Ši loginė seka skamba daugiau nei penketą metų „National Geographic“ televizijos laidoje „Dog whisperer“, o ją veda pasaulinio pripažinimo sulaukęs šunų elgesio specialistas Cezaris Milanas. 

Tačiau dauguma ekspertų sako, jog Milano filosofija, pagrįsta jau paneigtomis gyvūnų studijomis, ir jo technika (šuns guldymas ant žemės, laikant už gerklės) yra žiaurios. Šunų trenerė Viktorija Stilvel (Victoria Stilwell) pradėjo grasinti charizmatiškajam Amerikos numylėtiniui „Animal Planet“ televizijos eteryje pasirodančioje laidoje „Kas namie šeimininkas“ (angl. „It‘s me or the dog“), panašias problemas spręsdama visiškai priešingais – teigiamos motyvacijos principais. Savo mokymus Viktorija pateikia ir internete – interneto svetainėje patalpintuose podcastinguose (http://www.positively.com/ ) , jų klausosi dešimtys šunų trenerių JAV, Jungtinėje Karalystėje, Italijoje ir Graikijoje. Prieš dominavimo teoriją ji priešpastato teigiamus principus, o agresyviais įvardija pačius šunų šeimininkus.

Debatų (apie dominavimą) pradžia prasidėjo dar apie 1940 m., kai eksperimento metu iš skirtingų vietų surinktus vilkus siekta apgyvendinti gaujoje ir jie natūraliai varžėsi dėl statuso gaujoje. Tuo metu pripažintas gyvūnų elgesio specialistas Rudolfas Šenkelis (Rudoph Schenkel) kovą laimėjusius patelę ir patiną pavadino alfa pora. Kaip išaiškėjo, šis tyrimas buvo pagrįstas klaidinga prielaida: vilkai, kaip sako L. Deividas Mechas (L. David Mech), Minesotos tarptautinio vilkų centro įsteigėjas, paprastai gyvena tampriai suformuotose šeimose, o ne gaujose, surinktose iš atsitiktinių individų, kurioms vadovauja motina ir tėvas. Vilkų palikuonio statusas (alfa ar omega) tiesiogiai priklauso nuo gimimo datos. Mechas, anksčiau aiškinęs vilkų santykius alfa vilkų arba dominavimo teorija, pastaraisiais metais ją apvertė aukštyn kojom ir tvirtina, jog vilkai nesikauna dėl vietos hierarchijoje. Jie, pasak autoriaus, kaip ir žmonių vaikai seka savo tėvų pavyzdžiu.

Boni Byver, JAV veterinarų medikų asociacijos (AVMA) prezidentė teigia, jog jos asociacija rengiasi prieštarauti kai kuriems dalykams, kuriuos atlieka Cezaris Milanas, kadangi jie nėra teisingi. Taip pat JAV gyvūnų elgesio specialistų asociacija (AVSAB) viešai išsakė savo poziciją, argumentuodami prieš grubų agresijos – paklusnumo įvardijimą (t.y. kai bet koks šuns nepaklusimas vadinamas dominavimu ir prieš jį kovojama palaužiant šunį fiziškai), kuris iš principo taikomas Cezario Milano laidose.

AVSAB sako, jog gero pavyzdžio rodymas – tai lyderystė, o ne dominavimas. AVSAB taip pat teigia, jog šuns dominavimas – tai retas reiškinys ir problema šeimininkų namuose. Namų gyvūnai tiesiog loja per daug, šokinėja ant Jūsų, ignoruoja komandas, urzgia ar kandžioja, kadangi jie ilgai buvo skatinti už šį elgesį ir neišmokyti elgtis kitaip.

Kitą vertus, Milano mokymas neretai sutampa ir su Viktorijos. Abu treneriai siekia pirmiausia nustatyti psichologinę šuns elgesio problemą. Abu jie siūlo ignoruoti šuns įkyrius įpročius, kad atsitiktinai neskatinti toliau. Abu sutinka, jog bausmė yra efektyvi per pirmąją pusę sekundės, kol šuo dar taip elgiasi: jei riktelsite ant šuns, kai jis pasišlapino ant kilimo ir nueina, šuo supras, jog gauna barti už nuėjimą. Abu treneriai akivaizdžiai myli gyvūnus.

Tačiau AVSAB teigia, jog gyvūnų elgseną vadinti agresyvia, kaip dažnai vadina Cezaris Milanas, reikėtų tik smurtaujantiems gyvūnams. Kai kurie kritikai net gi kritikuoja Cezario aštrius lietimus ranka į šuns kaklo sritį (šunims suvokiamus kaip bausmes), siekiančius išgauti šuns dėmesį. Viktorija sako, jog „disciplina neatsiranda iš rėkimo ant gyvūno, kaklo trankymo ar guldymo ant žemės. Kai taip elgiatės, instinktai šuniui liepia užsisklęsti, kas klaidingai vadinamas nusiraminimu, tačiau iš tiesų taip Jūs priverčiate jaustis šunį nesaugiai“.

Toks nesaugumas gali atnešti nenumatytų pasekmių. Pvz., šuo gali Jus pulti ne dėl to, jog stengiasi dominuoti, o kadangi žmogaus spaudimas jį gąsdina“. AVMA Teksaso mokyklos profesorius Byveris (Beaver) teigia: „Baimė didina kortizolio (streso hormono) kiekį. Ilgalaikė baimė jį žymiai padidina ir gali iššaukti ilgalaikių sveikatos sutrikimų, susijusių su stresu“.

Šaltinis: www.times.com

Nuotraukos: www.animaltalk.us , www.akvis.com

Į klausimą, kaip mes „šnekamės“ ir elgiamės su šunimis, galima atsakyti, savo elgesį „suskaidžius“ į bihevioristinį elgesio kvadrantą, kuris parodo žmogaus ir šuns santykių perspektyvą.

Susipažinkime su elgesio kvadrantu ir elgsenų pavyzdžiais, kai šuo mokomas sėdėti ir atbėgti (komandų „sėdėt“ ir „pas mane“).

Lentelė Nr. 1. Elgesio kvadrantas [1].

Kokioje kvadranto pusėje esate Jūs? Gal dabar paprasčiau tapo suprasti savo kasdienius veiksmus? Juk kiekvieną dieną skatinate arba baudžiate šunį, modeliuojate jo elgesį fiziškai arba viliodami maistu ir tikėdamiesi, jog jį mokote.

Pradėję analizuoti savo elgesį ir tai, kaip Jūs bendraujate su šunimi, nesuskubkite gąsdintis pavadinimų „bausmė“ ar „fizinis“ ir nedarykite skubotų išvadų. Jūsų bendravimas su šunimi yra unikalus, todėl toks, kokį jį susikūrėte, greičiausiai, ir yra toks, koks reikalingas. Tačiau nepamirškite, jog  šalia griežtų bausmių yra švelnesnių jų alternatyvų. Juk sodinant labai savimi pasitikintį šunį, kartais gali prireikti ir švelnaus dubens paspaudimo.

Literatūra:

1. Catherine Toft. “Examples — applying operant training”. http://www.r-plusdogtraining.info

Nuotrauka: http://www.flickr.com/photos/brokenlens/

Operantinio sąlygojimo principas kalba apie tai, kaip aplinka įtakoja organizmus. Jei stovėsite priešais arklį, jis įspirs; jei valgysite daržovių, gausite ledų. Jei neužsisegsite saugos diržų, nenutrūkstamai skambės signalizacija; jei prisiminsite savo banko kortelės PIN kodą, galėsite nusipirkti naują batų porą.

Ne kiekviena aplinkos sukelta pasekmė atsiranda dėl kitos gyvos būtybės. Saugos diržo signalizacija atsiranda mašinoje, PIN kodas duodamas banko. Jei nežiūrėsite, kur einate, galite pargriūti ir susižaloti kelią.

Kad išmokti ne visada būtina turėti mokytoją. Elgesys ne visada yra įtakojamas kitų žmonių sprendimų, ne visada apie savo elgesį sprendžiame ir patys.

Adaptavimasis

Jei paliktumėte šunį saloje su galimybe gauti vandens ir maisto, jis greičiausiai nesunkiai išgyventų. Jis nepatingėtų išlipti iš guolio, jis nesipeštų su gyvūnais, kurių nenorėtų suėsti, jis nepraleistų visos dienos šiaip sau lodamas, jis nekastų urvų, kurios jokiais būdais jam nepagelbėtų.

Tęsdamas šį hipotetinį scenarijų, jei saloje būtų šunų, tyrimai rodo, jog jie greičiausiai suformuotų grupę ir dirbtų kartu. Arba ne. Dauguma jų prisitaikytų vienu iš šių būdų. Jie pajustų, kas jiems veiksminga ir kaip išgyventi.

Benamių šunų stebėjimai Maskvoje parodė, jog šunys net gi išsiaiškino, kaip važiuoti metro ir kada stebint šviesoforo signalus pereiti pėsčiųjų perėją. Beveik vien žmogaus sukurtoje aplinkoje – mieste – šunys išgyvena be žmogaus lyderystės, kai kurie šunys ten gyvena klestintį gyvenimą !

Kodėl sudėtinga supažindinti su “gerais namais” ?

