Akimirkai pamirškite skanėstus. Atsakykite į klausimą: ar galite šuns racionui pasiūlyti save ? Jūs nustebsite pažinę socialaus bendravimo kaip paskatinimo galią.

Kartą manęs paklausė vienas treneris: “Ar dirbdama su bailiais, reaktyviais, sunerimusiais šunimis paskatinimui naudojate skanėstus ar socialinį kontaktą (balso toną, palietimą ir t.t.) ?”. Atsakau – „tai priklauso nuo situacijos”. Ši atsakymo dalis labai svarbi. „Tačiau ką naudojate dažniausiai ?“. „Priklauso nuo situacijos“ – mano kasdienis palydovas. Dažniausiai tai priklauso nuo šuns elgesio tuo momentu.

Bet pradžiai truputį sugrįžkime atgal prie to, ką vadiname Pirmuoju Elementariu Klausimu: „Sveiki?“ („Alio?“ – vert. pastaba). Šioje – pagrindinėje bet kokių santykių vietoje – aš klausiu gyvūno, ar jis susidomėtų pokalbiu su manimi. Galimi atsakymai – nuo „TAIP“, „galbūt“, „NE“, „pasitrauk, mane gąsdini“ arba „traukis – įkąsiu“.

Ką darysiu vėliau uždavusi pradinį klausimą labai priklauso nuo gauto atsakymo. Šiame straipsnyje kalbėsime apie normalius šunis, neturinčius nuolatinės baimės, pykčio, frustracijos, besidominčius manimi. Tarkime, šuo pasakė – „gerai, galėčiau tęsti pokalbį su tavimi“.

Pradžioje aš pasirenku stiprią aukštos vertės skanėstų kombinaciją, be jų (žinoma, būna išimčių) – autentišką paskatinimą – socialinį kontaktą. Jis susideda iš akių kontakto, kūno kalbos, balso, kvėpavimo, intensyvumo, judėjimo ir lietimo. Speciali mano sukurta šių paskatinimų kombinacija būna skirta tik konkrečiam šuniui. Šuns elgesys daro įtaką mano elgesiui.

Nepaisant šios specifinės kombinacijos vienas dalykas greitai šuniui tampa aiškiu: aš dalyvauju veiksme kartu su juo, budriai jį seku ir savo elgesį suderinu su jo elgesiu. Tai yra labai stiprus dalykas bet kuriam socialiam gyvūnui. Pasitelkdama savo žmoniškus sugebėjimus aš pritaikau šią kombinaciją, kad ji tuo momentu efektyviai tiktų šiam šuniui.

Prieš dirbdama su šunimi kažką specifinio aš stebiu, kas jam yra vertinga: stebiu, kaip socialiai jis išnaudoja erdvę, kaip jis elgiasi reaguodamas į mane ir į mano kūno kalbą, akių kontaktą, judesius ir balsą, bei į maistą ar žaislus. Štai tada aš turiu pradinį tašką, nuo kurio pradedu su juo dirbti. Visa tai vyksta labai greitai ir keičiasi kiekvieną momentą.

Socialinio kontakto vertė priklauso individualiai nuo šuns ir nuo šių santykių. Tai panašu į situaciją, kai nepažįstamas žmogus pasako, koks buvote nuostabus ir ištiesia 1000 dolerių banknotų lyginant su situacija, kai Jus panašiai paskatintų Jums svarbus žmogus. Sąveika su pažįstamu žmogumi gali būti svarbesnė nei bet koks nesocialinis paskatinimas. Patikimas draugas, apmokėjęs Jums tokią sąskaitą, greičiausiai paskatintų Jus nuveikti daugiau.

Mano nuomone, prigimtinė socialinių sąveikų stiprybė yra dar stipriai neįvertinta trenerių. Šunys man dažnai pritaria, kad esu teisi. Kaip vedlys, treneris, aš visada turiu tuos pačius skanėstus, tačiau šuniui vertingiausia būna tai, ką pasiūlau bendraudama su juo. Aš dirbu, kad susisiečiau su juo.

