Norime pasidžiaugti, jog “Rekso” šunų mokykla gavo išskirtinę teisę išversti JAV kinologės Suzanne Clothier autorinius straipsnius. S. Clothier yra plataus profilio specialistė, jos darbų spektras apima nuo šunų (vokiečių aviganių) veisimo iki konsultacijų, ruošimo žmonių gelbėjimui, terapijos ir t.t. Suzanne skaito seminarus JAV, Kanadoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Japonijoje, Belgijoj, Italijoje ir kitose šalyse.

Aš pažįstu tokią vyresnio amžiaus damą, kuri jau daug metų moko jaunus šuniukus, ir tai jai labai puikiai sekasi, nors ji nuolatos naudoja bausmes. Įdomu tai, kad ji niekada nesimokė teorijos, niekada nėra buvusi seminaruose ir nėra perskaičiusi nei vienos knygos apie šunis, tačiau jos mokomi šuniukai yra laimingi, išauklėti ir atidūs. Tai, kaip gi yra, kad naudodama teigiamas bausmes ji pasiekia tokių gerų rezultatų, nesukeldama streso ar panikos? Ir kaip jai tai pavyksta be pavadėlio, antkaklio, skanėstų ar klikerio? Todėl, kad ši garbingo amžiaus dama, turinti pakankamai patirtiesjaunų šuniukų dresūroje, yra mano kalė Carson.

Nemaža dalis dresuotojų pozityvių bausmių (P+) naudojimą smerkia, nors išties, jas galima vadinti tiesiog nepageidaujamų pasėkmių pateikimu. Treneriai P+ linkę sieti su skausmu, baime ar žiaurumu. Toks požiūris tikriausiai susiformavo todėl, kad kažkada šunų dresūroje baudimas buvo plačiai naudojamas. Tačiau, siedami P+ su žiaurumu, mes ignoruojame tai, kad šunys patys mums puikiai parodo P+ vertę.

Gyvūnai nuolat naudoja P+ bendraudami tarpusavyje. Pateiksiu pavyzdį, Carson ilsisi ant sofos, jauna kalytė Ruby prisiartina, norėdama užšokti ir atsigulti šalia. Carson žvilgsnyje atsiranda įtampa, nejudėdama ji švelniai suurzgia, jos žinutė aiški “palik mane ramybėje”, tačiau Ruby tai ignoruoja. Carson sustiprina perspėjimą, kelis kartus garsiai sukaukši dantimis, imituodama kandimą. Ruby atsitraukia, tačiau iškart vėl šoka į priekį, manydama, kad tai tik naujas įdomus žaidimas. Taigi, sekantis Carson veiksmas yra staigus šuolis šuniuko link ir jo snukio sugriebimas kelioms sekundėms. Dabar Ruby supranta, ką Carson norėjo pasakyti ir atsitraukia. Apibendrinant, Carson panaudojo tokią bausmę, norėdama, jog panašus Ruby elgesys kuo rečiau pasikartotų ateityje. P+ panaudojimas leido šuniukui suprasti, kad tam tikri veiksmai gali turėti nemalonių pasėkmių.

Įspėjimai, jog P+ gali daryti neigiamą įtaką nėra visiškai išgalvoti. Netinkamai pritaikant ar elgiantis per daug grubiai iš tiesų galima sugriauti ryšį su šunimi, prarasti jo pasitikėjimą, sukelti stresą, tačiau taip yra ne dėl pačių P+, o dėl to, kad mes nemokame jų tinkamai panaudoti. Norėdami to išmokti, turime atidžiau stebėti šunis.

Panaudojus P+ tiksliai ir tinkamu laiku, savo gestams galime suteikti aiškumo. Prisiminkime pavyzdį su Carson, ji, pasitelkusi P+, įtikino Ruby poilsiui susirasti kitą vietą. Sekantį kartą jai prireiks žymiai mažiau pastangų tam pačiam rezultatui pasiekti, nes Ruby mokosi Carson kūno kalbą stebėti aiškiau.

Šunų bendravime daug svarbių smulkmenų ir subtilumo. Būtent čia mes dažniausiai ir suklystame, taikydami P+. Vietoje to, kad pradėtume nuo sustingimo, žvilgsnio nukreipimo ir kvėpavimo, mes paprastai iškart pritaikome fizinę korekciją. Kitaip tariant, pradedame nuo to, kuom Carson baigė. Tokiu atveju, šuniukui net nesuteikiame galimybės mokytis kreipti dėmesį į smulkmenas.
Mes galime tapti geresniais treneriais stebėdami šunis ir mokydamiesi iš jų bendravimo. Štai pvz., Ruby prisiartina, kai aš pietauju, kadangi man tai nepatinka, aš jai leidžiu suprasti nustodama kramtyti ir nukreipdama žvilgsnį į ją. Jei Ruby tai ignoruoja, aš lėtai pasuku galvą nenukreipdama žvilgsnio ir šiek tiek pakeliu viršutinę lūpą. Ignoruojama suurzgiu ir išraiškingiau pakeliu lūpą, parodydama dantis. Dar vis ignoruojama suurzgiu garsiau, ilgiau ir galiausiai staigiai palinkstu į jos pusę sulodama ir įmituodama perspėjamąjį kandimą. Tai yra labai efektyvus ir šuniui suprantamas komunikacijos būdas, kuris nesugriauna mūsų tarpusavio ryšio. Ruby mane puikiai supranta, nes toks bendravimas atitinka tai, ko ją moko kiti šunys. Tam nereikia jokios įrangos, skanėstų ar klikerio, tiesiog panaudoju tai, ką šunys, bendraudami tarpusavyje, naudoja nuolat.

Kai Ruby atsitraukia ir atsisėda, aš ją iškart paskatinu už tokį elgesį. Labai svarbu, kad šunys suprastų, kada elgiasi tinkamai, o kada ne, tik tada jie galės priimti sprendimus.

Jei mes ir vadiname save treneriais, naudojančiais tik pozityvius metodus, atkreipę dėmesį pastebėtume, jog išties nedideles bausmes pritaikome nuolat. Pvz., nutraukdami žaidimą, kuomet šuniukas elgiasi per grubiai arba paprasčiausiai nukreipdami dėmesį nuo šuns. Bausmių naudojimas nereiškia, kad esame blogi treneriai, P+ yra kaip nepageidaujama pasėkmė ir mes turime nuspręsti, kokia nemaloni ji bus. Tačiau turime nepamiršti, jog geriausiu rezultatų pasieksime P+ taikydami tinkamu metu.

P+ gali būti naudojama labai efektyviai, nesugriaunant tarpusavio ryšio, šunys yra puikus to pavyzdys. Jie taip pat mums parodo, jog tinkamas laikas, subtilumas ir aiškumas yra vieni svarbiausių veiksnių, įtakojančių kito elgesį. Kai mes mokomės iš šunų – mokomės iš geriausių.

Straipsnio autorė: Suzanne Clothier

Straipsnį išvertė: Medeinė Sakalauskaitė

Jonas Valančius - "Rekso" treneris, šunų elgesio specialistas, vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjęs taikyti pozityvias elgesio keitimo technikas šunų problemoms spręsti. Priklauso APDT, PPG tarptautinėms kinologų organizacijos, Lietuvos kinologų draugijos šunų elgesio specialistų Sąjungos Tarybos narys. Veda treniruotes Vilniuje, seminarus visoje Lietuvoje.