Kodėl reikia socializuoti šunį nuo jaunų dienų? Socializacijos stygius ateityje gali sukelti įvairių problemų. Tarp jų ir agresiją, baimę, vengimą. Šios ir kitos elgsenos problemos neretai sugadina šeimininko ir šuns santykius, šeimininko ir šuns keliai, deja, dažnai išsiskiria.

Užsienio specialistai rekomenduoja iki trijų mėnesių šunį supažindinti su kiek įmanoma daugiau skirtingų žmonių, gyvūnų, stimulų ir aplinkų. Tačiau supažindinti būtina pamažu, atsargiai, saugiai, kad nesukelti perdėtos baimės, užsiblokavimo nuo aplinkos ar vengimo elgsenos.

Įdomu, jog Amerikos Gyvūnų Elgsenos Veterinarų Sąjunga (American Veterinary Society of Animal Behavior) ne tik rekomenduoja socializuoti šuniukus iki 3 mėn., bet ir siekia šiems gyvūnams sukurti ankstyvojo socializavimo standartą.

Deja, iki šiandienos tokio socializavimo standarto dar nesukurta, nes vyksta plačios diskucijos apie nepaskiepytų šuniukų infekavimo galimybę (kol nesusiformuoja imunitetas). Šiems gyvūnams suteikti mokymosi, socializavimosi sąlygas (specialias patalpas, kvalifikuoti specialistai, veterinarai ir t.t.) yra gana sudėtingas uždavinys, tai gali padaryti tik didesnės šalys.

JAV Veterinarų sąjunga drąsiai rekomenduoja nesibaiminti jaunų šuniukų kontakto, nes mano, jog motiniško ir įgyto imuniteto šuniui turi pakakti. Tuo tarpu nemažai dresūros mokyklų jau turi specialias klases jauniems šunims, negavusiems paskutiniojo būtino skiepo (antro ar trečio), ir jose sėkmingai veda užsiėmimus bei priima šuniukus mokytis nuo 7 – 8 gyvenimo savaitės.

Tačiau, jei nėra kitos galimybės, su šunimi galima užsiimti ir namie. Štai kokius įgūdžius šuniui rekomenduojama įgyti iki kol sukaks trys mėnesiai (Dee Ganley):

Švelnus elgesys liečiant

Žaidimas su objektais

Kvapų patyrimas

Garsai

Matyti žmonių tipai

Žaidimas su žmonėmis

Kramtomi objektai

Kiti gyvūnai

Mokymas namie

Mokėjimas pasilikti vienam

Pažintis su vaikais

Paruošimas pas veterinarą, kirpėją

Vaikščiojimo paviršiai

Patyrimai

Į lenteles įrašę šuns naujų pojūčių patyrimo ir adaptavimosi laikus (pvz., savaitėmis) pamatysite, kaip Jūsų augintinis tobulėjo ir taikėsi prie jį supančios aplinkos.

Nuotrauka: http://www.puppy-training-solutions.com

Literatūra:

1. AVSAB position statement on puppy socialization. www.AVSABonline.com
2. Dee Ganley. “Puppy weekly socialization chart”. www.deesdogs.com

Praėjusią savaitę pirmoje straipsnio dalyje apžvelgėme bendrąsias šiuolaikines tendencijas ir požiūrį į bausmes, dresuojant šunį. Šįkart pasidomėkime konkrečiau: apie jauno ir vyresnio šuns netinkamą baudimą dresūros aikštelėje ir kuo jis gali pasibaigti.

Jauno šuniuko (iki 5 mėn.) baudimas dresuojant

Praktikoje nėra tekę matyti jauno šuns, kuris motyvuojamas nenorėtų mokytis ir neišmoktų atlikti komandos maisto ar grobio pagalba. Paprastai šunys, vedami į mokyklą nuo pat mažens, išmoksta ir noriai vykdo įvairias komandas. Tačiau, jei mokykla yra specializuota (pvz., ruošia tarnybinius šunis), jaunų šunų socializacijos užsiėmimuose būtina ir rekomenduotina taikyti pozityvius metodus, kad šuo netaptų bailiu.

