Norime pasidžiaugti, jog “Rekso” šunų mokykla gavo išskirtinę teisę išversti JAV kinologės Suzanne Clothier autorinius straipsnius. S. Clothier yra plataus profilio specialistė, jos darbų spektras apima nuo šunų (vokiečių aviganių) veisimo iki konsultacijų, ruošimo žmonių gelbėjimui, terapijos ir t.t. Suzanne skaito seminarus JAV, Kanadoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Japonijoje, Belgijoj, Italijoje ir kitose šalyse.

Šuo, bendraudamas su kitu šunimi, gali urgzti, imituoti kandimą ir netgi kąsti. Tai būdinga visiems šunims, net ir draugiškiausiems ar ramiausiems veislės atstovams. Mes tokį elgesį laikome gąsdinančiu ir ne visada žinome, kaip tinkamai elgtis. Taip nutinka todėl, kad klaidingai suprantame agresyvų elgesį. Labai dažnai tai, kas vadinama agresija, yra viso labo naudinga ir reikšminga komunikacija, naudojama norint išvengti bet kokio smurto.

Mano patirtis byloja, kad šuns elgesys dažnai yra blogai suprantamas, o tai sukelia nesusikalbėjimą ir įtampą tarp šuns ir šeimininko. Nesvarbu, kaip gąsdinančiai atrodytų tam tikras elgesys, reikėtų nepamiršti, jog šuo gali elgtis agresyviai dėl tų pačių priežasčių, kaip ir mes:

• baimė (tam tikros situacijos, žmogaus, kito gyvūno, arba baimė, atsirandanti dėl socializacijos trūkumo – šuo neturi tinkamo bendravimo su kitais šunimis įgūdžių);
• skausmas (pavargęs šuo arba jaučiantis fizinį diskomfortą, gali susierzinti žymiai greičiau);
• susierzinimas (kiekvienam šuniui tai labai individualus dalykas, fizinis ar psichologinis nuovargis gali padaryti šunį irzlesniu, nei įprastai);
• pyktis (pykčio nukreipimas į kitą šunį ar šuns šeimininką gali atsirasti, kai šuo stipriai susijaudinęs ar susierzinęs);
• teritorijos saugojimas (tai gali būti kiemas, kuriame gyvena šuo, pažįstama pasivaikščiojimų vietą ar netgi šeimininko transporto priemonė);
• šeimos narių saugojimas (šuo taip reaguoja, kuomet mano, jog šeimininkui kyla rimta grėsmė, toks elgesys turi būti vertinamas atsargiai, nes ši šuns reakcija gali būti pavojinga);
• savigyna (turbūt dažniausia priežastis šuniui bendraujant su kitu šunimi);
• resursų ir daiktų saugojimas (gali būti susijęs su tam tikru žmogumi arba tikrais resursais – maistu, žaislais, guoliu ir t.t.);
• lytiniai konfliktai;
• socialinis statusas (socialinių konfliktų sprendimas, naudojant agresiją, yra netinkamos socializacijos su kitais šunimis ženklas);
• alkis.

Svarbu

Šunys gali elgtis agresyviai ir dėl biocheminio disbalanso, įvairių susirgimų, genetinių defektų, veikiami vaistų ar cheminių medžiagų, praeityje patyrę fizinį ar psichologinį smurtą ir dėl kitų, moksliškai nepaaiškinamų priežasčių. Tokios problemos sutinkamos rečiau, tačiau gali būti ypač pavojingos.

Norint suprasti agresiją, reikia atkreipti dėmesį į keletą svarbių momentų:

• kovų/ įkandimo santykį – keliose kovose šuo dalyvavo? Kiek kartų žala buvo tokia, jog prireikė veterinarinės pagalbos? (atsitiktinės dantų paliktos žymės ant ausų, galvos ar snukio nesiskaito).

Šuo, kuris dalyvavo trijose kovose, ir kaskart sužeidė kitus šunis yra žymiai pavojingesnis, nei tas, kuris dalyvavo trisdešimtyje ir niekada nesužeidė kito šuns.

• tai, ką mes vadiname agresija, rodo, jog šuo siekia išvengti tikro konflikto. Įspėjantis žvilgsnis, urzgimas, niurnėjimas, imituojamas kandimas, tai perspėjantys ženklai. Šuo, kuris rimtai ketina pulti kitą šunį, tą ir padarys, nebent kažkas jam trukdo fiziškai (pavadėlio ilgis, tvora ir pan.);
• šuns vedlio įtakos svarbą – vedlys gali paskatinti agresyvų elgesį įvairiais būdais – įtemptas pavadėlis, kvėpavimo sulaikymas, įtempti raumenys, šuns baudimas už „agresyvų“ elgesį, klaidingas ženklų, jog šuo jaučia spaudimą, įvertinimas, netinkamas elgesio ribų Vedlio bloga įtaka pastebima, kuomet šuo, vedamas pavadėliu, elgiasi agresyviai, tačiau paleistas agresijos nerodo;
• tinkamas situacijos įvertinimas – ar šunys buvo pažįstami vienas kitam? Kur tuo metu buvo šeimininkai ir ką jie veikė?
• Labai dažnai šuo vadinamas agresyviu, kai ant jo ramiai sėdinčio ar gulinčio užsilipa kitas šuo, kitaip tariant, įsibrauna į jo asmeninę erdvę. Tačiau ši situacija priešinga kitai, kurios metu šuo aktyviai siekia konfrontacijos ir juda link kito šuns, norėdamas išprovokuoti konfliktą.

• Visi šunys, nepaisant veislės, gali rodyti agresyvų elgesį. Net ir draugiškiausiais vadinami auksaspalviai ar Labradoro retriveriai, vis tik pirmiausiai yra šunys, galintys urgzti ir kąsti;
• Už agresiją atsako pavadėlį laikantis vedlys, nepriklausomai nuo to, ar situacija buvo išprovokuota kito šuns ar vedlio šuo buvo provokuotojas, vedlys turi sutrukdyti konfliktui;
• Jaunų šuniukų socializacija be pavadėlio yra pati geriausia problemų, susijusių su agresija prevencija. Dauguma šeimininkų lankosi šuniukų darželiuose, norėdami socializuoti savo augintinius ankstyvame amžiuje. Jauno šuniuko tikslas yra žaisti ir taip mokytis būti šunimi. Kai paauglys jau yra įvaldęs pagrindinius įgūdžius, juos galima pritaikyti aukštesniame lygyje (kas čia vadovauja? Kokios taisyklės? Kur mano vieta?). Deja, kritiniais šuns vystymosi momentais dauguma šeimininkų nebesuteikia galimybės socializuotis žaidžiant, o tai yra metas, kuomet šios patirties formavimasis yra ypač reikalingas.

Autorė: S. Clothier

Vertė: Medeinė Sakalauskaitė