Tad kas nutinka, jog žmogui atsivežus šunį į namus, jis įgyja “šuns elgesio problemų” ? Dėl ko šioje išskirtinėje aplinkoje šunys tampa nevaldomais, dūkstančiais, triukšmingais, destruktyviais, pavojingais, užsispyrusias ar dar kitaip neigiamai apibūdinami šeimininkų ? Kas tai –  lyderystės stoka ar kas nors kito ?

Kur tai benutiktų – savanoje, Maskvos gatvėse, šeimos užmiesčio name, aplinka visada sukuria pasekmes. Elgesys, kuris sukuria mėgiamas pasekmes, turės tendenciją pasikartoti dažniau; elgesys išnyks tada, kai nesukurs mėgiamų pasekmių.

Skirtumas tarp gyvenimo savanoje ir gyvenimo šeimos name yra toks, jog žmonės patys sukuria daug aplinkos reakcijų. Ką šuo bedarytų, tie žmonės deda maisto į jo dubenį ir saugo augintinį nuo pavojų. Dauguma atveju tai palaimintas gyvenimas. Išlikimas tampa nesudėtinga užduotimi, kai šunimi rūpinasi žmogus.

Tačiau kita šios situacijos pusė kalba apie tai, jog šuniui, gyvenančiam pas žmogų, daugiau nebereikia medžioti ar ieškoti maisto. Šių įgūdžių, kaip ir įgūdžio saugotis pavojų, šuniui praktikoje nebereikia naudoti, tačiau jie  išlieka. Ir šunys jais gali nesunkiai pasinaudoti. Kai kuriais atvejais šis likęs išgyvenimo potencialas gali paversti šunį nesuvaldomu.

Čia aptinkame dvi problemas: a) šuniui nebereikia tinkamai elgtis, kad patenkinti pagrindinius išlikimo poreikius, bet b) jis nori išnaudoti savo energiją ir instinktus daryti „kažką“, net jei tas „kažkas“ yra labai nuobodu.

Kaip tai veikia

Lyderiai valdo resursus ir nustato taisykles. Moderniuose namuose žmonės valdo resursus, bent jau turi galimybę valdyti. Jie taip pat nustato taisykles ar bent jau turi galimybę tai padaryti. Žmonės, kurie rūpinasi šunimis, tampa svarbia jų aplinkos dalimi. Taip žmogus įgyja būdingą lyderišką poziciją.

Dėmesys, glostymas, žaidimas, užuovėja, saugumo jausmas ir maistas yra tie resursai, kuriuos žmogus duoda šunims. Taisyklės, kaip sutikti kitus žmones, kaip įžengti ir išeiti iš namų, kaip vaikščioti su pavadžiu, kur miegoti, kur eiti atlikti „reikalų“, kaip žaisti šuniui visada sukels abejonių, jei žmogus jų neišmokys.

Kad prisiimtų lyderišką atsakomybę ne tik dėl šuns elgesio, bet ir dėl emocinės ir fizinės gerovės, lyderis turi užsiimti su šunimi ir padėti išeikvoti jo energiją ar instinktų, draivo poreikį. Po visko turi būti suteikta galimybė užsidirbti tam tikrą kiekį maisto.

Žinoma, reikia atsižvelgti į tai, kokį darbą turėjo atlikti šuns veislės atstovai. Visi šunys turi bendrų mėgiamų veiklų, tačiau jei Jūsų šuns veislei buvo suteiktos išskirtinės savybės, reikia jas išnaudoti. Pvz., medžioklinių šunų lauko bandymai, retriverių aportavimas ir t.t.

Esmė – bendravimas

Lyderystė – tai atsakomybės prisiėmimas. Geri lyderiai bendrauja aiškiai ir efektyviai, jie suprantamai perteikia, ko iš mūsų nori. Lyderiai efektyviai dalina resursus. Stebėkite, kaip išnaudojate šuns savybes jį užimdami, kaip šuo Jus supranta ir išnaudokite lyderystės teikiamus privalumus. Jūsų šuo už Jūsų darbą atsidėkos paklusnumu !

Autorius: Aidan Bindoff

Šuo reaguoja į daugybę dirgiklių ir lengvai adaptuojasi prie menkiausių detalių – trumpų signalų, smulkių pasikeitimų kitame gyvūne, net prie Jūsų akių išraiškos.

Bandos gyvūnai tiek jautrūs signalams, kad net arklys gali išmokti kreipti dėmesį į ragenos sumažėjimą, o šuo reaguoti į jūsų šnabždesį. Nėra būtinybės išrėkti komandas, sakyti jas griežtu ar žemu tonu.

Šunys turi apie trisdešimt raminančių signalų, gal net daugiau. Kai kurie iš jų naudojami daugelio šunų. Gyvūnų „žodynas“ turtingas.

Problema

Šunys, bendraudami su mumis, žmonėmis, naudojasi komunikacinėmis sistemomis todėl, kad žino/tikisi , jog mes juos suprantame.

Jei nepastebėsime šių signalų ir net nubausime šunį už juos, galime rimtai pakenkti šuniui. Jie tiesiog nustos naudotis raminančiaisiais signalais ne tik bendraudami su žmonėmis, bet ir su kitais šunimis. Kai kurie šunys dėl tokio poveikio gali tapti agresyviais, užguitais. Jaunesnius šunis gali ištikti šoko būsena.

Pagrindinės žinios

Tėtis kviečia Princą, kursuose jis išmoko, kad balsas turi būti griežtas ir reiklus, tam kad šuo suprastų, kas čia svarbiausias. Princas jaučia agresiją tėčio balse, instinktyviai pradeda demonstruoti raminančius signalus, kad tik jis nustotų pykti. Princas greičiausiai pradės laižyti nosį, žiovauti, sukinėtis – tai tikrai gali suerzinti tėtį, jis palaikys Princą kvailu, užsispyrusiu ir nepaklusniu. Princas bus nubaustas už raminančių signalų demonstravimą, kuriuos rodė tėčiui. Štai tipiškas bendravimo su gyvūnu pavyzdys, kurį aplink mus pastebėsime kasdien.

Kada šunys pradeda naudoti raminančius signalus

Žiovulys

Šuo gali žiovauti:

- kai kažkas juda link jo;
- kai jūsų balsas skamba agresyviai;
- kai šeimoje baramasi ir rėkiama;
- kai šunį atvedate pas veterinarą;
- kai kažkas eina tiesiai į šunį;
- kai šuo susijaudinęs iš laimės ar nuojautos – pavyzdžiui, netoli durų, kai kažkas ruošiais eiti pasivaikščioti;
- kai jūs liepiate šuniui daryti tai , ko jis nemėgsta;
- kai jūsų užsiėmimai su šunimi užsitęsė, šuo pavargo;
ir daugelis kitų pavyzdžių.

Grėsmingi signalai (ėjimas tiesiai į šunį, rankos tiesimas į šunį, žiūrėjimas tiesiai į akis, staigūs judesiai) visada iššauks raminančius signalus. Yra apie trisdešimt tokių signalų, todėl jei vieni šunys žiovauja, tai kiti gali naudoti visai kitokį signalą.

Visi šunys žino visus tuos signalus. Tuo metu, kai vienas šuo bendraudamas su kitu šunimi žiovauja, kitas gali laižytis nosį.

Visų pasaulio šunų kalba yra vienoda. Šuo iš Japonijos puikiai supras šunį iš Norvegijos. Jie neturės komunikavimo problemų.

Apsilaižymas

Aplaižymas – kitas dažnai naudojamas signalas. Ypatingai dažnai jį naudoja juodi, turintys daug plaukų ant snukio ir kiti šunys. Rečiau laižosi šunys turintys šviesų kailį ir ilgą snukį. Laižytis gali visi, ir visi šunys supranta šį signalą. Netikėtai staigų apsilaižymą galima pastebėti stovint priešais šunį ar einant su juo pasivaikščioti. Bet signalas gali būti toks staigus, kad pamatysite tik liežuvio galiuką išlindusį iš burnos. Kiti šunys šį staigų judesį mato, supranta ir reaguoja. Bet koks (net ir trumpiausias) signalas iššaukia atsakomąjį signalą.

Nusisukimas/ galvos pasukimas

Šuo galvą gali pasukti įvairiai: truputį, pusiau į šoną 90 laipsnių kampu arba tiek, kad susilenktų ir liestų uodegą. Tai dar vienas dažniausių signalų, kuriuos rodo šuo.

Kai kažkas eina tiesiai į šunį, pastarasis pasisuks vienu iš minėtų būdų. Kai esate sudirgęs, piktas ir agresyvus, taip pat galite pastebėti šį signalą. Kai jūs pasilenkiate prie šuns tam, kad jį nubausti, jis nusuks snukį. Net ir tuomet, kai jūsų treniruotės užsitęsė ar yra per sunkios, šuo taip pat nusisuks. Kai netikėtai užkluptas ar pats kažką užklumpa, vėl gi nusisuks. Tas pats vyksta, kai kažkas įdėmiai žiūri į šunį arba elgiasi agresyviai .

