Nutraukite savo šuns žaidimus, kai jis pradeda rodyti nuovargio, baimės požymius arba kai pasirodo kitas, piktai nusiteikęs šuo.

Žaismingos elgsenos:

• Žaidimas „pirmyn atgal“- šunys keičiasi pozicijom ir rolėm;
• Šoklūs judesiai;
• Besisukinėjantys kūnai;
• Atvira, atpalaiduota burna;
• Žaidimai susilenkus;
• Įvairūs šuoliai ar staigūs šoktelėjimai;
• Letenų prisilietimai.

Nerimo/streso signalai:

• Nuleista uodega;
• Inkštimas;
• Atgal atmestos ausys;
• Slėpimasis už daiktų ar žmonių;

Baimės signalai:

• Šuo susigūžta;
• Stipriai pabrukta uodega;
• Šuo susirietęs, galva nuleista žemyn;
• Šuo įsitempęs;
• Gali nuolankiai apsišlapint.

Elgsenos, reikalaujančios žmogaus įsikišimo:

• Perdėtas sėdimasis ant žemės;
• Kai šuo lipa vienas ant kito;
• Stiprus jūsų ar kito šuns persekiojimas;
• Kibimas prie šuns, kuris nenusiteikęs bendrauti;
• Visa grupė šunų persekioja vieną šunį;
• Stiprūs kūno trankymai bėgiojant;
• Šuo kelis kartus deda savo galvą ant kito šuns kaklo ar nugaros;
• Fiksuotas, įkyrus žvilgsnis į kitą šunį;
• Urzgimas, pakeltos lūpos;
• Dantų šiepimas;
• Pasišiaušęs kailis ant nugaros.

Potencialios ligos signalai – nors ir ne visada susiję su elgesiu, bet rekomenduojama neleisti savo šuns žaisti su kitais šunimis, kai jis:

• Kosėja;
• Vemia;
• Čiaudėja;
• Viduriuoja.

Teoriškai šuns bendravimas su kitais, taikiais šunimis yra puikus būdas išmokyti savo šunį gražaus elgesio su gentainiais. Tačiau svarbu visada stebėti savo augintinius bei jų rodomus signalus tam, kad šunims būtų malonu tarpusavyje bendrauti, bei nekiltų jokių pjautynių.

Šaltinis: www.flickr.com/photos/overdrive_cz

Vaikų amžius ir aktyvumo lygis

Maži šunys, tokie kaip rusų žaisliukai ar čihuahua, nėra tinkami pradėjusiems vaikščioti kūdikiams ir mažiems vaikams. Šie maži šuneliai yra per trapūs, kad iškęstų grubius mažų vaikų glostymus ir prisilietimus. Jei mažas šuo jaučiasi pažeidžiamas ir jaučia grėsmę iš vaiko, jam gali įkąsti.

Šeimoms su labai mažais vaikais reikėtų ieškoti šuns ne mažesnio kaip 25 – 30 kg svorio. Šunys, nesijaučiantys pažeidžiamais, yra geresni kompanionai.

Šeimai, kuri augina kūdikius ir pradedančius vaikščioti vaikus, geriau rinktis kuo didesnius šunis. Daugelis didelių veislių — niūfaundlendai, mastifai, medžiokliniai šunys, leonbergeriai — yra geresnio būdo, ir tikėtina, jog tokie šunys smarkiai nesureaguos, kai netyčia ant jų bus užlipta ir pan.

Namuose su aktyviais vyresniais vaikais ir paaugliais tinkamas pasirinkimas gali būti aktyvūs, vidutinių ir didelių veislių šunys, jei jie bus dresuojami ir gaus pakankamai fizinio krūvio.

 Priežiūra

 Kūdikiai ir maži vaikai niekada neturėtų būti paliekami be priežiūros su šunimis.

Net gerai besielgiantys vaikai yra vaikai. Jie  elgiasi vaikiškai ir nenuspėjamai, o kartais toks elgesys gali sužeisti ar išgąsdinti šunį. Suteikite šuniui ramią erdvę, kad jis turėtų kur pasislėpti nuo vaikų, kai jam to prireiks.