Balanso tarp socialių sąveikų su šunimi ir nesocialių paskatinimų radimas priklauso nuo kelių dalykų:

a) žinojimo apie tokio balanso egzistavimą (daugybė trenerių to nežino arba priima paviršutiniškai);

b) supratimo, jog toks balansas labai subtilus ir priklauso nuo konteksto, situacijos;

c) vedlio, gebančio būti iš tiesų „čia“ ir galinčio investuoti save. Rišlumas, sutapimas ir tęstinumas – svarbūs šunims kaip ir žmonėms. Turite būti susieti visu kūnu, mintimis, siela su tuo, ką bendraudami norite pasiūlyti šuniui. Rišlumo, sąsajų ir tęstinumo nebuvimas verčia šiuos protingus gyvūnus abejoti bendravimo su Jumis verte;

d) santykiai ir socialinė sąveika turi būti vertinga šuniui. Dažnai kai kuriose situacijose žmonės klysta manydami, jog šuniui pasiūlo vertingus dalykus;

e) baimės, nerimo atvejais supraskite, jog pasitikėjimas, pagarba ir ryšys yra tik pagalbinės priemonės. Jei šie veiksniai padėtų taip, kaip tiki kai kurie treneriai, nė vienas iš mūsų nebijotų gyvačių ar vorų. Labai svarbu baimę ir nerimą suvokti kaip atskirus nuo santykių. Santykius vertėtų priimti kaip palaikymą, bet ne kaip galimybę „pašalinti baimę“;

f) socialinės sąveikos gali būti nepageidautinos, nemalonios daugeliui šunų, todėl jos turėtų būti naudojamos atsargiai ir gerbiant šuns pojūčius. Paprastas palyginimas: Jus jaučiatės sunerimęs ir geras draugas pradeda Jums sakyti, kad „viskas gerai, aš čia su tavimi, tu gali tai padaryti, viskas baigsis gerai, štai tau sausainis ir tau viskas pavyks“ ir t.t. nesustodamas. Jūs pradedate jaustis dar blogiau dėl tokio kontakto su šiuo draugu, tuo momentu jis prideda streso, bet negelbsti, kad ir kaip geranoriškai draugas būtų nusiteikęs. Kaip ir žmonėms, kiekvienam šuniui skiriasi palaikantys veiksniai. Kai kurie jaukiai jaučiasi gavę informacijos srautą, kai kuriems reikia duoti erdvės pamastyti. Todėl būtina atsižvelgti į šuns poreikius, kas veiksminga jam, ir tada taip elgtis, nesvarbu kaip Jums labiausiai bepatiktų elgtis.

Aš naudoju maistą pažymėti geram šuns pasirinkimui ir sukurti geriausiam balansui tarp esminių ir neesminių paskatinimų. Akivaizdu, jog kai santykiai sugadinti ar nesukurti (su pastaraisiais susiduriu seminaruose dirbdama su nepažįstamais šunimis), maistas turi didesnę svarbą. Bet net būdama su nepažįstamais šunimis prisitaikau kiek galėdama. Socialūs bet kokios rūšies gyvūnai neatsisakys pasiūlymo pabendrauti su Jumis, stengdamiesi atidžiai klausytis, pasitelkdami tiek priemonių, kiek gali pasitelkti tuo momentu.

Geriausi santykiai visada pasiekiami – jie nuoširdžiai atsiskleidžia tarp žmogaus, kuriuo esate dabar ir tarp gyvūno, koks jis būna tuo momentu.

Šaltinis: www.flyingdogpress.com
Autorius: Suzanne Clothier
Vertimas: Jonas Valančius

Ar leisti šuniui uostinėti pasivaikščiojimo metu ? Jei trumpai, atsakymas yra – „žinoma“ ! Uostymas – tai pirminis šuns informacijos surinkimo būdas apie jį supantį pasaulį. Šunys pasaulį suvokia uosdami, o mes – žmonės – viską suvokiame vizualiai.

