Tęsiame straipsnį apie dažniausiai girdimus dresūros mitus. Pirmąją šio straipsnio dalį galite rasti čia .
MITAS: Pozityvios dresūros metodai nustoja veikti, kai nustoji duoti skanėstus.
FAKTAS: Dresuojant iš pradžių turi būti naudojamas tik aukštos vertės apdovanojimas, tol kol šuo reaguos patikimai. Kai tai pasiekiama, aukštos vertės apdovanojimas, pavyzdžiui maistas duodamas tik kartkartėmis. Tai reiškia, kad šuo nebūtinai gauna skanėstą už įvykdytą komandą, tačiau kitą kartą galbūt ir gaus. Tuomet kitus keletą kartų šuo gaus mažesnės vertės apdovanojimą, bet komandą vis tiek vykdys. Tiesą sakant, skanėstų davimas tik kartkartėmis verčia šunį sureaguoti greičiau ir patikimiau, nes tai yra paremta pagal tą pačią teoriją kaip ir lošimų automatai kazino, kurie yra labai įtraukiantys. Taip šunys iš tikro mokosi nors net ne visada gauna skanėstą, tačiau galimybė potencialiai gauti skanėstą juos verčia kur kas labiau dirbti.
MITAS: Agresyvūs šunys bando dominuoti.
FAKTAS: Tai būna tiesa labai retais atvejais. Priešingai nei daugelis mano, šunys nesiekia užvaldyti pasaulio! Dominavimo teorija iš esmės grindžiama idėja, jog šuns buvimas agresyviu, siekiančiu kontroliuoti padėtį ar tiesiog blogas elgesys, – tai šuns bandymas dominuoti prieš šeimininką. Nors šunų pasaulyje iš tiesų egzistuoja toks dalykas kaip dominavimas, tačiau analizuojant šunų elgseną per dažnai bet kokia nepageidaujama elgsena priskiriama bandymui dominuoti.
Jeigu šuo namuose ar kitoje aplinkoje demonstruoja valdingą elgseną, tikėtina, jog jis tiesiog nebuvo išmokytas, kaip derėtų elgtis skirtingose situacijose. Jei šuo nebuvo mokytas, kaip elgtis namų aplinkoje, jis elgsis taip kaip išmanys: jis gali bandyti valdyti savo turimus maisto išteklius, vietą ant baldų ar namuose urzgiant, lojant ar kitaip rodant agresiją žmogui tik todėl, kad jis jaučiasi nesaugiai ir bijo netekti savo išteklių. Šunys saugo ir stengiasi kontroliuoti, nes bijo netekti patogumų ir kitų atributų, kurie leidžia jiems jaustis gerai. Jie natūraliai nesiekia dominuoti prieš šeimininką ar valdyti namų – toks manymas tai neteisingai interpretuojamos elgsena.
MITAS: Šunys yra gaujos gyvūnai (kaip ir vilkai), todėl žūtbūt siekia tapti “alfa” gaujos nariais arba viršesniais už šeimininkus.
FAKTAS: Šunys – tai ne vilkai ir šunų tapatinimas su vilkais yra grindžiamas klaidinga teorija, kurią paneigė mokslininkas, pasiūlęs teoriją, kad šunys yra kilę iš vilkų. Tūkstantmečiai ir daugybė kartų skiria šunis nuo vilkų ne tik genetika, tačiau ir praktiška puse, kaip mūsų naminius kompanionus.
Įdomu tai, jog netgi iš vilkų pasaulio atėjusių sampratų „gaujos vadas“ ar „alfa patinas“ priskyrimas šunims yra neteisingas ir pavojingai klaidinantis. Iš tiesų šunys yra linkę siūlyti nuolankumą vienas kitam, o ne agresyviai reikalauti viršenybės, todėl vilkų bendravimas gaujoje ir šunų elgsena neturėtų būti tapatinami vieni su kitais.
MITAS: Dominavimu grįsta dresūra yra saugesnė, nes suveikia greičiau.
FAKTAS: Tai neteisingas ir pavojingas mitas. Šuns emocinės smegenys veikia lygiai taip pat kaip žmogaus, taigi šuns ir žmogaus kūnai lygiai taip pat reaguoja į emocijas (baimę, džiaugsmą, susijaudinimą ir t.t.). Kai šuo kenčia nuo nerimo ar baimės – tai skatina negatyvią elgseną, pavyzdžiui, agresiją. Todėl manyti, jog šuns mušimas padės išspręsti problemą yra klaidingas ir netgi pavojingas.
Jei žmogus susiduria su nerimu, tikėtina, jog bus kreiptasi į specialistą ar ieškoma kitų būdų palengvinti nerimą. Dažniausiai tokiu atveju nepakanka vieno apsilankymo pas specialistą, tam reikia laiko ir pastangų. Lygiai tas pats yra su šunimis – šuns emocinės būsenos pakeitimui taip pat reikia laiko, o bausmė už „blogą elgesį“ gali tik pabloginti situaciją, šuo gali imti jaustis dar nesaugiau.
MITAS: Pozityvi dresūra visada yra lėta dresūra.
FAKTAS: Tai netiesa. Dažniausiai žmonės pirmą kartą ėmęsi praktikuoti pozityvios dresūros metodus nustemba dėl to, kaip greitai naudojantis pozityvia dresūra keičiasi šuns elgsena. Pozityvi dresūra keičia šuns savijautą, todėl kinta ir tendencija daryti prastus sprendimus. Kai šuo išmoksta mąstyti ir vadovautis duotomis ribomis, visi dalyvaujantys dresūros procese ima gyventi harmoningesnį, labiau subalansuotą ir laimingesnį gyvenimą.