Netgi tada, kai vaikai vyresnio amžiaus, tėvai turi suprasti, kad įsigijus šunį, vaikai turi prižiūrėti ir mokyti augintinį. Tokiu būdu formuojasi šuns ir vaiko santykiai.

Laikas

Šuniuko auginimui reikia skirti daug laiko! Jaunoms šeimoms, kuriose yra kūdikių ir ikimokyklinio amžiaus vaikų, patariama atidėti šuns įsigijimo klausimą, kol jauniausiam vaikui sukaks bent jau penkeri metukai. 

 Šuniukas ar suaugęs šuo? 

Daugelis šeimų su mažais vaikais pasirenka šuniukus manydami, kad jie yra nepavojingi, lengviau mokosi ir greičiau prisitaiko nei vyresni. Bet tai ne visada yra taip. Jauniems šuniukams reikia skirti daugiau laiko ir rūpesčio nei dideliems šunims, jie taip pat yra linkę į grubesnius žaidimus, kandžiotis ir draskyti, o tai nėra priimtina namuose su mažais vaikais.

Geriausias pasirinkimas daugeliui šeimų – jaunas suaugęs šuo, kuris anksčiau gyveno su vaikais. Ieškokite šuns, kuris MYLI vaikus, o ne tiesiog juos toleruoja.

Paruošta pagal: APDT mokomąją medžiagą

Agresija – nėra atsakymas

Veiksmai, tokie kaip “alfa rolės parodymas” ir “pakarpos pakratymai” iš tikrųjų neturi jokio pagrindo. Studijuodami vilko ir šuns elgesį, specialistai priėjo prie išvados, kad tokie santykiai mūsų šunis priveda prie baimės. Jie bijo, ir galų gale tai gali privesti prie agresijos todėl, kad išgąsdintas šuo nežino kaip kitaip apsisaugoti, išskyrus kandimą. Mes visi turėtume bandyti suprasti savo šunis, stebėti pasaulį „šuns akimis“, tam, kad sukurtume harmoningesnį ryšį tarp savęs ir geriausio savo keturkojo draugo. Nesvarbu, į ką mes žiūrime – į šunį ar vilką, veiksmai, tokie kaip griebimas, šuns spaudimas prie žemės, urzgimas ir kitos agresyvios elgsenos, parodytos gyvūno atžvilgiu, tiktai prives prie elgesio, kuris bus “kova arba atsitraukimas” ir sukurs gyvenimą baimėje. Šioje situacijoje, šuo sustings iš baimės, pabėgs toli nuo grasinančio gyvūno ar asmens, jei tai įmanoma, arba kovos, kad išgelbėtų save. Kai mes elgiamės su šunimi agresyviai, šuo nesupranta, kad mes esame “bosas”, jis galvoja, kad šeimininkas tampa pavojinga būtybe, kurios reikia išvengti arba atsikratyti. Šiame scenarijuje nėra jokio dominavimo, tai tik instinktas, kuriuo siekiama apsaugoti save.

Jei tai ne dominavimas, tai kaip mums derėtų elgtis?

Laimei, daugelis trenerių ir elgesio specialistų jau pradeda pristatyti idėjas, kurios pagrįstos rūpestingų ir laimingų, nepagrįstų dominavimu santykių su šunimis kūrimu. Šie treneriai nori paaiškinti efektyvius, nekonfliktiškus ir humaniškus būdus, gelbstinčius sėkmingai sutarti su šunimis. Šie metodai sustiprina ryšį tarp šeimininko ir šuns, taip pat moko šeimininkus efektyvesnių bendravimo su „kita rūšimi“ principų. Šunims su elgesio problemomis treneriai naudoja programas, tokias kaip “Niekas gyvenime negaunama už dyką“ , kurios vykdomos tokiu principu, kad šuo turi “padaryti” kažką, kad užsidirbtų tai, ko jis nori“ ( pavyzdžiui, sėsti, kad gautų pietus, netempti pavadžio, jei nori judėti toliau ir pan.). Šios programos yra efektyvios todėl, kad šuniui yra formuojamos taisyklės, kurios yra nuolatos stiprinamos, ir šuo mokosi to, ką jis turi padaryti, tam, kad gautų daiktus, kurių jis nori: maisto, glostymų, pertrauka, ir t.t. Kadangi šunys negali šnekėti ir neturi „žodžio valdžios“, elgesio problemos ir nerimas gali atsirasti tuomet, kai jiems leidžiate daryti savarankiškus sprendimus.