Neleisdami šuniui uostyti žemės mes priverčiame jį jaustis panašiai kaip žmogui užrišus akis. Vaikštant su šunimi vienintelis reikalavimas turi būti, jog pavadys būtų laisvas, tačiau šuo gali uostinėtis, nebent jo paprašysite specifinio (tarkime, sportinio) ėjimo šalia.

Ilgesnis atsakymas yra – „tai nuo daug ko priklauso“, kadangi yra daug pasivaikščiojimo tipų. Kartais vaikščiodamas turi skubėti, kitą kartą vaikščiodamas nori sportiškai iškrauti šunį. Kai kurie pasivaikščiojimai yra tiesiog „išvedimai atlikti reikalų“, jų tikslas – kuo greičiau ištuštinti šunų sukauptą „turtą“. Atliekant paskutinių dviejų tipų pasivaikščiojimus šunims būtina leisti uostytis ir pažinti juos supantį pasaulį.

Bet uostymas turi būti uždirbamas kaip ir viskas šuns gyvenime. Kiekvieną kartą vaikščiodami leiskite šuniui pauostyti, ką jis tik nori tik po komandos, kurią šuo jau yra iki šiol išmokęs. Pvz., sakote – „Reksai, greta“, šuo pradeda eiti greta, tada sakote „Ok, uostyk“ ir parodote į objektą, kuris galėtų turėti įdomų kvapą (pvz., augalą, veją ir t.t.). Šuo iš pradžių nežinos, ką reiškia „eik uostyt“, tad greičiausiai iš karto arba po kažkiek laiko pasilenks ir pradės uostinėti, po kažkiek laiko jis išmoks, jog ši komanda jam leidžia uostytis. Kai pasirodys, jog šuo jau apsiuostė, ištarkite „einam“ ir nueikite su šunimi. Jei šuo iš karto ateis pas Jus po šios komandos, galite paskatinti ją skanėstu.

Jei skubate išvedžioti šuniuką, pradėjus uostinėtis galite naudoti komandą „einam“ arba „palik”. Tačiau prieš tai šunį turite išmokinti šių komandų.

Štai, kaip komandą „palik“ mokina Emily Larlham, panaudojanti teigiamą motyvaciją. Beje, Sietle, kur dirba Grisha Stewart, Emily netrukus ves seminarą apie šuns kūrybingumo skatinimą.

Šunys elgiasi agresyviai dėl įvairių priežasčių: apsaugodami maistą, teritoriją, saugodami savo palikuonis. Bailūs šunys gali tapti agresyviais išmokę, jog urzgimas ir kandimas priverčia žmones atsitraukti.

Agresija – tai ketinimas sukelti žalą.  Tai nereiškia, jog šuo iš prigimties yra žalojantis, taip pat nereiškia, jog, būdamas didžiu mąstytoju, keturkojis apsisprendė Jus sukandžioti. Agresijos momentu dėl neurocheminių reakcijų šuo gali įkąsti, nes tuo metu jis yra „kovinėje“ būsenoje. Nesvarbu, koks geras buvo iki šiol.

Agresija gali atsirasti pas bet kokio amžiaus šunį, dažniausiai baimė virsta agresija, kai šuo būna tarp 1 – 3 metų amžiaus.

Kaip atpažinti agresiją ?

Profesorė Beaver teigia, jog agresija turi daug skirtingų ženklų. Šuo, šiepiantis dantis, urzgiantis, akylai stebintis, pakėlęs visą uodegą į viršų (jei normali uodegos pozicija yra tiesi ar nuleista), dažniausiai taip parodo agresiją. Tarsi gąsdindamas  sakytų – „aš esu piktas“.

Kai kurie šunys nerodo agresijos ženklų, jie tiesiog puola ir kanda. Tai pavojingesni agresijos atvejai.

Ieškokite pagalbos

Kadangi agresija gali sukelti pavojingų įkandimų, ieškokite profesionalios pagalbos. Jums reikės rasti, kas šunį nuramina ir apsaugoti tuos, kuriems šuo rodo agresijos ženklus.