Jei Jūsų dresūros mokykloje jaunus šuniukus (iki 5 mėn.) verčia dirbti visą treniruotę ir griežtai reikalauja komandų vykdymo, paieškokite kitos dresūros mokyklos. Pagrindinė jauno šuniuko užduotis jo gyvenimo pradžioje – susipažinti su jį supančia aplinka, o ne griežtai mokytis komandų. Jaunas šuniukas patyręs,  jog aplinka jam nėra MALONI, gali pradėti vengti mokinamos komandos, šeimininko ar net bėgti iš aikštelės, visa tai siedamas su bausme. Taip elgtis negalima su šunimis iki 18 gyvenimo savaitės – tuo gyvenimo etapu, kai vyksta pagrindinė socializacija [1].

Elgesys su vyresniais šunimis

Pasak Karen Pryor akademijos trenerės Casey Lomonaco, kai mokame daugiau, atliekame geriau [6]. Taikant griežtas fizines bausmes dresūroje (mindant letenas, žnaibant į šoną ir t.t.), šunys vengia tinkamai elgtis ir taip neišmoksta tinkamai elgtis. Jie jautriai reaguoja į šiuos skausmą keliančius veiksmus ir stipresnį baustų kūno vietų (letenų, šono) palietimą. Jautresnės nervų sistemos šunys gali pradėti gintis – arba nuo šeimininko, arba nuo svetimo žmogaus. Bet kuris greitas susipriešinimas labai retai baigiasi laimėjimu, yra efektyvesnių auklėjimo būdų nei susipriešinti su šunimi.

Fizinė priešprieša gali ne tik išgąsdinti, bet ir sužaloti šunį, pvz., sodinimas stipriu, nervingu spaudimu (kaip šeimininkai įprastai ir daro susinervinę dėl to, kad šuo neklauso) žaloja šuns dubenį ir yra pavojingas ypač didesnių, stambesnių kaulų šunims (senbernarams, Berno zenenhundams ir t.t.). Atsižvelgiant į tai, sodinimo su bausme, kuris turėtų būti atliekamas lėtai ir švelniai, reikėtų mokyti tik vyresnius šunis.

Skubėjimas bausti

Dauguma šeimininkų, sutrikę ir nepatenkinti savo šuns darbu, intuityviai jį bara, kartais pradeda bausti, tampydami pavadžiu, spausdami dubenį ir t.t.. Jei šuo yra jaunas ar paauglys, silpnai socializuotas, baimė ir ją stiprinančios bausmės tikrai nepadės išvengti problemų keliančio šuns elgesio – šuo užsisklęs. [2] šaltinis labai taikliai apibūdina bausmes:

„Turėkite omenyje, jog žodžio „baimė“ pasaldinimas ir pakeitimas į žodį „pagarba“ iš esmės nepakeičia santykių, pagrįstų baime ir stiprinamų jėga“ (Dr. Grey Stafford). Jei neapgalvotai versite bijantį šunį paklusti Jums, šuo greičiausiai net nepaklus iš baimės. Bausmės turi griežtėti palaipsniui – šuo negali būti baudžiamas pačia griežčiausia bausme pirmą kartą!

Jean Donaldson [3] teigia, kad „bausmė yra panaši į bombardavimą: bausdami Jūs darote įtaką ne tik konkrečiai šuns elgsenai, bet ir šuns elgesiui apskritai. Šunys, kurie yra nuolat baudžiami,  rodo mažiau elgsenų nei įprastai“. Juk žinote, kad su „bombomis“ reikia elgtis atsargiai.

Ar šuniui neįdomu?

Kiekvienas šuo iš prigimties domisi tik tam tikrais darbais ir užduotimis, tačiau net ir šuniui įdomius darbus galima paversti neįdomiais, jei tik šuo „paragaus“ per daug bausmių. Šuo pradės vengti dirbti, ir ateityje tai gali pasireikšti keleriopai:

a)      šuo dirbs tik būdamas šalia šeimininko, tačiau paleistas nuo pavadžio bėgs, kur panorėjęs;

b)      šuo baikščiai reaguos į kiekvieną šeimininko komandą, dirbs susigūžęs, baimingai žiūrėdamas.

Jei matote, jog bendrosios dresūros užsiėmimai šuniui yra neįdomūs (nekalbant apie mažiukus šuniukus), gali būti, jog arba Jūsų elgesys, arba šuniui taikoma dresūros metodika nėra tinkama. Tuomet paprašykite kvalifikuotos trenerio pagalbos, o, jei niekas nepasikeis ir po to, pabandykite tokius šunų sporto užsiėmimus kaip agility, freestyle ir pan.