Daugumoj atvejų šis signalas privers nusiraminti kitą šunį. Tai fantastiškas būdas konflikto numalšinimui. Jis naudojamas visų šunų, nesvarbu seni jie ar jauni, aukšto ar žemo rango gaujoje. Leiskite savo šuniui rodyti signalus! Šunys tampa ekspertais aiškindamiesi konfliktus ir juos spręsdami.

­Žaismingas nusilenkimas

Prisilenkimas priekinėmis letenomis prie žemės gali reikšti, jog šuo jus kviečia pažaisti. Jis perstatinėja priekines letenas iš vienos vietos į kitą tarsi žaisdamas, nekantraudamas. Jei jis tokioje pozoje stovi ramiai nejudėdamas, jis naudoja raminantį signalą, norėdamas kažką nuraminti. Šis signalas gali turėti keletą skirtingų reikšmių, priklausančių nuo situacijos. Žaismingas trypčiojimas pats iš savęs gali tapti raminančiu signalu,veiksmingai veikiančiu pavojingoje situacijoje, kadangi šuo nori ją paversti smagia ir žaisminga.

Neseniai jaunų šuniukų treniruotėje vienas iš jų pradžioje labai bijojo kitų. Šuniukai paliko jį ramybėje gerbdami jo baimę. Galų gale šuniukas tapo drąsesnis ir prisijungė prie kitų. Vos tik prisijungė ir kitiems šunims atkreipus dėmesį, atsistojo žaismingo nusilenkimo poza. Tai buvo įdomus vaizdinys, kaip jaunas šuniukas įveikė savo baimę ir prisijungė prie kitų draugų žaidime.

Kai du šunys pernelyg greitai prisiartina vienas prie kito, galima pastebėti kaip jie priima draugiško kvietimo pozą kartu pažaisti. Tokioje padėtyje jie pabūna keletą sekundžių

Žemės apuostymas

Žemės apuostymas – neretas signalas. Jį dažnai galima stebėti jaunų šuniukų grupėse, taip pat vaikščiojant su šunimi, kai kažkas netikėtai artinasi prie jūsų, vietose aplink kurias vyksta daug veiksmo ir tada, kai kažkokie objektai gąsdina šunį.

Žemės apuostymas gali būti bet koks : nuo staigaus nosies nuleidimo žemyn ir staigaus pakėlimo viršun iki prisispaudimo nosimi prie žemės ir intensyvaus uostinėjimo, trunkančio keleta minučių. Kažkas eidamas šaligatviu artėja prie jūsų? Pažvelkite į savo šunį. Ar šuns galva nuleista į apačią? Ar šuo pasisuko šonu į besiartinantį ir apuosto šalikelį ?

Žinoma, šunys uostinėja labai dažnai tam, kad „perskaitytų laikraštį“. Jie užprogramuoti naudoti savo nosį, tai jų mėgstamiausias užsiėmimas. Tačiau tai gali būti ir raminančiu signalu, priklausomai nuo situacijos. Todėl atkreipkite dėmesį į tai kada ir kokiomis situacijomis vyksta uostinėjimai.

Lėtas prisiartinimas

Didelis greitis grėsmingai atrodo daugeliui šunų, todėl jie stengiasi nustatyti, kas čia artinasi. Jeigu kažkas bėga tiesiai į šunį, tai gali kelti jam grėsmę, todėl automatiškai įsijungia apsaugos mechanizmas. Nepavojingas šuo artinsis lėtai. Jeigu norite, kad šuo jaustųsi saugiai, turite prie jo artintis kuo lėčiau.

Kai matau, kad šuo į mane reaguoja raminančiais signalais, aš tuojau atsakau į tai lėtindamas tempą. Kai pakviečiate šunį, ar jis prie Jūsų artinasi lėtai? Jeigu taip, atkreipkite dėmesį į savo balso toną – gal jis skamba per daug griežtai? To galėjo pakakti tam, kad šuo užsinorėtų jus nuraminti lėtindamas ėjimą. Ar buvote kadanors grubus su šunimi, kai jis prie jūsų priėjo? Tai gali tapti nepasitikėjimo Jumis priežąstimi. Kita priežąstis – vos pakvietęs pas save šunį, iš karto jam segate pavadį (red. pastaba: t.y. asocijuojate kvietimą ateiti ir prisegimą su bausme). Pažiūrėkite į savo šunį kitą kartą, kai kviesite. Ar prieidamas šuo rodo jums raminančius signalus? Jeigu taip, susimąstykite, keiskite kažką savo elgesyje.

Sustingimas

Sustingimas – taip mes apibūdiname padėtį, kai šuo tarytum sustingsta vienoje pozoje ir gulėdamas ar stovėdamas visiškai nejuda. Tikėtina, jog tai susiję su medžioklės instinktu – kai auka bėga, šuo atakuoja, kai auka sustoja, šuo taip pat. Šį atvejį galime pastebėti, kai šuo persekioja katę. Taip elgiamasi keliose skirtingose situacijose. Kai jūs esate susijaudinęs, agresyvus, atrodote grėsmingai , šuo sustingsta, tampa nepajudinamu. Sekantį karta šuo vėl gali lėtai eiti, sustingti , po to vėl eiti lėtai. Kai kurie šeimininkai mąsto, kad turi labai paklusnų šunį, jis sėdi, stovi, guli visiškai nepajudinamas. Gal jie tiesiog naudojasi raminančiaisiais signalais? Labai dažnai šuo sustoja ir pasilieka ramiai kažkam artėjant.Jeigu šuo tam tikroje situacijoje nori eiti lėčiau ar sustoti, leiskite jam tai daryti. Jeigu jūsų augintinis atsiduria grėsmingoje situacijoje su žmogumi ar kitu šunimi neturėdamas galimybės pabėgti, sustingimas gali būti vienintele išeitimi norint nuraminti kitą dalyvį.

Sėsti/ pakelti leteną

Labai retai tenka matyti atvejus, kad šuo letenos pakėlimą naudotų kaip raminantį signalą, tačiau kai kuriais atvejais tai gali padėti nuraminti kita šunį.

Įprastas atsisėdimas ir atsisėdimas nugara į šeimininką turi raminantį efektą. Tai labai dažnai galima pastebėti, kai šuo nori nuraminti kitą šunį, besiartinantį per greitai. Šuo nugara į šeimininką paprastai sėdasi tada, kai jo balsas skamba pernely griežtai ir grubiai.

Priėjimas lanku

Šunys šį signalą naudoja tada, kai labai stipriai reaguoja į sutiktą šunį. Jie norėtų apeiti priešininką lanku, tačiau šeimininkas ragina eiti tiesiu, šuo sunerimsta, tampa irzlus, pradeda loti, stoja į kovinę padėti, agresyvėja.

Jei šunys turėtų galimybę, vaikščiotų vienas nuo kito ratais. Taip jie elgiasi, kai vaikščioja be pavadžio ir gali elgtis taip kaip jiems norisi. Leiskite šuniui taip elgtis net, kai jis vaikšto kartu su jumis.

Kai kurie šunys vaikščioja didelėm kreivėm, kitiem pakanka tik šiek tiek atsitraukti. Leiskite pačiam šuniui spręsti kaip jam geriau ir saugiau, tuomet praėjus trupučiui laiko, jeigu Jūs panorėsite, jis sugebės mokytis prieiti arčiau kitų šunų. Leiskite šuniui vaikščioti kreivai, ratais aplink sutiktą šunį! Neverskite šuns eiti su komanda “šalia”, kai artėjate prie kito gyvūno, leiskite jam eiti taip, kaip jis nori. Greičiausiai, jei paleisite pavadėlį, šuo ramiai be isterijų praeis pro kitą šunį. Stenkites neiti tiesiai į kitą šunį.

Kiti raminantieji signalai

Dabar jūs jau žinote kelis dažniausius raminančius signalus. Jų iš viso yra apie 30 ir daugelį jų dar reikėtų aprašyti. Apibūdinsiu dar kelis iš jų trumpai susipažinimui.

Uodegos vizginimas – šuo demonstruoja susirūpinimą, norą nuraminti ar kažkas kito, tačiau tai retai kada susiję su džiaugsmu. Uodegos vizginimas tai nėra šuns džiaugsmo išraiškos reiškimas, greičiausiai šuo nori Jus nuraminti.

Šlapinimasis sau po kojomis – susigūžęs šuo, šliaužiantis prie šeimininko ir trumpai šlapindamasis duoda iš karto tris signalus – tai nusiraminimo ir baimės. Jam norisi priartėti prie Jūsų ir palaižyti Jūsų veidą. Šuo demonstruoja mielą jauno šuniuko snukutį tikėdamas, kad jauno šuniuko niekas nebaudžia.

Gultis pilvu ant žemės. Čia nėra nieko bendro su paklusnumu. Paklusnumas matomas tada, kai šuo gulasi kiek pakėlęs papilvę. Prisispaudimas prie žemės – raminantis signalas. Yra dar visa eilė signalų bendravime su kitais. Pavyzdžiui, šlapinimasis nusisukus nugara į kažką. Tai gali būti akivaizdus raminantis ženklas nusibodusiam jaunam šuniukui.

Apie raminančius signalus – Emily Larlham.