Pradėti reikėtų pasitariant su veterinaru. Jei jis negali išspręsti šios problemos, naudinga kreiptis į elgesio specialistą. Taip pat galima kreiptis į šunų dresūros trenerį, kuris moko šeimininkus, kaip auklėti šunis teigiamos motyvacijos pagrindu. Tai būtina kiekvienam šuniui, kuris yra bailus ar rodo agresiją.

APDT viešųjų ryšių vadovė Michelle Blake teigia, jog dažnai žmonės televizoriuje ir internete prisižiūri pasakojimų apie šuns dominavimą, pradeda dominuoti, šiurkščiau elgtis su savo šunimis. Tai dažnai baigiasi dar padidėjusia agresija.

Bausmės gali duoti priešingą rezultatą

Prof. Beaver teigia, jog, jeigu nubausi šunį, rodantį agresijos, baimės ženklus, šuo nustos juos rodyti ir tiesiog pradės pulti be įspėjimo.

Agresyvaus šuns kūno kalba yra naudinga tokio šuns šeimininkui. Šunį, rodantį daug įspėjimo ženklų, galima nesunkiai paveikti priešpriešinio sąlygojimo principu (kai šuniui reaguojant agresyviai, Jūs elgiatės priešingai  – didinate atstumą ir su juo žaidžiate ar pan.).

Štai kaip atrodo šuns, su kuriuo buvo grubiai elgiamasi, elgesys po priešpriešinio sąlygojimo elgesio keitimo užsiėmimų:

 

Kai šuo negali nustoto elgtis bailiai ar agresyviai, gali pagelbėti medikamentai nuo nerimo ir depresijos. Kai kuriems šunims gyvenimas yra pilnas baimių, todėl tam tikra vaistų programa gali numalšinti šuns nerimą ir leisti jam pradėti mokytis.

Parašyta pagal: pets.webmd.com

Greičiausiai daugeliui teko girdėti istorijų, jog namo iš prieglaudos parvestas gyvūnas pradeda rodyti baimės ir agresijos ženklus. Toks gyvūnas gali bijoti visko: šiukšlių dėžių, mašinų, kitų gyvūnų, žmonių ir t.t. Baimė, pirmiausiai parodoma šuns kūno sustingimu, vėliau neišnyksta, ji vystosi ir gali peraugti į urzgimą ir kandimą.

Tik pajutus, jog šuo rodo baimės simptomus, iš karto reikia imtis priemonių. Neturite pasiduoti ir nuleisti rankų, jei šuo yra agresyvus ar bailus.

Baimės atvejai

Ar tiesa, jog šunų baimė ir agresija atsiranda dėl to, kad juos praeityje paliko ar blogo elgesio ?

Bonnie Beaver, veterinarė, buvusi JAV Veterinarų medikų asociacijos prezidentė ir Teksaso A&M universiteto, profesorė sako: retai, bet taip pasitaiko.

Kai kurie šunys genetiškai yra bailūs, bet jų baimę galima lyginti su nedrąsių, nekalbių žmonių bendravimu. Jie tiesiog nenori bendrauti.

Dažniausia ir tipinė problema – silpna socializacija kritiniu augimo laikotarpiu tarp trečios ir 16 – 20 savaitės. Šunys šiuo laiku turi išmokti, kas yra žmonės, kas yra šunys, kas ir kokia yra aplinka. Jei jie to neišmoksta, būna jautresni. Deja, dauguma ne tik prieglaudoje atsidūrusių šunų, bet ir mūsų namų augintinių to nėra patyrę.

Bailus šuo

Prof. Beaver sako, jog baimė – tai kažkas, ko šuo nesupranta ir kas jį verčia jaustis nemaloniai. Šunys gali bijoti žmogaus, žaibo, griaustinio ar bet kokio reiškinio, susijusios su jo skaudžia patirtimi.

Ką daryti šeimininkui ?

1. Sužinoti, kada šuo jaučia baimę.

Šunų kalba yra kūno kalba, šunys su kitais gyvūnais ir su žmonėmis bendrauja rodydami savo kūną. Tačiau dažnai šeimininkai į šią kalbą nekreipia dėmesio ir net nežino apie jos egzistavimą.