Reziumė

Pirmiausia, jei nėra būtinybės, niekada neskubėkite bausti šuns – ypač dresūros aikštelėje, kuri šuniui įprastai turi asocijuotis su maloniomis emocijomis. Mažiausia, ką galima padaryti prieš baudžiant šunį, – akimirką palaukti ir gerai apgalvoti, ką ir kaip darysite kitą kartą, kai šuo pasielgs netinkamai.

Jei manote, jog bausmė neišvengiama, pradėkite nuo švelniausių: pririšimo prie pavadėlio, lengvo šuns išbalansavimo pavadėliu ir t.t. Tačiau jokiu būdu nesavivaliaukite ir dėl bausmių griežtumo pasitarkite su dresūros treneriu.

Taip pat nepamirškite ir su kuo dirbate – įvertinkite šuns charakterį, veislę, amžių, sveikatos būklę ir t.t.. Jei Jūsų šuo medžioklinis ir nedirba, nes užuodžia grobį, gali nepadėti net ir dresūra su el. antkaklio bausme. Tokiam šuniui būtinas kitokios dresūros metodikos taikymas. Jei šuo serga sąnarių ligomis, o Jūs jį norite paguldyti ant šlapios žemės, šuo taip pat nesiguls, nes jam skauda. Įvertinkite ir stebėkite šunį kiekvienoje situacijoje!

Literatūra:

1. Prof. R. K. Anderson. “A veterinarian’s view on puppy socialization”.
2. American Veterinary Society of Animal Behavior. “Position Statement-Punishment Guidelines”, 2007.
3. Jean Donaldson. “The Culture Clash: A Revolutionary New Way to Understanding the Relationship Between Humans and Domestic Dogs“, 1996.
4. K. Pryor. “The Poisoned Cue: Positive and Negative Discriminative Stimuli“, 2002.
5. S. Braslau – Schneck. “An Animal Trainer’s Introduction To Operant and Classical Conditioning: Part Two“.
6. C. Lomonaco. “When we know better we do better“, 2010.

Nuotraukos:
http://www.dogguide.com
http://susangarrettdogagility.com
http://jeremyglover.com

Programa

Greičiausiai, šioje programoje nebus sudėtinių dalių, apie kurias nebūsite girdėję. Tokia praktika aprašyta ir net gi intuityviai taikoma daugelio kinologų. Programos tikslas – parodyti šeimininkui, kaip ir kodėl būtina pakeisti santykius su šunimi ir pakeisti šiuos ryšius. Pirmiausia, šeimininkas supažindinamas su šunų socialine (gaujos) struktūra. Antra, šeimininkui paaiškinama, kaip šunys bendrauja ir ką šunims reiškia dominavimas bei subdominavimas. Trečia, plačiai paaiškinama, kaip šunys mokosi. Galiausiai, šeimininkams papasakojama, kaip užtikrinti šuns kontrolę pozityviu būdu.

Pirmas žingsnis – tai programos, atsakingos už tai, kad šuo gautų ko norįs tik paklusęs šeimininko komandai, vykdymas. Tokių programų sukurta nemažai, jų pavadinimai skiriasi priklausomai nuo autoriaus. Pvz., dr. Victoria Voith (10) vadina „Nothing in life is free“ („Gyvenime nieko nėra nemokamo“), W. E. Campbell (11)vadina „Learn to earn“ („Išmok užsidirbti“). Iš principo šuo mokomas paklusti šeimininko reikalavimams, pvz. elementariai komandai „sėdėti“, kad gautų, ko pageidauja. Šuo turi užsidirbti viską: išėjimą į lauką, paglostymą, žaidimą kamuoliu – sąrašas begalinis. Toks paklusimas arba „pagarbus“ elgesys laikomas pasiektu, kai šuo seka šeimininką ir prieš savo norimus veiksmus įvykdo komandas „sėdėti“ arba „gulėti“. Jei šuo įvykdo komandą savarankiškai, komandą reiktų pakeisti kita. Tai svarbu. Neįvykdęs šeimininko komandos padėtį valdo šuo, tai ne „pagarbus“ elgesys. Tikslas – šeimininkas, valdantis kasdienes situacijas.