Susitikimai

Susitikę du svetimi šunys praktiškai niekada nedemonstruos vienas kitam paklusnumo pozos ar to, ką žmonės pavadintų dominuojančiu elgesiu. Dažniausiai susitikimas su kitu šunimi vyksta tokiu scenarijum : Kingas ir Princas vienas kitą pastebi likus 150 metrų ir eina vienas link kito. Jie pradeda vienas kitam siųsti signalus, kai tik vienas kitą pamato. Princas sustoja ir sustingsta, o Kingas lėtai artinasi akies krašteliu stebėdamas Princą. Kai Kingas prisiartina, Princas intensyviai pradeda laižyti savo nosį, pasisuka šonu ir uosto žemę. Kingas taip pat siunčia signalus, pradeda vaikščioti ratais lėtai ir taip pat sau laižo nosį. Princas atsisėda ir stipriai pasuka galvą. Dabar šunys suprato vienas kito signalus ir žino, ką toliau jiems daryti, ar tęsti pažintį, kartu pažaisti ar reikėtų kuo greičiau apsisukti ir nueiti, laikytis kuo atokiau vienam nuo kito.

Niekada neverskite šuns pažindintis su kitu šunimi

Leiskite šuniui išnaudoti savo liežuvį susitikimo metu, taip jie jaučiasi saugesni. Kartais šunys susitinka, pabendrauja, kita kartą nutaria, kad geriau išlaikyti atstumą, nėra būtinybės šunims susitikti akis į akį.

Greičiausiai tarp Jūsų, Jūsų šuns ir tarp kitų šunų susiklostys kur kas geresni santykiai, jei leisite šuniui „kalbėti“. Puiku, kad dabar jūs pradėsite suvokti tuos dalykus, apie kuriuos iki šiol neturėjote supratimo. Visada yra puiku sužinoti kažką naujo.

Autorė: Turid Rugaas
Vertė: www.dresuraklp.lt
Redagavo: Jonas Valančius

Šeila Harper

Pagrindinės šunų agresijos priežastys:

1. Šuns patekimas į sudėtingas situacijas, kuriose šuo nėra išmokintas elgtis tinkamai.
2. Šunų kalbos pažinimo trūkumai. Kartais šunys prašo pagalbos, tačiau mes nesuprantame, ką jie mums sako. Todėl labai svarbu išmokti skaityti šunų kūno kalbą. Tai nėra lengva ir reikalauja ilgų stebėjimo, praktikos metų. Žmonės supranta žmonių kūno kalbą, tačiau šunų kūno kalba yra kitokia, todėl turime stengtis sužinoti, ką jaučia šuo.
3. Šuns socialinio kontakto stygius su kitais šunimis jį žaloja ir neleidžia jam išmokti tinkamai elgtis.
4. Netinkamai parinkti, skausmą suteikiantys šuns vadeliojimo įrankiai. Net minkštas antkaklis gali suteikti šuniui skausmą, jei jis traumuotas.
5. Ligos. Deja, elgesys dėl šuns savijautos keičiasi kasdien. Kaip ir žmogaus elgesys. Yra aišku, jog šunys taip pat kenčia nuo galvos skausmų. Jei kas sužaloja žmogų, tai gali būti agresyvaus elgesio priežastimi. Taip pat ir šuniui. Jam gali skaudėti sąnarius, raumenis. Jei šuo agresyviai elgiasi saugodamas šias vietas, tai nebūtinai reiškia, jog Jūsų šuo agresyvus. Šunys nemoka įspėti, kad jiems skauda. Jie instinktyviai saugo skaudamas kūno vietas. Neretai skausmo priežastimi būna smegenų auglys ar chroninės ligos. Jos gali paskatinti atsirasti agresiją.

Didžiulę įtaką agresijos atsiradimui turi stresas. Bet kas, verčiantis mus jaustis nejaukiai, nepatogiai, sukelia stresą. Kartais pakanka tik netinkamai paliesti mus, kad sustresuotume, streso pasekmė – agresyvi reakcija. Kokį palietimą žmogus laiko tinkamu ? Kiekvienas turi savo nuomonę apie tai. Paprastai mums nepatinka nepažįstamo žmogaus apkabinimas, mes mėgstame artimesnį kontaktą iš draugų.

Būtina sąlyga, kad nepažįstami žmonės galėtų liesti šunį – šuniui turi tai patikti. Ar galime nustatyti, koks palietimas patinka šuniui ir kaip ilgai galite jį glostyti ? Vaikai paprastai sukandžiojami dažniau, nes paprastai jie glosto šunis neatsiklausdami ir per ilgai. Labai svarbu išmokyti vaikus, kaip ir kur galima liesti šunį ir kaip atpažinti, ar šuo nori būti liečiamas, ar ne.

Stresą taip pat įtakoja šuns fizinė būklė. Pavargęs šuo – tai šuo, išeikvojęs fizinius resursus, toks šuo gali tiesiog elgtis impulsyviai dirgliai.

Šuns reakcijom įtaką daro ir šeimininko pavadžio valdymas. Įtemptas pavadys apriboja šunų bendravimą: šunys tampa įsitempę ir bendrauja ne natūraliai įprastu šunims būdu. Du šunys įtempus jų pavadžius retai pasisveikina atsipalaidavę ir draugiškai. Net kai šuns pavadys atpalaiduojamas, šeimininko įtampa gali persiduoti šuniui.

Jei turite agresyvų atvejį, iš pradžių atpažinkite problemą, stebėkite elgesį ilgesnį laikotarpį, tada bandykite išsiaiškinti, kas šuniui tuo metu nutiko, sukurti elgesio keitimo programą ir ją vykdydami būkite pasirengę atlikti pakeitimus.

Šeila baigė savo seminarą mintimi: sėkmingas užsiėmimas su šunimi yra toks užsiėmimas, per kurį niekas nenutinka

Nuotrauka: http://www.askspikeonline.com

Programa

Greičiausiai, šioje programoje nebus sudėtinių dalių, apie kurias nebūsite girdėję. Tokia praktika aprašyta ir net gi intuityviai taikoma daugelio kinologų. Programos tikslas – parodyti šeimininkui, kaip ir kodėl būtina pakeisti santykius su šunimi ir pakeisti šiuos ryšius. Pirmiausia, šeimininkas supažindinamas su šunų socialine (gaujos) struktūra. Antra, šeimininkui paaiškinama, kaip šunys bendrauja ir ką šunims reiškia dominavimas bei subdominavimas. Trečia, plačiai paaiškinama, kaip šunys mokosi. Galiausiai, šeimininkams papasakojama, kaip užtikrinti šuns kontrolę pozityviu būdu.

Pirmas žingsnis – tai programos, atsakingos už tai, kad šuo gautų ko norįs tik paklusęs šeimininko komandai, vykdymas. Tokių programų sukurta nemažai, jų pavadinimai skiriasi priklausomai nuo autoriaus. Pvz., dr. Victoria Voith (10) vadina „Nothing in life is free“ („Gyvenime nieko nėra nemokamo“), W. E. Campbell (11)vadina „Learn to earn“ („Išmok užsidirbti“). Iš principo šuo mokomas paklusti šeimininko reikalavimams, pvz. elementariai komandai „sėdėti“, kad gautų, ko pageidauja. Šuo turi užsidirbti viską: išėjimą į lauką, paglostymą, žaidimą kamuoliu – sąrašas begalinis. Toks paklusimas arba „pagarbus“ elgesys laikomas pasiektu, kai šuo seka šeimininką ir prieš savo norimus veiksmus įvykdo komandas „sėdėti“ arba „gulėti“. Jei šuo įvykdo komandą savarankiškai, komandą reiktų pakeisti kita. Tai svarbu. Neįvykdęs šeimininko komandos padėtį valdo šuo, tai ne „pagarbus“ elgesys. Tikslas – šeimininkas, valdantis kasdienes situacijas.

Dažnas šeimininkų elgesys – griežta fizinė šuns kontrolė. Tačiau ji ne visada pasiteisina, svarbiau valdyti šuns mėgiamus resursus (užsiėmimus, maistą ir t.t.). Taip šeimininkas be konfrontacijos tampa „dominuojančiu“ gaujos nariu. O valdydamas šuns pomėgius, šeimininkas priverčia šunį paklusti ir paklusnumą paverčia įpročiu.

Antras žingsnis – dėmesio valdymas. Daugybė problematiškų šunų elgiasi įkyriai reikalaudami dėmesio – baksteldami šeimininkui, stumdami, šokdami, šlapindamiesi, kandžiodami, atnešdami žaislus ir užlipdami ant šeimininko. Dėmesys gali būti net atsiradęs iš „negatyvios“ patirties, kai šeimininkas nustumia šunį nuo savęs, rėkia ant jo, o šuo toliau lipa. Lauktinas žmogaus ir šuns sąjungos rezultatas vykdant dėmesio valdymo programą yra bendravimas.

Tad kai kurie šunys reikalaudami dėmesio iš šeimininko, valdo jo veiksmus, kai tuo tarpu pas kitus šunis tokio elgesio priežastis gali būti nerimas, stimuliuojantis nuolatinį domėjimąsi aplinka ir socialine padėtimi (12). Bet kuriuo atveju šeimininkui patariama ignoruoti šuns dėmesio siekimą. Jei šuo pradeda reikalauti dėmesio, šunį pirmiausia reikia ignoruoti. Jei šuo įkyriai prašo, nenustoja, šeimininkui patariama išeiti iš kambario. Vėlgi, atsakas yra švelnus, šuo šeimininko dėmesio negauna jokiu būdu.

