu, vengimu ar pasišlykštėjimo jausmu.

• „Rimto išbandymo“ testas. Kartais patarimas gali atrodyti moksliškai patikrintas ir filosofine / moraline prasme priimtinas, tačiau ar jis išties pasiteisintų? Jeigu norite išbandyti tokį patarimą, o išbandžius jis nepasiteisino arba jums nepatiko rezultatas – galite tęsti bandymus ir bandyti išsiaiškinti, kodėl patarimas nepasiteisino arba tiesiog jo atsisakyti ir nutraukti bandymą. Net jeigu kažkam tai padėjo, nebūtinai tos pačios priemonės padės ar pasiteisins ir jums.

Taigi, turint omenyje aukščiau aptartus testus, aptarkime dažniausius ir žalingiausius mitus apie šunų elgseną.

Mitas #1: “Šuniukų negalima vestis į jaunų šuniukų užsiėmimus / prekybos centrus / draugų namus tol, kol nėra gavę visų skiepų.“ (Visi trys testai neišlaikyti)

Šis mitas priskirtinas prie pavojingiausių mitų ir dažniausiai suvokiamas kaip patikimas, nes nauji šuniukų savininkai / augintojai tokio patarimo sulaukia iš šuniuko veterinaro ar veisėjo.

Nors šis mitas atrodo moksliškai pagrįstas (neskiepytas šuniukas rizikuoja užsikrėsti mirtinomis ligomis!), tačiau šuniukai, kurie nėra tinkamai socializuojami, patiria daug didesnę riziką išsiugdyti elgsenos problemų, taip pat ir agresiją, kurios gali lemti trumpesnį šuniuko gyvenimą.

Vieną vertus veterinaras/veisėjas yra teisus – geriausias būdas apsaugoti šuniuką nuo šunų bakterijų yra vengti kitų šunų. Be abejonės tiesa, jog derėtų apsaugoti šuniuką vengiant nepažįstamų / valkataujančių ir / ar galimai nesveikų šunų (ir jų išmatų). Tačiau itin svarbu, jog jūsų šuniukas susidurtų su visu kuo, taip pat ir sveikais šuniukais kontroliuojamoje / pažįstamoje aplinkoje, iki kritinio socializacijos laikotarpio pabaigos, kuri skirtingiems šuniukams gali būti nuo 12 iki 16 savaičių amžiaus. Jeigu šuniukas augs izoliuotas nuo įvairių patirčių ir aplinkos jis gali išsiugdyti rimtų elgsenos problemų.

Taip pat šuniukai nuo 4 iki 6 mėnesių amžiaus saugomi šuniuko motinos imuniteto, o tuo laikotarpiu, kai ima silpti šuniuko mamos apsauga, derėtų pasirūpinti šuniuko skiepais. Socializuoti šuniuką imant jį su savimi į įvairias vietas ne tik gerai, bet būtina siekiant suteikti savo augintiniui galimybę gyventi ilgą ir laimingą gyvenimą.

Mitas #2: “Šunys tempia pavadėlius, šokinėja ant žmonių ir pan., nes jie yra dominuojantys.“ (Mokslinis ir filosofinis testai neišlaikyti)

Kaip ir pirmasis aptartas mitas, šis mitas gali būti pavojingas, kadangi tikėtina, jog tie žmonės, kurie tiki šiuo mitu, bus linkę pasinaudoti prievarta ar kitais jėgos panaudojimu grįstais metodais siekiant parodyti (ar susigrąžinti) savo statusą „dominuojančio“ šuns akyse.

Niekas nesiginčija, jog šunys, gyvendami grupėje, supranta ir reaguoja į socialinės hierarchijos principus. Būtent faktas, jog šunų socialinės struktūros pasižymi panašiais elementais kaip ir žmonių socialinės struktūros, greičiausiai yra viena iš priežasčių, kodėl šunys tokie puikūs kompanjonai. Tačiau šiandien gyvūnų elgsenos ekspertai tiki, jog šunų socialinė hierarchija labiau grindžiama skirtumais, o ne dominavimu, taip pat daugeliu atvejų žmonių šunims priskirta elgsena klaidingai laikoma dominavimo požymiais kai išties taip nėra!

Elgsena dažnai palaikoma „dominuojančia“, nes ji suvokiama kaip įžūli ir užsispyrusi, pavyzdžiui, pavadžio tempimas ar šokinėjimas ant žmonių – šunys taip elgiasi, nes tokia elgsena yra skatinama arba suteikia malonų rezultatą. Pavyzdžiui, pavadžio tempimas leis nueiti ten, kur nori šuo. Šokinėjimas ant žmonių – sulaukiamas dėmesys. Elgsena, kuri skatinama arba leidžiama, tęsis arba netgi stiprės / dažnės, tačiau tai neturi nieko bendro su socialiniu statusu.

Jeigu pašalinsime nepageidaujamos elgsenos stiprinimą (tempiant pavadį – sustosime, o šokinėjant šuo dėmesio nesulauks) ir skatinsime norimą elgseną, šuns elgsena pasikeis.