Dažnas šeimininkų elgesys – griežta fizinė šuns kontrolė. Tačiau ji ne visada pasiteisina, svarbiau valdyti šuns mėgiamus resursus (užsiėmimus, maistą ir t.t.). Taip šeimininkas be konfrontacijos tampa „dominuojančiu“ gaujos nariu. O valdydamas šuns pomėgius, šeimininkas priverčia šunį paklusti ir paklusnumą paverčia įpročiu.

Antras žingsnis – dėmesio valdymas. Daugybė problematiškų šunų elgiasi įkyriai reikalaudami dėmesio – baksteldami šeimininkui, stumdami, šokdami, šlapindamiesi, kandžiodami, atnešdami žaislus ir užlipdami ant šeimininko. Dėmesys gali būti net atsiradęs iš „negatyvios“ patirties, kai šeimininkas nustumia šunį nuo savęs, rėkia ant jo, o šuo toliau lipa. Lauktinas žmogaus ir šuns sąjungos rezultatas vykdant dėmesio valdymo programą yra bendravimas.

Tad kai kurie šunys reikalaudami dėmesio iš šeimininko, valdo jo veiksmus, kai tuo tarpu pas kitus šunis tokio elgesio priežastis gali būti nerimas, stimuliuojantis nuolatinį domėjimąsi aplinka ir socialine padėtimi (12). Bet kuriuo atveju šeimininkui patariama ignoruoti šuns dėmesio siekimą. Jei šuo pradeda reikalauti dėmesio, šunį pirmiausia reikia ignoruoti. Jei šuo įkyriai prašo, nenustoja, šeimininkui patariama išeiti iš kambario. Vėlgi, atsakas yra švelnus, šuo šeimininko dėmesio negauna jokiu būdu.

Tiesa, mes nerekomenduojame visiškai ignoruoti šuns. Šuo gali gauti dėmesį, tačiau tik laikytis tam tikrų taisyklių:
- Šuniui dėmesys duodamas tik šeimininko asmenine iniciatyva;
- Dėmesys suteikiamas tik kai šuo yra ramus ir tylus;
- Tikslas yra skatinti ramų, tylų, gerą elgesį teigiamai bendraujant su šunimi.

Pvz., galima pakviesti šunį, liepti atsisėsti, atsigulti ir taip šuniui pasielgus – paglostyti jį. Taip pat svarbu pabaigus bendrauti liepti šuniui atsitraukti nuo Jūsų. Jei problema yra agresija, bendravimo tipas ir kiekis yra aiškiai struktūrizuotas ir detaliai aprašytas šeimininkui. Toks dėmesio valdymo planas panaudotas daugybėje atvejų sprendžiant įvairias problemas (13, 14, 15). Šios taisyklės taip pat byloja apie žaidimo su šunimi taisykles. Šeimininkui nurodoma žaisti su šunimi tik kai pats šeimininkas pasirenka žaidimo pradžią ir pabaigą.

Galiausiai, šuo išmokomas sėdėti, gulėti ir šių komandų išlaikymo žodinėmis komandomis. Šuo turi išsėdėti, kol šeimininkas išeina į kitą kambarį, sugrįžta ir paleidžia šunį. Kai šuo gali šias komandas atlikti gerai, šeimininkas turi supažindinti su komandomis „ramiai“, „atsipalaiduok“, „tyliai“. Pvz., vykdydamas komandą „ramiai“ šuo turi ramiu, atpalaiduotu žvilgsniu žiūrėti į šeimininką ir laukti kitos komandos. Šie veiksmai pasiekiami priešpriešinio sąlygojimo technika, skatinant maistu, o stipriausiai šioje srityje su šunų elgesiu dirbanti mokslininkė K. Overall vadina ją – „atsipalaidavimo protokolu“ (19).

Aprašytos technikos įvairiais būdais kombinuojamos atsiskyrimo nerimo protokoluose, keičiant dominavimo agresiją, baimės agresiją ir kitokias žalingas elgsenas (7, 12, 13, 14).