Tiesa, mes nerekomenduojame visiškai ignoruoti šuns. Šuo gali gauti dėmesį, tačiau tik laikytis tam tikrų taisyklių:
- Šuniui dėmesys duodamas tik šeimininko asmenine iniciatyva;
- Dėmesys suteikiamas tik kai šuo yra ramus ir tylus;
- Tikslas yra skatinti ramų, tylų, gerą elgesį teigiamai bendraujant su šunimi.

Pvz., galima pakviesti šunį, liepti atsisėsti, atsigulti ir taip šuniui pasielgus – paglostyti jį. Taip pat svarbu pabaigus bendrauti liepti šuniui atsitraukti nuo Jūsų. Jei problema yra agresija, bendravimo tipas ir kiekis yra aiškiai struktūrizuotas ir detaliai aprašytas šeimininkui. Toks dėmesio valdymo planas panaudotas daugybėje atvejų sprendžiant įvairias problemas (13, 14, 15). Šios taisyklės taip pat byloja apie žaidimo su šunimi taisykles. Šeimininkui nurodoma žaisti su šunimi tik kai pats šeimininkas pasirenka žaidimo pradžią ir pabaigą.

Galiausiai, šuo išmokomas sėdėti, gulėti ir šių komandų išlaikymo žodinėmis komandomis. Šuo turi išsėdėti, kol šeimininkas išeina į kitą kambarį, sugrįžta ir paleidžia šunį. Kai šuo gali šias komandas atlikti gerai, šeimininkas turi supažindinti su komandomis „ramiai“, „atsipalaiduok“, „tyliai“. Pvz., vykdydamas komandą „ramiai“ šuo turi ramiu, atpalaiduotu žvilgsniu žiūrėti į šeimininką ir laukti kitos komandos. Šie veiksmai pasiekiami priešpriešinio sąlygojimo technika, skatinant maistu, o stipriausiai šioje srityje su šunų elgesiu dirbanti mokslininkė K. Overall vadina ją – „atsipalaidavimo protokolu“ (19).

Aprašytos technikos įvairiais būdais kombinuojamos atsiskyrimo nerimo protokoluose, keičiant dominavimo agresiją, baimės agresiją ir kitokias žalingas elgsenas (7, 12, 13, 14).

Dažniausios nesėkmės

Šis elgesio keitimo planas turi ir problemų. Daugybei šeimininkų sunku ignoruoti įkyrų šuns dėmesį. Jie suvokia šunį, kaip savaime meilų, kuriam visada būtinas dėmesys. Tai parodo perdėtą šuns sureikšminimą, deja, dažnai žmonės šunis paverčia vaikais. Tokie šeimininkai nepagalvoja apie tai, kaip jų elgesys skatina šuns elgesį, kurio patys nemėgsta. Labai svarbu, jog šeimininkas nesuprastų, kad norite jam įteikti, jog šunimi negalima rūpintis. Šunimi rūpintis būtina ! Tačiau būtina iki galo atskleisti aiškias bendravimo su šunimi gaires ir pateikti veiklų, kurios šuniui būtinos, sąrašą. Į sąrašą gali įeiti pasivaikščiojimai, tam tikri žaidimai ir ribotas komandų skaičius, už kurias šeimininkas šunį gali paglostyti. Kiekvienas atvejis yra individualus, todėl skaičiai ir veiklos gali skirtis. Jei pagrindinė elgesio priežastis – agresija, šeimininkui būtina išdėstyti saugumo instrukcijas.

Kita problema gali atsirasti 10 – 14 programos vykdymo dieną. Dauguma gyvūnų noriai vykdo programą pradžioje. Kai jie supranta, jog taisyklės pasikeitė, jie padidina pastangas, kad priverstų šeimininką dažniau bendrauti pagal naujas taisykles. Tai gali pasireikšti dar įkyresniu elgesiu, kurio metu šuo reikalaus anksčiau reikalautų dalykų, bet dar intensyviau. Tada šuo tarsi pradeda elgtis desperatiškai, tačiau iš tikro taip jo elgesys sustiprėja paskutinį kartą prieš išnykdamas. Labai svarbu apie tokį tikėtiną rezultatą informuoti šeimininką iš anksto ir įspėti, jog nesustotų dirbti. Dauguma šeimininkų nutraukus programą šuns elgesys grįžta į įprastas vėžes ir nepasikeičia.

Išvados

Nors šios schemos atrodo ir nesudėtingai suprantamos, tačiau nerekomenduojame jomis naudotis be specialisto konsultacijų. Ši informacija skirta tam, kad paaiškinti elgesio modifikacijos užsiėmimų tikslus, paskirtį ir darbo principus. Jūsų savarankiški sprendimai esant problematiniam elgesiui šuns psichikai gali sukelti negražinamų pasekmių.

Šaltinis: www.vin.com

Nuotrauka: http://www.flickr.com/photos/peetneet/

Problemos su šunimis paprastai atsiranda dėl dviejų įtaką darančių faktorių: šeimininko ir šuns. Kai kurie problematiškai besielgiantys gyvūnai yra normalūs, bet išmokę, jog problematinės elgsenos yra toleruojamos, tuo naudojasi. Kiti gyvūnai gali elgtis nenormaliai ir nenuspėjamai reaguoti į šeimininką. Tam tikrose situacijose pats šeimininkas bendrauja su šunimi netinkamu būdu, dėl ko problematinis elgesys gali užsitęsti ir net sustiprėti. Gyvūnas dažniausiai nenujaučia, ką šeimininkas laiko geru elgesiu (ypač jei elgiamasi dviprasmiškai – vieną kartą leidžiama elgtis vienaip, kitą kartą – kitaip) ir todėl renkasi tokią elgseną, kuri jam suteikia naudingiausias reakcijas, atsakus. Tad praktikoje dažniausiai nutinka „nesusikalbėjimas“ tarp gyvūno ir jo šeimininko. Žmogus naudoja žmogiškus bendravimo, samprotavimo ir kalbėjimo būdus, kurių gyvūnas nesupranta taip, kaip juos supranta pats žmogus. Gyvūnas, kaip bebūtų, bendrauja ta kalba, kuri įprasta jo rūšiai ir dėl šios priežasties jos nesupranta žmogus. Vienas pirmųjų žingsnių gyvūnų terapijoje yra gyvūno ir šeimininko santykių keitimas ir taisyklių bei elgesio tikslų sukūrimas. Tai turi būti atliekama gyvūnui suprantamu būdu. Santykių keitimo tikslas – sukurti aplinką, kurioje šeimininkui taps lengviau valdyti gyvūną ir taip skatinti gerą elgesį. Šis žingsnis yra naudingiausias sprendžiant šuns – žmogaus kompaniono elgsenos problemas.

Teorija

Pagrindinė gyvūno elgsenos nesupratimo priežastis – tai, jog kelių gyvūno rūšių bendravimas dažnai pasibaigia nesusipratimu ir dėl to atsirandančiu problematiniu elgesiu. Todėl reikalingas aiškesnis bendravimas. Šeimininkas dažnai nesupranta šuns socialinio bendravimo ir gyvenimo grupėje poreikio.

Bendravimas – tai elgesys, turintis tikslą ir funkciją. Bendravimas – tai veiksmas, atsirandantis tarp siuntėjo ir gavėjo (2). Kad bendravimas būtų funkcionalus, gavėjas turi suprasti siunčiamą pranešimą. Informacija, perduodama tarp siuntėjo ir gavėjo gali turėti 4 pasekmes:
a) būti naudinga siuntėjui ir gavėjui,
b) būti naudinga siuntėjui ir manipuliuoti gavėju,
c) būti žalinga siuntėjui ir naudinga gavėjui (pvz., pasiklausimas slapta),
d) būti nenaudinga abiems – siuntėjui ir gavėjui (pvz., pagieža, pyktis) (2).
Nors šeimininkai dažnai “nesusikalbėjimą” su gyvūnu vertina kaip ketvirtąjį variantą, dažniausiai tai nutinka tik dėl kelių gyvūnų rūšių nemokėjimo bendrauti. O be aiškaus bendravimo atsiranda problemos. Todėl gyvūnui šeimininkas turi duoti aiškų bendravimo signalą, po kurio elgesys pradeda keisti. Tai pasiekiama kartu vykdant keletą valdymo ir mokymo veiksmų.

