Mielas Jonai,

Vakar buvo ypatinga diena kai mes su S dar kartą (na kaip žinai tikrai ne pirmą kartą) suvokėm kokį teisingą sprendimą padarėm nuo pirmos dienos namuose bendraudami su Tavimi. Nepaisant to, kad daug kas sukiojo pirštą ties smilkiniu.

Aš jau pasakojau apie tai, kad naujoje mokykloje mūsų šiaip jau gerokai užsispyręs Philo elgėsi geriau nei „super protingos“ 15 kart didesnės veislės. Tai ne esmė. Visiems mazgiams pasitaiko klausadienių ir neklausadienių. Mūsų didysis siurprizas nutiko vėliau.  Nusprendę sekmadienį praleisti pajūryje visi trys šokome į mašiną ir nukūrėme į savo mėgstamą paplūdimį. Socializuotis (čia kitaip nei Lietuvoje pajūryje PILNA laimingų uodegų), pasportuoti visi trys ir galiausiai Philo turėjo pamatyti pirmą kartą jūrą… Prieš didįjį pasivaikščiojimą kaip visuomet mudu su S norėjome kavos. Nieko lyg ypatingo. Mūsų mažasis herojus ir restoranus ir koncertus paprastai praleidžia ramiai snausdamas, BET… Mums atvykus į savo mėgstamą vietą per kelias minutes didelė, šiaip jau rami erdvė prisipildė visokiausio amžiaus vaikų ir absoliučiai visokių šunų. Va čia tai iššūkis. Nemeluosiu, jei ne kava ir saldėsiai ant stalo, būčiau dėjus į kojas, nes ramiai išgerti tą kavą atrodė absoliuti utopija… Kelias minutes paklaikusiom akim žiūrėjom su S vienas kitam į akis galvodami, kad dabar tai bus… vaikai rėkia, šunys loja, eina vieni prie kitų – mūsų Philo tikrai per daug išbandymų vienu metu. Visgi kadangi reikėjo suktis bent jau tai akimirkai iš padėties pasiūliau pabandyti ištraukti tą patį guolį, su kuriuo paskutinę pamoką mokėmės komandą „į vietą“.  Nei aš nei S netikėjom, kad suveiks, nes ir tą pamoką Philo nebuvo uoliausias mokinys, nei atrodė realu, kad viena treniruotė gali turėti kokį nors poveikį, namų darbai ne blizgėjo, o juolab TIEK stresorių aplink… o, bet, tačiau… mūsų gigantiškai nuostabai, vos ištraukus tą krepšį ponaitis prisiminė viską. Bam! Ir gulį įsispirtijęs į mane… Skanuko laukia…  Likome absoliučiai nesupratę… Per visas 45 minutes kol mes RAMIAI gėrėme kavą, šuo gulėjo savo guolyje. Gal porą kartų buvo susiruošęs eiti, bet net be žodinės komandos grįžo atgal ir toliau sau gulėdamas triauškė karts nuo karto nukrentantį skanuka…

Tai kaip ten su „tokiem mažiukams pamokų dar nereikia“? Kaip ten su „šita veislė vis tiek neklausys tavęs“?  Šis įvykis mums buvo tik dar vienas patvirtinimas, kad apie dresūrą neigiamai atsiliepia tie, kurie tiesiog turi šunį, bet neneša atsakomybės, o po to verkia, kad neklauso… Aišku, būna visko, ne pliušinis mūsų šuo ir prikrečia eibių kaip ir kiekvienas tokio amžiaus pimpačkiukas, bet vistiek mes tikrai esame be galo dėkingi Jonai Tau, už dresūrą Philo ir mums (mums labiau, nes esmė mumyse).  Ačiū už tai, kad galime visi trys gyventi laimingą pilnavertį gyvenimą netraumuodami nei šuns nei savęs nei aplinkinių.

Visiems žaliems (kaip aš) šunų šeimininkams:

  • auklėti šunį be rėkimų ir baudimų įmanoma ir tai veikia.. Aišku reikalauja kantrybės…
  • nepaisant visokių nuomonių, mes treniruotes pradėjom nuo pirmos dienos namuose ir tai buvo puikus sprendimas…
  • dresūra yra žmonėms, ne šunims… Jei šuo supras ko jūs norite, jis tikrai tai padarys… ypač jei turėsit gerą argumentą (skanuką) rankoje :)
  • visas juodas darbas, kurį „įdėsite“ į savo augintinį atsiperka 100gubai… ir daug greičiau nei tikitės…
  • Daugiausia patarimų ir nuomonių dalina tie, kurie patys neturi  ar net nėra turėję šunų… Jų klausyti apsimoka mažiausiai…

Tai tiek… Ačiū Jonai, pasiilgom visi trys ir jau rezervuojam tavo laiką online, o kai tik  būsime Lietuvoje ir gyvai asmeninėms treniruotėms bei grupiniams užsiėmimams… Smagu ir naudinga visiems.

G. S. ir Philo