Dažniausios nesėkmės

Šis elgesio keitimo planas turi ir problemų. Daugybei šeimininkų sunku ignoruoti įkyrų šuns dėmesį. Jie suvokia šunį, kaip savaime meilų, kuriam visada būtinas dėmesys. Tai parodo perdėtą šuns sureikšminimą, deja, dažnai žmonės šunis paverčia vaikais. Tokie šeimininkai nepagalvoja apie tai, kaip jų elgesys skatina šuns elgesį, kurio patys nemėgsta. Labai svarbu, jog šeimininkas nesuprastų, kad norite jam įteikti, jog šunimi negalima rūpintis. Šunimi rūpintis būtina ! Tačiau būtina iki galo atskleisti aiškias bendravimo su šunimi gaires ir pateikti veiklų, kurios šuniui būtinos, sąrašą. Į sąrašą gali įeiti pasivaikščiojimai, tam tikri žaidimai ir ribotas komandų skaičius, už kurias šeimininkas šunį gali paglostyti. Kiekvienas atvejis yra individualus, todėl skaičiai ir veiklos gali skirtis. Jei pagrindinė elgesio priežastis – agresija, šeimininkui būtina išdėstyti saugumo instrukcijas.

Kita problema gali atsirasti 10 – 14 programos vykdymo dieną. Dauguma gyvūnų noriai vykdo programą pradžioje. Kai jie supranta, jog taisyklės pasikeitė, jie padidina pastangas, kad priverstų šeimininką dažniau bendrauti pagal naujas taisykles. Tai gali pasireikšti dar įkyresniu elgesiu, kurio metu šuo reikalaus anksčiau reikalautų dalykų, bet dar intensyviau. Tada šuo tarsi pradeda elgtis desperatiškai, tačiau iš tikro taip jo elgesys sustiprėja paskutinį kartą prieš išnykdamas. Labai svarbu apie tokį tikėtiną rezultatą informuoti šeimininką iš anksto ir įspėti, jog nesustotų dirbti. Dauguma šeimininkų nutraukus programą šuns elgesys grįžta į įprastas vėžes ir nepasikeičia.

Išvados

Nors šios schemos atrodo ir nesudėtingai suprantamos, tačiau nerekomenduojame jomis naudotis be specialisto konsultacijų. Ši informacija skirta tam, kad paaiškinti elgesio modifikacijos užsiėmimų tikslus, paskirtį ir darbo principus. Jūsų savarankiški sprendimai esant problematiniam elgesiui šuns psichikai gali sukelti negražinamų pasekmių.

Šaltinis: www.vin.com

Nuotrauka: http://www.flickr.com/photos/peetneet/

Reportažų esminės mintys:

- Gyvenimas su vaikais ir šunimis kartu yra puiki, maloni patirtis. Tačiau ji gali tapti stresuojančia, jei šuo turi blogų manierų ar yra silpnai socializuotas, bailus. Arba, jei vaikai nėra išmokyti pagarbiai, gražiai elgtis su gyvūnais.

- Uždarykite šuniuką į narvą, jei namie kartu su augintiniu paliekate vaikus. Ypač, jei nesate tikri, kad vaikas su šunimi elgsis švelniai. Šuniui narvas neturi kelti asociacijų su bausme.

- Jei šuo mėgsta šokinėti ant žmonių namie, išmokykite eiti į narvą vos tik išgirdus durų skambutį.

- Šuo neturi “kaulyti” maisto iš vaiko. Išmokykite šunį laukti prie stalo.

- Išmokykite vaikus treniruoti, maitinti ir žaisti su šunimi. Vaikai mėgsta atsakomybę.

- Vaikams negalima leisti segti šunų antkaklių, žadinti šuns iš miego, tampyti už uodegos.

- Jei jaučiate, jog Jūsų šuo nesijaučia saugiai būdamas kartu su vaiku, laikas pagalvoti apie šuns naujus namus.