Neretai problematiniai šunys įvardijami kaip „dominuojantys“ ar lyderiaujantys, kas supaprastina problemos sprendimą. Gyvūnų elgsenos specialistai interpretuodami dominavimą jam apibrėžti naudoja daugybę kriterijų (3)(4)(5). Stebėdami gyvūnus kaip vilkai, vištos, gyvenančius socialinėse grupėse (7), žmonės sukūrė dominavimo ir paklusnių santykių sąvoką. Vilkų socialinėje grupėje dėl maisto, teritorijos, poilsio vietos atsiras dominavimo hierarchija, bet ją nebūtinai seks agresija (8). Bet tokie santykiai gali persikelti į žmogaus namus ar ant namiškių (9). Tačiau ir tokiuose santykiuose gali nebūti agresijos. Namų santykiuose atvira agresija yra reta, dažniausiai atsiranda dėl poreikio gintis (8). Dažniau situacija būna kitokia – šeimininkai paklūsta šuniui ir taip skatina dominavimą. Pvz., kiekvienas poelgis, pasibaigiantis nuolaidžiu žmogaus atsitraukimu nuo šuns, šunį iškels į lyderio gretas. Bet situacijos priežastis nuo pat pradžių nėra šuns dominavimas, tai – šuns kontrolės stygius. Šuo išmoko sau palankių elgsenų, o jų autorius – šeimininkas. Ir šios elgsenos stiprėja, kadangi šeimininkas nekeičia savo elgesio. Šuns – šeimininko santykių keitime dėmesys sutelkiamas į situacijų valdymą, kurių kitokiai baigčiai atsirasti neleidžia pats šeimininkas.

Skaitykite antrąją straipsnio dalį: http://www.reksas.lt/suns-ir-seimininko-santykiu-keitimas-2-dalis/

Šaltinis: www.vin.com

Nuotrauka: http://www.flickr.com/photos/nathaninsandiego/

Pirmasis žingsnis mokant valdyti agresijos yra pagarbaus elgesio mokymas. Kas yra tas pagarbus elgesys ir kaip jo mokoma? Terminas „pagarbus elgesys“ ir su juo susiję protokolai (pvz., Dog Zen) byloja apie šuns ir šeimininko ryšio užmezgimą, šuniui duodant užsidirbti viską: dėmesį, maistą, žaidimą, pasivaikščiojimą ir bet kurį kitą šuns mėgiamą gyvenimo detalę. Nors pats procesas atrodo kaip keleto primityvių dresūros komandų atlikimas, tačiau per laiką jis duoda rezultatą: ramesnį, labiau pasitikintį savimi, šeimininku šuns charakterį ir stipresnę koncentraciją. Kas svarbiausia, pagarbaus elgesio protokolai nekuria konfrontacijos tarp šuns ir šeimininko, kuri esant stipriam šuns charakteriui gali baigtis tragiškai.

Jei Jūsų šuo turi dominantinę agresiją, elgesio sutrikimas gali būti pakoreguotas įdedant darbo ir kantrybės. Šuo turi „atsiklausti“ Jūsų prieš ėsdamas, prieš eidamas į kambarį ar į lauką, prieš atsisėdant ant sofos, prieš žaidžiant su žaislais ar net prieš paglostant. Tokio elgesio išmoksta ir jaunas, ir pagyvenęs šuo. Pagarbaus elgesio protokolai nepažeis Jūsų šuns individualumo ir asmenybės. Jis padės atrasti stipresnius ryšius su šuniu ir valdyti savo augintinį kritinėse situacijose.

Tad nuo šiol Jūsų šuo privalės užsidirbti viską savo gyvenime. Šuo tai darys pagarbiai elgdamasis su Jumis, t.y. tyliai išsėdėdamas keletą akimirkų.

Kai mokote savo šunį pagarbaus elgesio, dirbkite vieną ar du kartus po 15 – 20 min. per dieną. Nerėkite ir nemuškite šuns, tai – bausmės, kurių neprireiks šiame elgesio protokole.

Pagarbaus elgesio protokolas susideda iš keleto etapų:
- Šuns išmokymas sėdėti;
- Šuns išmokymas pasilikti sėdint;
- Pagarbaus elgesio mokymas.

1. Mokymas sėdėti

Mokydami sėdėti naudokite skanėstus, kaip virtos vištienos gabaliukus, supjaustytą sūrį ir t.t.. Išmokyti sėdėti galite kaip mokoma šio video klipo 1:15 minutę. Mokykite kantriai, Jūsų ranka ir kąsnis yra pagrindinis šuns valdymo mechanizmas mokymo pradžioje. Išmokyti šunį sėdėti kambaryje galite ir per 30 min. Tačiau dirbant ilgesnį laiką gali tekti susidurti su šuns nedarbu, nesant maisto. Kaip išvengti tokio šuns šantažo rasite straipsnyje apie motyvaciją maistu.

Venkite mechaninių veiksmų, kadangi jie gali tik apsunkinti šuns kontrolę dirbant šia metodika. Taip pat mechaninis sodinimas kenkia didelių veislių šunims, linkusiems į dubens problemas. Net jei Jūsų šuo ne didelis ir neturi sveikatos sutrikimų, griežtas mechaninis sodinimas gali išgąsdinti šunį. Mokindami sėdėti su jautriu šunimi (jautriai reaguojančiu į kitus šunis ar žmogų), naudokite Gentle Leader ar Halti antkaklį su juostele snukiui arba iš priekio prisegamas petnešas.

2. Šuns mokinimas pasilikti sėdint

Mokindami šunį pasilikti sėdint (arba sėdėjimo išlaikymo) turime dirbti nuosekliai, kadangi išlaikyti dėmesį šeimininkui atsitraukus yra sunkiau nei būnant šalia jo. Pirmiausia, išmokinate šunį, kaip reikia sėdėti ar gulėti ir tik, kai jis gerai moka šias komandas, pradedate palikti šunį. Geriausiai sėdėjimo išlaikymo mokinti atsitraukiant nuo šuns po vieną žingsnelį.

Kiekviena komanda prasideda nuo dėmesio koncentravimo. Prieš palikdami šunį ar prieš duodami bet kokią kitą komandą pakvieskite šunį vardu – šuo į Jus pažiūrės ir tik tada duokite norimą komandą. Galiausiai šuo įpras, jog darbas prasideda tik pažiūrėjus į šeimininką. Jei šuns vardą naudojote bausdami šunį (rėkdami, pykdami ir t.t.), gali būti, jog šuo vardą asocijuoja su nemaloniomis asociacijomis ir vardo komanda tapo „užteršta“. Tada užuot naudoję šuns vardą, naudokite komandą „akys“, „žiūrėk“ ar pan.

Šuo už šios komandos atlikimą paskatinimą gauna grįžus šeimininkui ir atsistojus šalia. Jei šuo pasprunka iš savo vietos grįžkite į pradinę situaciją ir ramiai palūkėję keletą sekundžių tęskite darbą. Geresnę šuns kontrolę pasieksite pririšdami jį prie ilgo pavadžio.

Baigę darbą su išlaikymu naudokite paleidimo komandą, po kurios šuo gali bėgioti laisvas. Tokia komanda galėtų reikšti žodžiai „laisvai“, „žaisti“.

Kai šuo išmoksta išlaukti Jūsų viename atstume, palaipsniui išmokykite laukti didesnėje distancijoje. Neskubėkite bėgti nuo mažo atstumo iki labai didelio, šuo mokosi labai pamažu. Atstumą didinkite kas žingsnį.

3. Pagarbaus elgesio mokymas

Kai jau Jūsų šuo moka sėdėti ir pasilikti vietoje davus komandą, reikia jį išmokyti elgtis pagarbiai Jūsų atžvilgiu. Pvz., jei šuo nori išeiti į lauką, pirmiausia liepkite šuniui atsisėsti, naudojant jo vardą ir komandą “sėdėti”. Nerėkite ant šuns. Kalbėkite švelniai, nekonfrontuokite. Jei šuo nesukaupia dėmesio ir situacijoje negali atsisėsti, atsitraukite keletą žingsnių atgal ir dirbti pradėkite naujoje vietoje.

Jei šuo sutelkia dėmesį, tačiau nepaklūsta komandai, kartu su šunimi ženkite keletą žingsnių atgal. Vykdykite veiksmą, kol šuo sutelks dėmesį į Jus. Anksčiau ar vėliau jis tai padarys.

Kai tik šuo atsisėda, pagirkite jį žodiniu pagyrimu ir kąsniu. Kai šuo atsisėda palikite jį sėdėti. Šuo privalo sėdėti tiek, kol jį paleisite. Paleidžiate taip pat naudodami komandą. Tada šuo gali eiti į lauką.

Stebėkite subtilias, įkyrias šuns rodomas elgsenas (pvz., atsisėdimas ne tiesiai priešais Jus, lėtas atėjimas lanku ir pan.) ir ignoruokite jas – neprovokuokite šuns. Kai įkyrios elgsenos retėja, reiškias Jūs progresuojate. Taip pat laukite kartais atsirandančių klaidų.

Šie pratimai padės šunims keletu būdu:

1. Dažniau žvelgdamas į Jus šuo išvengs nepageidaujamos elgsenos.
2. Pagarbaus elgesio su šeimininku protokolas moko šunį palaukti prieš darant bet kokį veiksmą ir tampa pauze, kurios metu Jūs sprendžiate, ką konkrečioje situacijoje toliau veiks šuo.
3. Šis protokolas ramina šunį. Sėdėjimas yra ramesnė reakcija nei draskymasis ir lojimas bėgiojant aplinkui.
4. Nuosekliai skatintos tokios elgsenos leidžia šuniui suprasti, ko tikėtis ir gauti teigiamus potyrius.