Baimė, nerimas ir stresas atrodo panašūs atsitraukimą. Tai nereiškia, jog šuo stresuodamas visada bėgs atgal, jis gali palenkti, pasukti galvą, atsitraukti žingsnį, susikuprinti ir t.t.

Norite sužinoti, ką Jūsų šuo Jums sako ? Skaitykite savo šuns kūno kalbą.

2. Venkite situacijų, kurios iššaukia šuns baimę.

Neveskite šuns į baimę keliančių įvykių sūkurį. Pvz., jei šuo bijo žaibų ar griaustinio, uždarykite langą ir įjunkite radiją, kad naujas garsas apsiramintų šunį.

Daugelis šunų bijo vaikų, jiems nepatinka, kai vaikai juos liečia, griebia ir grubiai žaidžia. Apribokite vaiko kontaktą su šunimi.

 3. Sujunkite blogą pojūtį su geru, kad sukurtumėte naujų malonių asociacijų

„Priešpriešinio sąlygojimo“ technika išsprendžia daugumą probleminių situacijų. Pvz., jei Jūsų šuo bijo tam tikro svečio namuose, neleiskite svečiams glostyti šuns. Bet duokite skanėstų ir leiskite jiems pamaitinti šunį. Laikui bėgant šuo susies jam „keistus“ žmones su malonia asociacija. Jei šuo puola kitą šunį, pakvieskite savo augintinį pažaisti su Jumis šiek tiek atokiau.

 4. Nebauskite bailaus šuns

Šunų elgesio ekspertai visada pataria nemušti ir nenaudoti neigiamo skatinimo bailiam šuniui. Kaip šuo gali pasijausti saugiai, jei jis Jūsų bijos ?

Vietoje to nustatykite aiškius, struktūrizuotus santykius, pagrįstus teigiama motyvacija, išmokykite šunų triukų, už kuriuos jis užsidirbtų maistą. 

Keičiant bailaus šuns asociacijas svarbiausia ne išreikalauti iš jo paklusnumo, o išmokyti jį jaustis saugiai ir pasitikėti savimi, šeimininku ir kitais.

Šiam bailiam šuniukui prireikė net 1.5 metų, kad jis išmoktų noriai ateiti pas šeimininkę:

Kitoje straipsnio dalyje paaiškinsime apie elgesį su agresyviu šunimi.

Parašyta pagal: pets.webmd.com

Ši loginė seka skamba daugiau nei penketą metų „National Geographic“ televizijos laidoje „Dog whisperer“, o ją veda pasaulinio pripažinimo sulaukęs šunų elgesio specialistas Cezaris Milanas. 

Tačiau dauguma ekspertų sako, jog Milano filosofija, pagrįsta jau paneigtomis gyvūnų studijomis, ir jo technika (šuns guldymas ant žemės, laikant už gerklės) yra žiaurios. Šunų trenerė Viktorija Stilvel (Victoria Stilwell) pradėjo grasinti charizmatiškajam Amerikos numylėtiniui „Animal Planet“ televizijos eteryje pasirodančioje laidoje „Kas namie šeimininkas“ (angl. „It‘s me or the dog“), panašias problemas spręsdama visiškai priešingais – teigiamos motyvacijos principais. Savo mokymus Viktorija pateikia ir internete – interneto svetainėje patalpintuose podcastinguose (http://www.positively.com/ ) , jų klausosi dešimtys šunų trenerių JAV, Jungtinėje Karalystėje, Italijoje ir Graikijoje. Prieš dominavimo teoriją ji priešpastato teigiamus principus, o agresyviais įvardija pačius šunų šeimininkus.

