Sveiki. Mūsų istorija susideda iš 2 dalių ir dviejų šunų :)

1 dalis. Nusprendė šeima įsigyti šunelį. Ir įsigijo. Tuo metu nuomonė apie dokumentinius šunelius buvo ne kokia (arogantiški pasikėlę žmonės tokius perka), per skelbimus susirado biglių kalytę. Nors labai labai norėjosi berniuko, tuo metu buvo tik mergaitė. Na ir prasidėjo. Šeima gi pirko šunelį pagal grožį, nepasidomėjo apie jo būdą, na tik tiek, kad jis labai draugiškas ir tinka augti su vaikais. O kad teks net namus remontuoti dėl šunelio “zbitkų”, šito jie nežinojo :). Na, bet tiek to, remonto vistiek reikėjo, batai irgi buvo jau seni ( juk viena kartą jau buvo šeiminkė apsiovus). Dantų šepetėlius keitė ne kas 3 mėnesius, o kas savaitę. Bigliukė vardu Mylia nusprendė, kad taip bus sveikiau. Augant merginai, visko buvo – ir ašarų, ir juoko, ir pykčių ir kt., bet šiaip ne taip paauglystė ėjo į pabaigą. Mergina karts nuo karto mėgdavo pasilakstyti. Nes šitam šuniui juk reikia laisvės. Ant pavadžio visą laiką nevedžiosi. Pirmas žygis truko 1 parą. Po jos mergina nė žiurėt į laisvę nenorėjo, šitiek streso kainavo. Antras žygis truko 5 valandas – pfff, nei šeimininkė spėjo išsigąst, nei merginai per daug laisvės buvo. Trečias žygis buvo pats pačiausias. Liko tik gatvę pereit (net ne gatvę, kiemo gatvelė), ir jau būtų namai. Bet ne, kažkas smarkiai pakvipo, ir pasileido Mylia paskui aromatą. Užbėgo už namo, o kol šeimininkė atklibinkščiavo paskui, jos jau nė kvapo neliko. Ir ten ėjo, ir kitur šaukė, nėr šuns. Na, niekšelę, kur tu dėsies, pasilakstysi, sugrįši. O ji negrįžo. Nei pirma dieną, nei antrą, nei 30-ą. Kiek liūdesio šeimoje buvo. Kiek važinėta, kiek klausinėta, visas internetas mirgėjo nuo skelbimų – nei kas matė, nei girdėjo. Jau visos versijos pergalvotos buvo – žuvo po ratais, išvežta toli ir tupi prie budos ir kt.

2 dalis. Besėdint prie kompiuterio ir ieškant pabėgėlės, akys nukrypdavo ir prie kitų skelbimų. Kadangi viltis vis nyko, kad atsiras prapuolenė, šeima ėmė tartis dėl naujo šeimos nario. Šį kartą rinkosi atsakingai, daug domėjosi, ir išsirinko mopsiuką, su dokumentais. Atkeliavo naujas narys į namus, ir iškart gavo princo pareigas. Šeimininkė dažnai sapnuodavo savo mergaitę, vis prisimindavo, kad ji tokių privilegijų neturėjo kaip kilmingasis Lorenzo. Vis pagalvodavo, kad čia buvo pamoka jiems. Ir jei ji grįžtų, nors tai nerealu, ji tikrai gyvens žymiai geriau :)

Viena gražią dieną, sulaukė šeimininkė beldimo į duris, ir atidarius jas pamatė kaimynę su bigliuku. Na čia dabar kas. Kas ne kas, o už durų stovėjo Mylia :) Tad gražuolės žygis truko lygiai 5 mėnesius. Ka gi, stebūklų būna, ir sapnai pildosi, ir žodžiai ištarti tyliai pavirsta realybe :)

Taigi, šiuo metu mes auginam du padaužas, kurie puikiai sutaria ir gražiai gyvena, namų neverčia, nes išsiduksta tarpusavyje. Taip ir gyvena šauni šeimynėlė :)

myliairloris1

Mylia, Loris ir šeimininkė Justina