Šaltinis: http://www.hilltopanimalhospital.com

Autorius: Karen Overall

Nuotrauka: http://www.flickr.com/photos/raisinetta/

Pašalinti įprastą elgesį yra sunkiau nei išmokyti naujo elgesio.

Praeitą savaitę rašėme apie tai, ko reikėtų vengti šalinant šuns agresiją. Štai keletas patarimų, kurių reiktų laikytis iki apsilankant elgsenos konsultantui.

Lyderystė

Šuns pagarba šeimininkui nereiškia, kad šuo turi Jūsų bijoti. Jei norite pakeisti šuns agresiją kitu elgesiu, pirmiausia Jūs privalote užsitarnauti šuns pagarbą, koks tik agresijos tipas bebūtų – baimės, dominantinė, teritorinė ar kita.

Visiems šunims gelbsti programa „Niekas gyvenime negaunama veltui“ (angl. NILIF). Jei šuo nori kažko, jis tai privalo užsidirbti. Greičiausiai, nereikia kartoti, jog taip šuo turi elgtis kasdien, ir to kasdien iš šuns turi reikalauti šeimininkas. Tai paprastas ir efektyvus būdas priminti šuniui, kas namie šeimininkas.

Emocijos

Žmonėms neretai tampa sunku ramiai elgtis su sunkiai vedžiojamais ir emocionaliais šunimis. Jei tampate piktas ar emocionalus dėl netinkamo šuns elgesio, Jūs žalojate savo kaip šeimininko – lyderio reputaciją šuns akyse. Suraskite strategiją, kuri Jums padės išlikti ramiu šiose situacijose. Gera praktika yra ne galutinio rezultato laukimas, o realių dalinių tikslų siekimas.

Nuoseklumas

Kaip ir žmonių tarpe, žmonės, kurie nesielgia nuosekliai, gamtoje pripažįstami kaip silpni, nestabilūs. Tėvai, retkarčiais leidžiantys vaikams pavogti sausainį iš sausaininės, o kitą dieną baudžiantys už tokią pat vagystę, sukelia vaikams sąmyšį. Po šio poveikio vaikas būtinai maištaus !

Nenuoseklus Jūsų elgesys moko Jūsų šunį elgtis nenuosekliai. Jei kartais leidžiate šunį tempti Jus, šuo trauks ir neis greta.

Nuoseklumas – būtina bet kokių treniruočių dalis ir naujo elgesio mokymo pagrindas.

Dėmesingumas

Jis svarbus keičiant šuns elgesį. Jei užsiimsite šuns elgesio keitimu, Jums reikės dėmesingai stebėti ir raštiškai konspektuotis, kaip keičiasi šuns elgesys. Įsitikinkite, jog tikrai žinote, kokį elgesį turite stebėti ir ko siekiate.

Jei taikote lyderystės stiprinimo programą, turite dėmesingai stebėti Jūsų ir šuns santykius. Tai paprastai užtrunka nemažai laiko ir sukuria ryšį su šunimi.

Paklusnumo treniruotės

Paklusnumo treniruotės moko šunį tam tikro elgesio, kaip gulėti, sėdėti, stovėti vietoje, ateiti pakvietus balso, kūno ar rankos gesto komanda.

„Atsiradus problemai paklusnumo treniruotės yra tik silpnas pakaitalas elgesio specialisto konsultacijai. Tokie šunys ne tik elgiasi žalingai, jie nėra normalūs ir laukti elgesio pasikeitimo skatinant jų elgesį tokiu būdu (vert. pastaba – paklusnumo treniruotėse), yra pavojinga ir klientui, ir šuniui“ [2].

Tačiau paklusnumo treniruotės užima svarbią dalį šuns elgesio keitimo protokole. Jos padeda atgauti šuns valdymą balsu. Paklusnumo komandos akimirkai gali pakeisti šuns motyvaciją. Nuolat naudojant statines komandas „sėdėti“ ir „gulėti“ su išlaikymu „šuo gali išmokti atsipalaiduoti, nebesijausti budriai“[3].

Mokant šunį šeimininko lyderystės stiprinimo programa reikalingas ir laikas.

Jei šuo nesielgs agresyviai, pratimus atlikite namie. Užbaikite juos linksmai, geromis emocijomis.

Vaikščiojimas su pavadžiu

Jei šuo tempia Jus vaikščiodamas su pavadėliu, kokio postūmio galite tikėtis koreguodami agresiją ? Atsakymas paprastas – jokio. Šuo, mokantis tempti, gali Jus tempti, kur tik nori, sustoti ir vaikščioti pasirinkdamas maršrutą pats. Jūs nevaldote šuns veiksmų, šuo elgiasi savarankiškai. Todėl jis nejaučia Jūsų lyderystės.

Agresyviems šunims skirtas fizinis darbas, sportas gali pagelbėti sumažinti agresiją. Bet tai nereiškia, jog galite šunį paleisti lakstyti laisvai ir jis savaime pasikeis savo elgesį. O ką galėtumėte padaryti, kad išmokytumėte šunį vaikščioti greta su pavadžiu ?

Mokyti šunį vaikščioti greta rekomenduojamas Promise System/Gentle Leader Head Collar [2] antsnukis. Sistema veikia panašiai kaip arklio pakinktai. Jis nekenksmingas gyvūnui.

Normalu, jog pradžioje šuniui antsnukis nepatiks ir pirmiausia jis panorės jį nusiimti. Kaip bebūtų, tampymas ir mokymas su griežtu ar smaugiamu antkakliu žaloja šunį.

Literatūra

[1] Dominance aggression in dogs: part 1, Karen L. Overall, MA, VMD. Phd, Dipl. ACVB, Department of Clinical Studies, School of Veterinary Medicine, University of Pennsylvania, Philadelphia, http://www.hilltopanimalhospital.com

[2] Clinical Behavioral Medicine for Small Animals, Karen L. Overall, M.A., V.M.D., Ph.D. Diplomate, American College of Veterinary Behavior, Department of Clinical Studies, School of Veterinary Medicine, University of Pennsylvania, Philadelphia. Pennsylvania, Mosby, Inc. 1997. A little different version of halter that works in a similiar method: Tsuro Walk-Well halter

[3]Canine Aggression: Neurobiology, Behavior and Management, Ilana R. Reisner, DVM, Phd, DACVB, orginally appeared on: http://www.vetshow.com/friskies/cani.htm

[4] Information provided by Karen L. Overall, MS, VMD PhD, Dipl. ACVB, Department of Clinical Studies, School of Veterinary Medicine, University of Pennsylvania, Philadelphia, PA 19104-6010.

[5]a) “Mother and Pups”, Anders Hallgren, ABCN 7 (3) 1-2, 1990

b)”On Punishment and Aggression”, MGH Schilder and WJ Netto, Anim Behav Consultant Newsletter 8(3):2-3, 1991

[6] “Spinal Anomoloies in Dogs” Anders Hallgren, ABCN 7 9(3):3-4, 1992

[7]“Understanding Learned Helplessness” by Sally Treat, M.S., APDT Certified, Dog Behavior and Learning Theory certificate from ACBT. www.DogPsych.com

[8] Applied Dog Behavior and Training, Volume Two, Etiology and Assessment of Behavior Problems, Steven R. Lindsay, Iowa State University Press, 2001

Paruošta pagal: http://www.k9aggression.com

Nuotrauka: http://www.flickr.com/photos/mjonesphoto/

Kad pasiektų tą patį rezultatą dresūros treneriai naudoja daugybę skirtingų metodų. Turbūt natūraliai kyla klausimas: ar naudoti griežtą (dygliuotą) antkaklį, ar naudoti skanėstus, ar nieko iš viso nenaudoti, ar išmokinti dirbti klikeriu, o gal reikalinga veterinaro pagalba?

Jei išgirstume atsakymus, išsiskirtų dvi ryškios stovyklos: pozityvistų, negatyvistų ir tų, kurie mano, jog atradinėja naujus dalykus maišydami šiuos skatinimo būdus kartu. Kai kuriuos Jūsų ši diskusija šiandien jau supainiojo. Dalis žmonių teigia naudojantys vien tik pozityvinius metodus, nors net ir šie kai kuriose situacijoje gali duoti blogą rezultatą. Informacijos daug, nuomonių taip pat daug kaip ir žmonių.

Visada yra apdairu manyti, jog kiekvienas šeimininkas, kiekvienas šuo ir kiekvienas jų sukurtas ryšys yra skirtingas. Kas veiksminga vienomis aplinkybėmis, gali būti neveiksniu kitomis. Štai kodėl nerekomenduojama agresijos klausimais pasitikėti net iki smulkmenos aprašytomis agresyvaus šuns konsultacijomis internete. Ne visi metodai veiksmingi visiems šunims. Kas veiksnu dabar, praėjus kažkiek laiko gali tapti neveiksminga.

Šunų dresūra ir elgesio korekcija nėra stebuklas. Jei manote, jog šunų treneris stebuklingai paveikia Jūsų šunį ir turi paslaptingų galių, kurių Jūs neturite, arba jei užsiėmime dėl trenerio elgesio pradėjote jaustis sutrikusiai, tada, greičiausiai, Jums viskas nebuvo tinkamai paaiškinta ir treneris nebendravo taip, kaip turėtų bendrauti.