Problemos su šunimis paprastai atsiranda dėl dviejų įtaką darančių faktorių: šeimininko ir šuns. Kai kurie problematiškai besielgiantys gyvūnai yra normalūs, bet išmokę, jog problematinės elgsenos yra toleruojamos, tuo naudojasi. Kiti gyvūnai gali elgtis nenormaliai ir nenuspėjamai reaguoti į šeimininką. Tam tikrose situacijose pats šeimininkas bendrauja su šunimi netinkamu būdu, dėl ko problematinis elgesys gali užsitęsti ir net sustiprėti. Gyvūnas dažniausiai nenujaučia, ką šeimininkas laiko geru elgesiu (ypač jei elgiamasi dviprasmiškai – vieną kartą leidžiama elgtis vienaip, kitą kartą – kitaip) ir todėl renkasi tokią elgseną, kuri jam suteikia naudingiausias reakcijas, atsakus. Tad praktikoje dažniausiai nutinka „nesusikalbėjimas“ tarp gyvūno ir jo šeimininko. Žmogus naudoja žmogiškus bendravimo, samprotavimo ir kalbėjimo būdus, kurių gyvūnas nesupranta taip, kaip juos supranta pats žmogus. Gyvūnas, kaip bebūtų, bendrauja ta kalba, kuri įprasta jo rūšiai ir dėl šios priežasties jos nesupranta žmogus. Vienas pirmųjų žingsnių gyvūnų terapijoje yra gyvūno ir šeimininko santykių keitimas ir taisyklių bei elgesio tikslų sukūrimas. Tai turi būti atliekama gyvūnui suprantamu būdu. Santykių keitimo tikslas – sukurti aplinką, kurioje šeimininkui taps lengviau valdyti gyvūną ir taip skatinti gerą elgesį. Šis žingsnis yra naudingiausias sprendžiant šuns – žmogaus kompaniono elgsenos problemas.

Teorija

Pagrindinė gyvūno elgsenos nesupratimo priežastis – tai, jog kelių gyvūno rūšių bendravimas dažnai pasibaigia nesusipratimu ir dėl to atsirandančiu problematiniu elgesiu. Todėl reikalingas aiškesnis bendravimas. Šeimininkas dažnai nesupranta šuns socialinio bendravimo ir gyvenimo grupėje poreikio.

Bendravimas – tai elgesys, turintis tikslą ir funkciją. Bendravimas – tai veiksmas, atsirandantis tarp siuntėjo ir gavėjo (2). Kad bendravimas būtų funkcionalus, gavėjas turi suprasti siunčiamą pranešimą. Informacija, perduodama tarp siuntėjo ir gavėjo gali turėti 4 pasekmes:
a) būti naudinga siuntėjui ir gavėjui,
b) būti naudinga siuntėjui ir manipuliuoti gavėju,
c) būti žalinga siuntėjui ir naudinga gavėjui (pvz., pasiklausimas slapta),
d) būti nenaudinga abiems – siuntėjui ir gavėjui (pvz., pagieža, pyktis) (2).
Nors šeimininkai dažnai “nesusikalbėjimą” su gyvūnu vertina kaip ketvirtąjį variantą, dažniausiai tai nutinka tik dėl kelių gyvūnų rūšių nemokėjimo bendrauti. O be aiškaus bendravimo atsiranda problemos. Todėl gyvūnui šeimininkas turi duoti aiškų bendravimo signalą, po kurio elgesys pradeda keisti. Tai pasiekiama kartu vykdant keletą valdymo ir mokymo veiksmų.

Neretai problematiniai šunys įvardijami kaip „dominuojantys“ ar lyderiaujantys, kas supaprastina problemos sprendimą. Gyvūnų elgsenos specialistai interpretuodami dominavimą jam apibrėžti naudoja daugybę kriterijų (3)(4)(5). Stebėdami gyvūnus kaip vilkai, vištos, gyvenančius socialinėse grupėse (7), žmonės sukūrė dominavimo ir paklusnių santykių sąvoką. Vilkų socialinėje grupėje dėl maisto, teritorijos, poilsio vietos atsiras dominavimo hierarchija, bet ją nebūtinai seks agresija (8). Bet tokie santykiai gali persikelti į žmogaus namus ar ant namiškių (9). Tačiau ir tokiuose santykiuose gali nebūti agresijos. Namų santykiuose atvira agresija yra reta, dažniausiai atsiranda dėl poreikio gintis (8). Dažniau situacija būna kitokia – šeimininkai paklūsta šuniui ir taip skatina dominavimą. Pvz., kiekvienas poelgis, pasibaigiantis nuolaidžiu žmogaus atsitraukimu nuo šuns, šunį iškels į lyderio gretas. Bet situacijos priežastis nuo pat pradžių nėra šuns dominavimas, tai – šuns kontrolės stygius. Šuo išmoko sau palankių elgsenų, o jų autorius – šeimininkas. Ir šios elgsenos stiprėja, kadangi šeimininkas nekeičia savo elgesio. Šuns – šeimininko santykių keitime dėmesys sutelkiamas į situacijų valdymą, kurių kitokiai baigčiai atsirasti neleidžia pats šeimininkas.

