Šuo,nors ir mažas, yra neatskiriama žmogaus gyvenimo dalis. Jis sukelia džiaugsmą,pasitikdamas grįžtantį šeimininką, padėdamas galvą jam ant kelių, kai liūdna, ar priversdamas išeit į lauką net didžiausią namisėdą. Nors ir būdamas mažas, jis stengiasi ginti šeimininką nuo didžiausio dogo ar vokiečių aviganio.Viskas lyg ir būtų gerai, jei nesusidurtumėm su šuns elgsenos problemomis.

Kadangi augintinis yra mažas, mes jo nesureikšminame, neturime net minties,kad jis kėsinasi užimti lyderio poziciją, nori būti vadu. ”Juk jis mažas,jam reikia meilės, šilumos, dėmesio, globos” – skamba daugelio žmonių lūpose, kai pradedama kalbėti apie jo mažojo augintinio sudrausminimą ar pabarimą. Viso to reikia visiems šunims,bet tas meilės rodymas turi būti su saiku.

Per daug išlepindami, sužmogindami šunelį darome didelę klaidą. Kiekvienam augintiniui, norint, kad jis būtų paklusnus ir tikras šeimos narys, reikia auklėjimo, komandų bei fizinio krūvio. Nieko nedarydami jūs to tikrai nepasieksite, o dominuojantis augintinis vis taikysis į lyderio poziciją. Kaip jie tai daro? Elementarus pavyzdys, kai šeimininkas skundžiasi, kad jo mylimas šunelis nebeleidžia gulti į lovą, šiepia dantis ar niekas negali įeti į virtuvę,nes PONAS valgo ir ant visų puola. Visa tai blogo auklėjimo pasekmė. Neturėtų mažasis augintinis rodyti agresijos ir svetimiems šunims bei aploti kiekvieną praeinantį kaimyną. Juk dažnai dideli šunys apkandžioja mažuosius vien tik dėlto, kad buvo išprovokuoti.

Atsiminkite, nors šuo ir degtukų dėžutės dydžio, jį reikia aukleti bei socializuoti. Nebūtina iš jo daryti paklusnumo čempioną, bet bent keli dresūros mėnesiai, pabuvimas tarp kitų šunų dresūros aikšteleje ir šiek tiek drausmės padarys jūsų augintinį paklusnesnį bei leis suprasti, kad kitas šuo nebūtinai yra priešas,o kaimynas ar tiesiog praeivis nenusipelno aplojimo ar įkandimo į kulnus.