Laba diena,
Turime dviejų metų laiką . Jis jau pradeda mane gąsdini. Vakar vakare jam sakau einam miegoti, kai pradėjo urgzti, dantis šiepia, aš jam sakau į vietą, jis manęs visai neklauso, kol vyras atėjęs jo nesubarė, jis bandė man įkąsti Žinoma šunų mes niekada neturėjome, gyvename daugiabutyje, išvedame tris kartus pasivaikščioti. Mušti nemušam, agresijos iš žmogaus pusės jis nejaučia. Mėgsta būti glostomas, aš pati mėgstu jį glostyti. Pastebiu, kad jis nori lyderiauti. Ką man su juo daryti? Pati jį vedžioju, matau kaip ant žmonių puldinėja (nežinau kaip žmones renkasi, bet kai kuriuos tik apeina), šunų visai negali pakęsti. Ar jis nesikeis, ar bus dar aršesnis. Dresuoti pas specialistą neturime galimybių. Kai kurias komandas moka:”Sėdėt”, “Gulėt”, “Duok leteną”. Prisikviesti jo taip pat negalima. Namie dar ateina, bet kieme jokiu būdu. Nežinau ką toliau daryti, kartais atrodo kad šuo nevaldomas, svečių pas mus lankosi mažai, bet ir tuos aploja labai piktai, šunį turime laikyti kitame kambaryje arba su antsnukiu ir pavadžiu. Gal galėtumėte duoti kokį patarimą. Dar galiu pridurti, kad aš labai myliu šunis, griežta būti nemoku nei žmogui nei gyvūnui.
Virginija, turite medžioklinį šunį, kuris iš principo nėra lengvai pasiduodantis dresūrai. Jei taip nutiko, kaip aprašote, greičiausiai pagrindinė to priežastis – šuniui nepakanka fizinio krūvio. Vien vaikščiojimo jam nepakaks, reikia lakstymo, važinėjimo su dviračiu ir t.t. Tikėtina, jog viskas kitkas, kaip agresija Jums, prisidėjo dėl meilikavimo, nuolaidžiavimo šuniui – t.y. nebuvimo lyderiu.
Visos aplinkybės, deja, prieš Jūsų šunį ir jo gyvenimą. Jei neturite galimybės tapti autoritetingais lyderiais savo šuniui, nepadės nė vienas mūsų patarimas. Nebent ieškoti žmonių, kurie tokius šunis auginę (pvz., medžiotojų) ir tikėtis, kad priims gyventi pas save. Čia pirminis patarimas Jūsų aprašytoje situacijoje. Kad patartume tiksliau kviečiame į svečius.
Labai ačiū Jums už atsakymą, nors tai ką pasakėte mane labai nuliūdino. Niekada nenorėjau ir nemaniau, kad viskas gali būti taip blogai. Sakykite, ar aplamai tokie minkštaširdžiai, mėgstantys palepinti savo augintinius žmonės, gali laikyti kokios nors veislės šunį. Man šuo labai reikalingas.
Pirmiausia, šuo nėra nejautrus gyvūnas, jam reikia meilės. Bet ją jis turi būtinai užsidirbti. Jei šuo šeimininko meilę, šilumą gauna besąlygiškai, t.y. mylite jį kaip vaiką ir šuo nejaučia jokių elgesio ribų, jis pradeda lyderiauti. Tokie gamtos įstatymai – gaujai vadovauja stipriausi, kad išliktų gyvi bet kokiomis sąlygomis. Nusileidote vieną, antrą kartą, leidote užlipti “ant galvos” – šuo tuo pasinaudojo, nes jo akyse pasirodėte silpni, ne lyderiški. Nepaisant to, ką apie jį galvojate ir kaip stipriai jį mylite.
Laika iš principo nėra šeimos šuo, kuris visą dieną gulės po kojomis ir ramiai gyvens, jam reikia darbo – medžioti. Jei jo negauna… ką gi, rezultatą matote.
Apibendrinti apie minkštaširdžius žmones nėra lengva. Galiu papasakoti apie tendencijas. Viena šeima pakvietė konsultuoti dėl kandžiojančio jorkšyro terjero. Sunkiai ten ėjosi darbas, žmonės lepino šunį, tačiau lyg kažkas pajudėjo. Praėjo keli metai, įsigijo kitą šuniuką – vokiečių aviganį (mat norėjo paklusnaus…), šuo užaugo iki metų amžiaus ir vėl teko konsultuoti dėl urzgimo, saugojimo. Bėdos tuo nesibaigė, šunys vienas su kitu nesutarė, konkuravo, draskėsi… Išvados ? Nepaisant kokios veislės šunį turėsite, jei nemokėsite su juo elgtis kaip su šunimi, problemų iškils. O šuns gyvenime atsiras ne aiškus kasdienis bendravimas su lyderiu, o stresas, verčiantis jį kovoti su šeimininku.
Straipsniai tam atvejui:
https://www.reksas.lt/kai-suo-tampa-zmogumi/