Mitai, kurie sukurti pagal dominavimo teorijas, tokie kaip šuniui draudžiama miegoti ant lovos, ėsti anksčiau nei šeimininkas, ar pirmam praeiti pro duris, neturi jokios prasmės tuo atžvilgiu, jei norime tinkamai vadovauti šuniui. Humaniški, išsilavinę treneriai turi mokyti šeimininkus, kaip teigiamai ir švelniai daryti įtaką ir priversti jų šunis atlikti norimus veiksmus, kurie yra tinkami namuose ir sukurti “taisykles” kiekvienam asmeniui individualiai. Nėra jokių moksliškai patvirtintų duomenų, kurie palaikytų teorijas, teigiančias, kad jūs turite maitintis anksčiau nei jūsų šuo, neleisti jam miegoti ant jūsų lovos, ar eiti pro duris greičiau nei jis. Šeimininkai neturėtų galvoti, kad jei šuo elgsis priešingai, jis taps lyderiu šeimoje, bei „užlips ant galvos“. Iš tikrųjų, dauguma žmonių turi nuostabius santykius su savo keturkojais draugais, net tada, kai šuniui leidžiama miegoti ant lovos, maitintis šalia žmogaus, ir daryti daug kitų dalykų, kurie laikomi dominavimu.

Galutiniai pamąstymai

Pasirinkdamas trenerį ar elgesio konsultantą, kuris dirbs su jumis ir jūsų šunimi, turėkite galvoje, kad filosofija ir metodologija tarp trenerių keičiasi. APDT rekomenduoja pirmiausiai pasišnekėti su potencialių trenerių tam, kad sužinotumėte, ką jie mano apie dominavimo ir fizinės jėgos bei įbauginimo naudojimą. Paklauskite, kokiais metodais yra mokinami šunys. Išsilavinę specialistai turėtų būti susipažinę su naujausia mokymo technika ir turėtų noriai bei atvirai Jums papasakoti apie auklėjimo technikas savo dresūros mokykloje.

Šaltinis: http://www.flickr.com/photos/coffeegeek/

Supratimas apie dominavimą ir įvairios teorijos apie gaują po didelių diskusijų, stebėjimų ir tyrinėjimu keičiasi. APDT, tarptautinė kinologų asociacija, nori informuoti apie galimas pasekmes, kurios būna aiškinant šuns elgesį šiomis teorijomis.   ”Reksas” yra APDT organizacijos narys, todėl dalinasi šiuo straipsniu su savo skaitytojais.

Teorija ir klaidingos pažiūros 

Tyrinėjant vilkų natūralų gyvenimą buvo išsiaiškinta, jog vilkų gaujoje nėra „Alfa vilko“, kuris yra agresyviausias patinas, ar vilkų poros, susidedančios iš patino ir patelės, kurie dominuoja. Netgi atvirkščiai, nustatyta, jog vilkų gauja yra labai panaši į žmonių šeimas, kuriose šiek tiek vyksta kovos ar nesutarimai dėl „dominavimo“. Vilkai, nesvarbu, ar tai tėvai, ar jaunikliai, priklauso vienas nuo kito, tam, kad išliktų laukinėje gamtoje, todėl agresyvus elgesys slopintų gaujos sugebėjimą išlikti ir klestėti. Nors socialinė hierarchija (tokia, kaip žmonių šeimose) tikrai egzistuoja, ji nėra susieta su agresija, kaip paprastai vaizduojama mūsų kultūroje. Mokslininkas tyrinėtojas L. David Mech, tyrinėjęs vilkus daugelį metų, parašė, jog laikas nustoti vilkų gaują tapatinti su nuolat vienas su kitu bekonkuruojančiais ir siekiančiais tapti lyderiais žvėrimis. Šunų elgsenos tyrimai nustatė, jog šunys turi nemažai ryškių skirtumų nuo savo giminaičių vilkų. Todėl, šunų elgesio aiškinimas per vilkų elgesio modelius yra tas pats kas aiškintume, jog šimpanzės elgesys gali būti naudojamas žmogaus elgsenai paaiškinti. Deja, bet ši idėja, jog šunys yra prijaukinti vilkai, gyvenantys mūsų namuose, vis dar išlieka populiari tarp įvairių dresuotojų, elgsenos specialistų, veisėjų, šunų augintojų bei žiniasklaidos.