Kai kurie treneriai gali tapti „priklausomi“ nuo tokių galių, siekdami Jums „apdumti“ akis. Ir tai visiškai nepriklauso nuo darbo su šunimi principo. Koreguodami elgesį Jūs privalote sužinoti, kaip elgtis su savo šunimi ir kodėl taip elgtis. Jums reikalingas žmogus, išmokysiantis Jus padėti savo šuniui.

Štai pagrindiniai metodai, gelbstintys nuo šuns agresijos yra :

- Agresiją provokuojančių situacijų vengimas
- Elgesio modifikavimas ir treniruotės
- Farmakologinė intervencija (elgesį keičiantys vaistai)
- Chirurginė intervencija (paprastai – patino kastravimas)

Kokių metodų vengti?

1. Venkite situacijų, kurios provokuoja agresiją, kol negavote kvalifikuotos pagalbos [2]. Kada tik šuo pasielgia sau nebūdingai, jis mokosi iš reakcijos. Svarbu suvokti elgsenos atsiradimo ir stiprėjimo priežastį ir kad šuns elgsena savaime nestiprėja – elgseną stiprina reakcijos.

2. Venkite trenerių, kurie pirmiausia renkasi ribojimo metodus, kaip vandens nedavimas ar perdėtai didelę izoliaciją, kaip laikymą narve daugiau nei kelias valandas susitikimo metu. Šie būdai sukuria daugiau problemų nei gelbsti.

Elgsenos įvertinimas, nepaisantis gyvūno psichologinių ir fiziologinių poreikių ar neatsižvelgiantis į žmogaus ir šuns ryšį yra nepakankamas, netinkamas ir nehumaniškas. [8]

Per didelė šuns izoliacija narve nuo žmogaus yra klaidinga. Tai įrodo sveikatos sutrikimai ir problemos, atsirandančios veislynuose ir globos organizacijose, prieglaudose.

Bet Jūs galite sakyti – mano treneris uždaro šunį, pripratina jį atsiskirti, ir tai veikia. Treneriai, kurie dirba atskirdami šunis, gali dirbti panašiais principais, sukeliančiais „išmoktą bejėgiškumo“ sindromą ar depresiją. „Išmoktas bejėgiškumas“ pasireiškia, kai gyvūnas, išmokęs elgtis bejėgiškai (praradęs entuziazmą, norą – dažniausiai dėl baudimo) vengia situacijos net tada, kai jam suteikiama galimybė visai kitokiai situacijos baigčiai.

„Keletui gyvūnų rūšių (žiurkės, katės, žmonės) atlikti testai su įvairiais streso šaltiniais (triukšmas, buvimas minioje, šaltis, pralaimėjimas, izoliavimas, skausmas). Išmoktas bejėgiškumas įprastai atsiranda kaip atsakas į neišvengiamą stresą“ [7]. Atsitiktinis baudimas ar šiurkštus elgesys taip pat veda jo link. Taip stabdomas ir nutraukiamas tolimesnis šuns mokymasis. Manoma, jog „išmoktas bejėgiškumas“ gali būti gyvūnų depresijos priežastimi. Įprastai atsirandantys poveikiai – pasyvumas, agresyvaus elgesio sumažėjimas, bailumas – nėra iš anksto nuspėjami. Pasaulyje yra labiau humaniškų būdų, kaip suvaldyti šunį.

Narvas gali padėti šuniui atsipalaiduoti, jei jis šioje vietoje jaučia ramybę ir atsipalaidavimą. Narvas taip pat gali sukelti klaustrofobiją ir paniką. Jis gali tapti nemalonia vieta, jei bausdami ar nubaudę vedate šunį į narvą. „Besaikis uždarinėjimas į narvą gali neigiamai paveikti šuns ir šeimininko ryšį“ [8].

3. Venkite trenerių, siūlančių išsivežti ir išmokyti šunį už Jus. Jums reikalinga užsiimti su šunimi, nes Jūs su juo gyvensite. Kitą vertus, Jūs tiksliai nežinosite, ką treneris daro su šunimi. Ne kartą teko matyti, kai šuo gražinamas numetęs svorio, su sveikatos ir naujomis elgesio problemomis.

4. Venkite fizinių bausmių. Vidinis skausmas, sukeliamas dygliuotų antkaklių, mušimo ar elektrinio antkaklio gali padidinti dominantinę šuns agresiją. Šoko antkakliai turėtų būti naudojami tik ekstremaliais atvejais, jei nėra kitokių agresijos šalinimo galimybių, pvz., elgesio keitimo [2]. Kad išmoktumėte elgtis su tokiomis priemonėmis, ilgesnį laiką užsiimkite tik kartu su specialistu.

5. Keletas minčių apmąstymui:
- Kratymas už pakarpos ir smaugiami antkakliai: kai kurie teigia, jog šie metodai pagrįsti tuo, kad šuniuką kalė auklėja tokiu būdu ir tai yra būdas, kaip šunys moko kitus šunis. Kaip bebūtų, mokslo studijos vis garsiau kalba apie tai, jog kratymas už pakarpos yra retas ir neįprastas elgesys tarp šunų [5], o smaugiamojo antkaklio smaugimas neimituoja kandimo ar apkabinimo apie kaklą, pečius.

- Keletas nugaros problemų tyrimų įrodo, jog tokios korekcijos yra potencialiai žalojančios [6]. Smaugiamasis antkaklis nesunkiai gali būti panaudotas netinkamai ir sužaloti šunį. Smaugiamas antkaklis geriausiu atveju gali būti naudojamas korekcijai, kai šuo veržiasi į priekį, tačiau agresyviam šuniui spaudimas yra įprasta, todėl ne visada jis pasiteisina. Geriausios korekcijos yra atliekamos žmogui bendraujant su šunimi. Mokant šunį vaikščioti gražiai šalia pirmiausiai turėtų būti pasirenkamas antsnukis su juostele ant snukio (Gentle leader ar Halti) kartu su jautrumo sumažinimo programa.

- Šuns “pakabinimas” ore: kalbame apie šunį, su smaugiamu antkakliu pakeltą į orą nuo žemės. Taip elgiamasi, kai agresyvus šuo puola svetimą ar patį šeimininką. Manoma, jog turite prismaugti šunį ir tapti laimėtoju, kitu atveju šuo Jums įkas. Bet Jūs jau rizikuojate būti sužaloti, jei negalite priversti šuns atsitraukti ir antkaklis gali tada net nepadėti.

Toks būdas taip pat yra pavojingas. Galite pažeisti ir šuns akių kraujagysles, trachėją, stemplę, šunį gali ištikti paralyžius. Yra nustatyti keli stemplės nervų paralyžiaus atvejai po “pakabinimo” ore, visi gydyti šunys mirė, nepaisant intensyvios terapijos [2]. Jei šuo nori agresyviai Jums kąsti, venkite tokių situacijų arba dirbkite su profesionalais.

6. Grupiniai užsiėmimai gali būti geri socializuojant šunį, tačiau ne visada tinkami šalinant agresiją.

Skaitykite straipsnio antrąją dalį: http://www.reksas.lt/suns-agresijos-salinimo-metodai-2-dalis/ .

Šaltinis: http://www.k9aggression.com

Nuotrauka: http://www.flickr.com/photos/40833774@N03/

Literatūra:

[1] Dominance aggression in dogs: part 1, Karen L. Overall, MA, VMD. Phd, Dipl. ACVB, Department of Clinical Studies, School of Veterinary Medicine, University of Pennsylvania, Philadelphia, http://www.hilltopanimalhospital.com

[2] Clinical Behavioral Medicine for Small Animals, Karen L. Overall, M.A., V.M.D., Ph.D. Diplomate, American College of Veterinary Behavior, Department of Clinical Studies, School of Veterinary Medicine, University of Pennsylvania, Philadelphia. Pennsylvania, Mosby, Inc. 1997. A little different version of halter that works in a similiar method: Tsuro Walk-Well halter

[3]Canine Aggression: Neurobiology, Behavior and Management, Ilana R. Reisner, DVM, Phd, DACVB, orginally appeared on: http://www.vetshow.com/friskies/cani.htm

[4] Information provided by Karen L. Overall, MS, VMD PhD, Dipl. ACVB, Department of Clinical Studies, School of Veterinary Medicine, University of Pennsylvania, Philadelphia, PA 19104-6010.

[5]a) “Mother and Pups”, Anders Hallgren, ABCN 7 (3) 1-2, 1990

b)”On Punishment and Aggression”, MGH Schilder and WJ Netto, Anim Behav Consultant Newsletter 8(3):2-3, 1991

[6] “Spinal Anomoloies in Dogs” Anders Hallgren, ABCN 7 9(3):3-4, 1992

[7]“Understanding Learned Helplessness” by Sally Treat, M.S., APDT Certified, Dog Behavior and Learning Theory certificate from ACBT. www.DogPsych.com

[8] Applied Dog Behavior and Training, Volume Two, Etiology and Assessment of Behavior Problems, Steven R. Lindsay, Iowa State University Press, 2001