Skaitykite antrąją straipsnio dalį: http://www.reksas.lt/suns-ir-seimininko-santykiu-keitimas-2-dalis/

Šaltinis: www.vin.com

Nuotrauka: http://www.flickr.com/photos/nathaninsandiego/

Pirmasis žingsnis mokant valdyti agresijos yra pagarbaus elgesio mokymas. Kas yra tas pagarbus elgesys ir kaip jo mokoma? Terminas „pagarbus elgesys“ ir su juo susiję protokolai (pvz., Dog Zen) byloja apie šuns ir šeimininko ryšio užmezgimą, šuniui duodant užsidirbti viską: dėmesį, maistą, žaidimą, pasivaikščiojimą ir bet kurį kitą šuns mėgiamą gyvenimo detalę. Nors pats procesas atrodo kaip keleto primityvių dresūros komandų atlikimas, tačiau per laiką jis duoda rezultatą: ramesnį, labiau pasitikintį savimi, šeimininku šuns charakterį ir stipresnę koncentraciją. Kas svarbiausia, pagarbaus elgesio protokolai nekuria konfrontacijos tarp šuns ir šeimininko, kuri esant stipriam šuns charakteriui gali baigtis tragiškai.

Jei Jūsų šuo turi dominantinę agresiją, elgesio sutrikimas gali būti pakoreguotas įdedant darbo ir kantrybės. Šuo turi „atsiklausti“ Jūsų prieš ėsdamas, prieš eidamas į kambarį ar į lauką, prieš atsisėdant ant sofos, prieš žaidžiant su žaislais ar net prieš paglostant. Tokio elgesio išmoksta ir jaunas, ir pagyvenęs šuo. Pagarbaus elgesio protokolai nepažeis Jūsų šuns individualumo ir asmenybės. Jis padės atrasti stipresnius ryšius su šuniu ir valdyti savo augintinį kritinėse situacijose.

Tad nuo šiol Jūsų šuo privalės užsidirbti viską savo gyvenime. Šuo tai darys pagarbiai elgdamasis su Jumis, t.y. tyliai išsėdėdamas keletą akimirkų.

Kai mokote savo šunį pagarbaus elgesio, dirbkite vieną ar du kartus po 15 – 20 min. per dieną. Nerėkite ir nemuškite šuns, tai – bausmės, kurių neprireiks šiame elgesio protokole.

Pagarbaus elgesio protokolas susideda iš keleto etapų:
- Šuns išmokymas sėdėti;
- Šuns išmokymas pasilikti sėdint;
- Pagarbaus elgesio mokymas.

1. Mokymas sėdėti

Mokydami sėdėti naudokite skanėstus, kaip virtos vištienos gabaliukus, supjaustytą sūrį ir t.t.. Išmokyti sėdėti galite kaip mokoma šio video klipo 1:15 minutę. Mokykite kantriai, Jūsų ranka ir kąsnis yra pagrindinis šuns valdymo mechanizmas mokymo pradžioje. Išmokyti šunį sėdėti kambaryje galite ir per 30 min. Tačiau dirbant ilgesnį laiką gali tekti susidurti su šuns nedarbu, nesant maisto. Kaip išvengti tokio šuns šantažo rasite straipsnyje apie motyvaciją maistu.

Venkite mechaninių veiksmų, kadangi jie gali tik apsunkinti šuns kontrolę dirbant šia metodika. Taip pat mechaninis sodinimas kenkia didelių veislių šunims, linkusiems į dubens problemas. Net jei Jūsų šuo ne didelis ir neturi sveikatos sutrikimų, griežtas mechaninis sodinimas gali išgąsdinti šunį. Mokindami sėdėti su jautriu šunimi (jautriai reaguojančiu į kitus šunis ar žmogų), naudokite Gentle Leader ar Halti antkaklį su juostele snukiui arba iš priekio prisegamas petnešas.