Debatų (apie dominavimą) pradžia prasidėjo dar apie 1940 m., kai eksperimento metu iš skirtingų vietų surinktus vilkus siekta apgyvendinti gaujoje ir jie natūraliai varžėsi dėl statuso gaujoje. Tuo metu pripažintas gyvūnų elgesio specialistas Rudolfas Šenkelis (Rudoph Schenkel) kovą laimėjusius patelę ir patiną pavadino alfa pora. Kaip išaiškėjo, šis tyrimas buvo pagrįstas klaidinga prielaida: vilkai, kaip sako L. Deividas Mechas (L. David Mech), Minesotos tarptautinio vilkų centro įsteigėjas, paprastai gyvena tampriai suformuotose šeimose, o ne gaujose, surinktose iš atsitiktinių individų, kurioms vadovauja motina ir tėvas. Vilkų palikuonio statusas (alfa ar omega) tiesiogiai priklauso nuo gimimo datos. Mechas, anksčiau aiškinęs vilkų santykius alfa vilkų arba dominavimo teorija, pastaraisiais metais ją apvertė aukštyn kojom ir tvirtina, jog vilkai nesikauna dėl vietos hierarchijoje. Jie, pasak autoriaus, kaip ir žmonių vaikai seka savo tėvų pavyzdžiu.

Boni Byver, JAV veterinarų medikų asociacijos (AVMA) prezidentė teigia, jog jos asociacija rengiasi prieštarauti kai kuriems dalykams, kuriuos atlieka Cezaris Milanas, kadangi jie nėra teisingi. Taip pat JAV gyvūnų elgesio specialistų asociacija (AVSAB) viešai išsakė savo poziciją, argumentuodami prieš grubų agresijos – paklusnumo įvardijimą (t.y. kai bet koks šuns nepaklusimas vadinamas dominavimu ir prieš jį kovojama palaužiant šunį fiziškai), kuris iš principo taikomas Cezario Milano laidose.

AVSAB sako, jog gero pavyzdžio rodymas – tai lyderystė, o ne dominavimas. AVSAB taip pat teigia, jog šuns dominavimas – tai retas reiškinys ir problema šeimininkų namuose. Namų gyvūnai tiesiog loja per daug, šokinėja ant Jūsų, ignoruoja komandas, urzgia ar kandžioja, kadangi jie ilgai buvo skatinti už šį elgesį ir neišmokyti elgtis kitaip.

Kitą vertus, Milano mokymas neretai sutampa ir su Viktorijos. Abu treneriai siekia pirmiausia nustatyti psichologinę šuns elgesio problemą. Abu jie siūlo ignoruoti šuns įkyrius įpročius, kad atsitiktinai neskatinti toliau. Abu sutinka, jog bausmė yra efektyvi per pirmąją pusę sekundės, kol šuo dar taip elgiasi: jei riktelsite ant šuns, kai jis pasišlapino ant kilimo ir nueina, šuo supras, jog gauna barti už nuėjimą. Abu treneriai akivaizdžiai myli gyvūnus.

Tačiau AVSAB teigia, jog gyvūnų elgseną vadinti agresyvia, kaip dažnai vadina Cezaris Milanas, reikėtų tik smurtaujantiems gyvūnams. Kai kurie kritikai net gi kritikuoja Cezario aštrius lietimus ranka į šuns kaklo sritį (šunims suvokiamus kaip bausmes), siekiančius išgauti šuns dėmesį. Viktorija sako, jog „disciplina neatsiranda iš rėkimo ant gyvūno, kaklo trankymo ar guldymo ant žemės. Kai taip elgiatės, instinktai šuniui liepia užsisklęsti, kas klaidingai vadinamas nusiraminimu, tačiau iš tiesų taip Jūs priverčiate jaustis šunį nesaugiai“.

Toks nesaugumas gali atnešti nenumatytų pasekmių. Pvz., šuo gali Jus pulti ne dėl to, jog stengiasi dominuoti, o kadangi žmogaus spaudimas jį gąsdina“. AVMA Teksaso mokyklos profesorius Byveris (Beaver) teigia: „Baimė didina kortizolio (streso hormono) kiekį. Ilgalaikė baimė jį žymiai padidina ir gali iššaukti ilgalaikių sveikatos sutrikimų, susijusių su stresu“.

Šaltinis: www.times.com

Nuotraukos: www.animaltalk.us , www.akvis.com