Viena iš klaidingų nuomonių, kurias mes galime rasti yra dominavimo apibrėžimas. Šunys dažnai yra laikomi dominuojančiais, o tai yra neteisingas šio termino vartojimas. Dominavimas nėra asmenybės bruožas. Dominavimas pirmiausiai yra terminas, apibūdinantis santykius tarp porų ar individų. Ir sąvoka „dominuojantis šuo“ yra bereikšmė, kadangi dominavimas gali būti taikomas tik santykiams tarp asmenų. Dominavimas paaiškinamas tuo atveju, kai tarp tos pačios rūšies narių vienam asmeniui kyla noras pirmam rinktis vieną iš galimų malonumų, tokių kaip maistas, lova, žaislai, kaulai ir pan. Netgi tarp šunų tai nėra pasiekiama per jėgą ar prievartą, bet per vieno nario santykį su kitu, kuris pasiduoda kitam taikiai. Daugelio namuose gyvenančių šunų santykiai yra stabilūs, kitaip sakant, jei vienas turi pirmenybę rinktis žaislą, tuomet kitas turi galimybe išsirinkti poilsio vietą. Šunys, kurie naudoja agresiją tam, kad gautų ko nori, nerodo dominavimo, greičiau tai susirūpinimu pagrįstas elgesys, kuris padažnėtų, jei iš šeimininkų pusės atsirastų žodinės ar fizinės grėsmės. Santykiai, tapatinami su dominavimu yra kenksmingi ir sukelia daugiau streso, nerimo ir agresijos šuniui, o šeimininkui – baimę ir antipatiją.

Kas svarbu gyvenant su šunimis ? 

Kai kalbame apie gyvenimą ir darbą su šunimis, dominavimo sąvoka didžia dalimi yra nereikšminga. Tai gali tapti staigmena daugeliui šunų savininkų. Tiesa yra ta, kad dirbant su šunimis, kurie turi elgesio ar mokymo problemų, profesionalaus šuns trenerio tikslas – išvystyti elgesio pasikeitimą ar mokomąjį planą, tam kad būtų sprendžiama problema. Apskritai kalbant, net nebūna suprasti šuns motyvacijos ir emocionalios būsenos, bet reikia susitelkti ties tuo, ką šuo daro (elgesys), ir ką mes norime, kad šuo “padarytų”, padėdami šuniui suprasti, kaip atlikti pageidaujamą veiksmą ir paskui paskatindami jį už šią elgseną.

Daugelį metų šunų augintojai gaudavo patarimą „parodyk jam, kas yra bosas“ arba „būk alfa“. Nesėkmingas šios mąstysenos rezultatas yra tas, jog tai sukuria priešiškus santykius tarp šuns ir šeimininko, galvojama, jog šuo bando kontroliuoti šeimininką ir jo gyvenimą. Ši neteisinga informacija gadina santykius šuns ir šeimininko santykius ir gali įtakoti baimę, nerimą ir/arba agresyvų elgesį iš šuns pusės. Šunys negali kalbėti mūsų kalba, todėl jie gali patys pasirinkti išeitį, sprendžiant problemą. Taip nutinka todėl, kad šeimininkams sunku suvokti šuns elgesį, jie pradeda elgtis neteisingai, tapatindami save su „alfa“ vilku.

Iš tiesų, tai ne dominavimo, o „tarprūšinio“ nesusikalbėjimo problema. Žmogaus pareiga yra išmokyti šunį elgsenos, kurios jis nori ir paskatinti jį už tai, kad pasielgė tinkamai. Lygiai taip pat svarbu parodyti šuniui, kuris elgesys mums yra nepriimtinas ir nepageidaujamas, tačiau tai reikia padaryti taip, kad šuo puikiai suprastų, kas yra negerai, o neprivesti jį nerimauti dėl nesuprantamų priežasčių.