Žinoma jokiu būdu negalima teigti, jog rimtas baimes turintys šunys ar šunys, kurių elgsena grindžiama dideliu nerimu, dresuojami taip pat greitai – taip nėra. Savaime suprantama rimtoms problemoms spręsti reikia daugiau laiko. Tačiau kas yra geriau: ar greitas problemos sprendimas šalinant pasekmes, ar ilgesnis procesas, kurio rezultatas – rasta ir pašalinta problemos priežastis?
MITAS: Pozityvios dresūros ir dominavimu grįstos dresūros metodai yra vienodai efektyvūs.
FAKTAS: Yra daugybė puikių dresūros metodų ir daugybė skirtingų efektyvių ir humaniškų būdų dresuoti šunį. Visi šie metodai ir būdai priskiriami vienai bendrai elgsenos psichologijai – pozityvaus skatinimo psichologijai.
Dėl nesuprantamų priežasčių žmonės vis dar nėra linkę išgirsti ir įsisavinti profesionalių trenerių patarimo, jog nėra gerai šunį dresuoti bet kaip, naudojant bet kokį metodą, kuris „veikia“. Vadovaujantis šia logika, bet kokių priemonių naudojimas reikštų, kad jos yra geros, jei priverčia šunį elgtis taip, kaip norisi šeimininkui. Tačiau yra efektyvesnių, saugesnių ir humaniškesnių būdų to pasiekti. Yra daugybė fantastiškų metodų ir būdų, kurie gali būti naudojami siekiant efektyviai pakoreguoti ar pakeisti šuns elgseną, tačiau visi šie metodai pasižymi vienu bendru bruožu – tvirtais pozityvios dresūros pagrindais be jėgos ir baimės naudojimo dresūroje.
MITAS: Pozityvius dresūros metodus taikantys treneriai su šunimis elgiasi kaip su žmonių vaikais.
FAKTAS: Šuns laikymas žmogumi vadinamas antropomorfizmu. Pozityvios dresūros treneriai taip nesielgia. Iš tikro, daugelyje situacijų su kuriomis susiduria pozityvios dresūros treneriai, šeimininkai elgiasi su savo šunimis kaip su vaikais. Pirmas dalykas, ką reikia padaryti, tai įtikinti šeimininkus taip nesielgti. Modernus elgsenos mokslas yra parodęs, kad šunys turi labai panašias į žmonių emocijas, tik skiriasi jų kompleksiškumo lygis ir gebėjimas jas išekstrapoliuoti. Šito suvokimas yra pirmas žingsnis norint suprasti mūsų augintinius, t. y. mokėjimas pažvelgti iš į pasaulį iš šuns perspektyvos.
Studijos taip pat parodė, kad socialiai subrendę šunys sprendžia problemas ir supranta žodžius ir gestus panašiai kaip dvejų metų vaikas. Trumpiau tariant, žmonės šiandien augina savo vaikus remdamiesi pozityvaus skatinimo filosofiją, ta pati filosofija taikoma ir dresuojant šunis, tačiau tai jokiu būdu nėra šuns ir žmonių vaiko sugretinimas.
MITAS: “Alfa vaidmuo” daro šunis ramiai nuolankius.
FAKTAS: Visiška to priešingybė yra teisybė.
Taip vadinamas „alfa parvertimas“ – populiari bausmės technika, kurią naudoja dominavimo dresūros treneriai – yra šuns suvaržymas paguldant jį ant nugaros ar šono kol jis „nusiramins“. Gali pasirodyti, kad šuo nusiramino, tačiau išties panaudojo instinktyvia išgyvenimo techniką, vadinamą išsijungimu. Toks atsakas yra naudojamas įvairių gyvūnų siekiant nuraminti agresorių ir norint išvengti tolimesnio smurto. Jeigu šuo taip elgsis iki agresorius pasišalins, tai bus didesnė tikimybė, kad jis bus saugus.
Net jeigu suvaržyto šuns elgesys atrodo ramus išorėje, tyrimai parodė, kad toks prievartinis elgesys su šuniu sukelia streso lygi – taip atsitinka todėl, kad į kraują išsiskiria kortizolis. Kortizolis yra hormonas, kurį išskiria antinksčiai, kai yra patiriamas stresas. Sukeltas stresas šuniui sutrikdo gebėjimą mokytis ir pastato į pavojų šuns gebėjimą normaliai funkcionuoti. Netreniruotai akiai gali pasirodyti, kad suvaržytas šuo yra ramus, tačiau šuns viduje verda vidinis mūšis kaip kovoti su stresu, kurį sukėlė žmogaus smurtas. Šuo tokiu atveju yra auka. Bet koks dresūros dominavimu „pasisekimas“ prieš nors ir nestipriai agresyvų šunį tėra tik šuns „išsijungimas“ slopinant jo tikrus instinktus ir maskuojant pavojaus signalus.
Bandymas „pastatyti šunį į vietą“ yra tik trumpas padėties pataisymas, atidedant neišvengiamą neigiamą reakciją, kai tik tai vėl šuo pajus pavojų. Tokia atidėta reakcija gali netikėtai išlysti pačiu netinkamiausiu metu – prie vaikų ar viešumoje.