Mitas #3: “Jeigu leisi savo šuniui miegoti lovoje / ėsti pirmam / eiti pirmam pro duris / laimėti žaidimus, jis taps alfa šuniu.“  (Neišlaikyti visi trys testai.)

Šis mitas paprasčiausiai kvailas. Kai kurie šaltiniai netgi teigia, jog visa šeima turi susirinkti virtuvėje ir paeiliui užkąsti ir tik tuomet šuo gali būti šeriamas.

Paskaitykite 2 mito aprašymą, jis tinka ir šiuo atveju. Jeigu nenorite, kad jūsų šuo liptų ant baldų – tai jūsų pasirinkimas, tačiau neturite jo ginti pasitelkę šuns dominavimo argumento. Gyvūnų elgsenos specialistė Lore Haug šeria savo šunis prieš pavalgymą, kad nesijaustų kalta, kad šuo laukia alkanas, kol ji valgo. Ji moko savo šunis sėdėti ir laukti leidimo eiti pro duris („lauk!”), nes taip mandagiau, saugiau irstiprina pagarbą, o ne todėl, kad bijo namų „užėmimo“. Taip pat Lore mėgsta laimėti žaidimus, ypač virvės tampymą, nes tai stiprina mandagią elgseną. Tikrai nereikia jaudintis dėl šuns tapimo dominatoriumi, jei neauklėjate jo perdėtai griežtai.

Jeigu manote, jog jūsų šuo yra per įžūlus, galite pabandyti išmokyti šunį komandos „prašyk“, pavyzdžiui, kai šuo mandagiai prašo atsisėdimu – tai graži, mandagi ir pagarbi elgsena. Jeigu manote, jog jūsų šuo potencialiai agresyvus – dar svarbiau vengti konfliktų. Pavyzdžiui, jūsų bandymai fiziškai dominuoti gali paskatinti agresyvumą, o ne sumažinti jį. Jei  šuo išties turi polinkį į agresiją, rekomenduojame pasikonsultuoti su kvalifikuotu pozityvios dresūros metodus taikančiu profesionalu, kuris padėtų pakeisti jūsų šuns elgseną be jėgos ar smurto panaudojimo.

Mitas #4: “Šunys negali mokytis naudojant pozityvaus skatinimo metodus. Reikia juos bausti, kad jie žinotų, jog suklydo ar elgėsi blogai.“ (Neišlaikyti mokslinis ir filosofinis testai; taip pat neišlaikytas tikro išbandymo testas, nebent „baudėjas“ jau turi labai gerų įgūdžių.)

Šis mitas yra žalingas šuns ir žmogaus santykiams. Tyrimai patvirtina, jog pozityvios dresūros metodai efektyvesni ir pasižymi daug mažesne rizika nei pozityvios elgsenos skatinimas naudojant bausmes.

Southhampton universitete (Didžioji Britanija) ir Gyvenimo mokslų universitete (Norvegija) atlikto tyrimo (buvo tiriama ar bausmės lemia elgsenos problemas, analizuojamos skatinimo, bausmės pasekmės dresūroje ir elgsenos problemos) rezultatai atskleidė, jog tie šunų augintojai, kurie naudojo stiprias bausmes arba dažnas bausmes turėjo ženkliai daugiau dresūros problemų ir mažesnį šunų paklusnumą. Panašus tyrimas, atliktas Didžiosios Britanijos universitete (Bristolis) taip pat atskleidė, jog šunys, dresuoti naudojantis tik pozityvaus skatinimo metodu, pasižymėjo daug mažesnėmis elgsenos problemomis.

Daugeliui žmonių tai atrodo logiška. Ar jūs mokotės geriau, kai esate skatinami ir giriami už pasiekimus, ar kai kas nors vožteli jums per galvą, kai suklystate? Net jeigu būsite apdovanojamas kai elgiates gerai, tačiau baudžiamas suklydus – baimė būti nubaustam lems mažesnį norą mokytis ar kartoti procesą.

Mitas #5: “Jei dresuojant šunį naudojami skanėstai, jums visuomet reikės jų turėti.“ (Neišlaikyti visi trys testai.)

Tai netiesa. Geroje pozityvios dresūros programoje maisto svarba greitai blėsta, nes teigiamą, norimą elgseną imama skatinti ir žaislais, glostymu, žaidimais, gyrimu ir pan. Taigi skatinti galime nebūtinai naudodami maistą.

Skanėstai gali būti labai aukštos vertės motyvatorius ir gana naudingas įvairios elgsenos dresūros atvejais, todėl tiesiog neprotinga atsisakyti skanėstų. Patariama dresūroje gana greitai įvesti ir kitus „apdovanojimus“ (paglostymai, pagyrimai, žaislai ir t.t.) ir maistą naudoti, pavyzdžiui, ne po kiekvieno atlikto pratimo, o, tarkime, 8 kartus iš 10. Svarbi įvairovė ir bent kelių motyvatorių įtraukimas į dresūros procesą.