Kitą savaitę – antroji straipsnio dalis.

Autorius: APDT

Šaltinis: http://www.flickr.com/photos/daveh/

“Rekso” mokykla gavo išskirtinę teisę išversti JAV kinologės Suzanne Clothier autorinius straipsnius. S. Clothier yra plataus profilio specialistė, jos darbų spektras apima nuo šunų (vokiečių aviganių) veisimo iki konsultacijų, ruošimo žmonių gelbėjimui, terapijos ir t.t. Suzanne skaito seminarus JAV, Kanadoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Japonijoje, Belgijoje ir Italijoje. Šiandien susipažinsite su tuo, kaip autorė supranta skatinimo dažnį ir tvarkaraštį.

Skatinimo dažnis ir tvarkaraštis

Tyrime mokslininkai išskyrė dvi žiurkių grupes, kurios buvo mokomos spausti svirtį, kad gautų maisto. Pirmosios grupės žiurkės maisto granulių gaudavo, kai tik paspausdavo svirtį. Antrosios grupės žiurkės maistą gaudavo tam tikrais intervalais. Po tam tikro laiko pirmosios grupės atstovės nebuvo tokios susidomėjusios veikla ir spausdavo svirtį tik tada, kai norėdavo ėsti. Antrosios grupės dalyvės pradėjo elgtis kaip Las Vegase prie lošimų automatų – iš lošimo jokios naudos, bet jos patenkindavo savo šykštumą. Nors joms reikėdavo svirtį spausti daugybę kartų, o maistas pasirodydavo gan retai, jos vis dėlto tęsė savo sunkų darbą. Galų gale kai kurios antrosios grupės žiurkės išeikvojo daugiau energijos, nei gaudavo maisto. Jų motyvaciją nuo to ne tik nesumažėjo, bet net ir išaugo, jos norėjo spausti svirtį dar dažniau, kad tik gautų maisto.

Paskatinimo galia tam tikrais intervalais daro „lošimą“ (bet kokios formos: kazino, ar kasdieninis bilietų pirkimas) labai patrauklų. Jūs galite kasdien išleisti 100 litų pirkdami loterijos bilietus, bet 50 litų laimėjimas sukels Jums didžiulį džiaugsmą, kad net nesuvoksite, jog jau tądien esate patyrę 50 litų nuostolį. Paslaptis yra tame, kad kiekvieną kartą nusipirkę bilietą tikitės išlošti daug didesnę sumą.

Atsitiktinumas, suskirstytas tam tikrais intervalais leidžia:
a) įgyti teisingesnį elgesio kartojimą už tą patį paskatinimą, t.y. 10 atsisėdimų už vieną sausainuką geriau nei 1 atsisėdimas už 1 sausainuką.
b)  sukurti seriją elgsenų, kurios turi būti įvykdytos anksčiau, negu bus duotas apdovanojimas.

Atsiminkite, jog kai treniruojate šunį, jus iš tikrųjų kuriate ilgą elgesio grandinę. Supaprastinta elgesio grandinė turėtų atrodyti taip:

(1 elgsena -  sėdėt/gulėt vietoje) + (2 elgsena – prieiti prie šeimininko)  +  ( 3 elgsena – atsisėsti prieš šeimininką)  =  visi trys veiksmai tampa komanda „pas mane“.

Pradžioje, kai mokėte pasilikti šunį vienoje vietoje, jūs skatinote būtent šį veiksmą, taip pat duodavote skanėstą už atskirus veiksmus – atėjimą ir atsisėdimą priešais. Vėliau paskatindavote tik už atėjimą, na o didžiausias paskatinimas būdavo tada, kai šuo atsisėsdavo priešais Jus. Vėliau – vienintelis apdovanojimas bus duodamas tada, kai šuo atbėgęs atsisės prieš Jus. Kai priartėsite prie komandos “pas mane“ finišo, sujungdami dar daugiau elgsenų, paskatinimą šuo gaus tik tada, atsidurs šalia kairės kojos ir atsisės.

Autorė: S. Clothier