2. Šuns mokinimas pasilikti sėdint

Mokindami šunį pasilikti sėdint (arba sėdėjimo išlaikymo) turime dirbti nuosekliai, kadangi išlaikyti dėmesį šeimininkui atsitraukus yra sunkiau nei būnant šalia jo. Pirmiausia, išmokinate šunį, kaip reikia sėdėti ar gulėti ir tik, kai jis gerai moka šias komandas, pradedate palikti šunį. Geriausiai sėdėjimo išlaikymo mokinti atsitraukiant nuo šuns po vieną žingsnelį.

Kiekviena komanda prasideda nuo dėmesio koncentravimo. Prieš palikdami šunį ar prieš duodami bet kokią kitą komandą pakvieskite šunį vardu – šuo į Jus pažiūrės ir tik tada duokite norimą komandą. Galiausiai šuo įpras, jog darbas prasideda tik pažiūrėjus į šeimininką. Jei šuns vardą naudojote bausdami šunį (rėkdami, pykdami ir t.t.), gali būti, jog šuo vardą asocijuoja su nemaloniomis asociacijomis ir vardo komanda tapo „užteršta“. Tada užuot naudoję šuns vardą, naudokite komandą „akys“, „žiūrėk“ ar pan.

Šuo už šios komandos atlikimą paskatinimą gauna grįžus šeimininkui ir atsistojus šalia. Jei šuo pasprunka iš savo vietos grįžkite į pradinę situaciją ir ramiai palūkėję keletą sekundžių tęskite darbą. Geresnę šuns kontrolę pasieksite pririšdami jį prie ilgo pavadžio.

Baigę darbą su išlaikymu naudokite paleidimo komandą, po kurios šuo gali bėgioti laisvas. Tokia komanda galėtų reikšti žodžiai „laisvai“, „žaisti“.

Kai šuo išmoksta išlaukti Jūsų viename atstume, palaipsniui išmokykite laukti didesnėje distancijoje. Neskubėkite bėgti nuo mažo atstumo iki labai didelio, šuo mokosi labai pamažu. Atstumą didinkite kas žingsnį.

3. Pagarbaus elgesio mokymas

Kai jau Jūsų šuo moka sėdėti ir pasilikti vietoje davus komandą, reikia jį išmokyti elgtis pagarbiai Jūsų atžvilgiu. Pvz., jei šuo nori išeiti į lauką, pirmiausia liepkite šuniui atsisėsti, naudojant jo vardą ir komandą “sėdėti”. Nerėkite ant šuns. Kalbėkite švelniai, nekonfrontuokite. Jei šuo nesukaupia dėmesio ir situacijoje negali atsisėsti, atsitraukite keletą žingsnių atgal ir dirbti pradėkite naujoje vietoje.

Jei šuo sutelkia dėmesį, tačiau nepaklūsta komandai, kartu su šunimi ženkite keletą žingsnių atgal. Vykdykite veiksmą, kol šuo sutelks dėmesį į Jus. Anksčiau ar vėliau jis tai padarys.

Kai tik šuo atsisėda, pagirkite jį žodiniu pagyrimu ir kąsniu. Kai šuo atsisėda palikite jį sėdėti. Šuo privalo sėdėti tiek, kol jį paleisite. Paleidžiate taip pat naudodami komandą. Tada šuo gali eiti į lauką.

Stebėkite subtilias, įkyrias šuns rodomas elgsenas (pvz., atsisėdimas ne tiesiai priešais Jus, lėtas atėjimas lanku ir pan.) ir ignoruokite jas – neprovokuokite šuns. Kai įkyrios elgsenos retėja, reiškias Jūs progresuojate. Taip pat laukite kartais atsirandančių klaidų.

Šie pratimai padės šunims keletu būdu:

1. Dažniau žvelgdamas į Jus šuo išvengs nepageidaujamos elgsenos.
2. Pagarbaus elgesio su šeimininku protokolas moko šunį palaukti prieš darant bet kokį veiksmą ir tampa pauze, kurios metu Jūs sprendžiate, ką konkrečioje situacijoje toliau veiks šuo.
3. Šis protokolas ramina šunį. Sėdėjimas yra ramesnė reakcija nei draskymasis ir lojimas bėgiojant aplinkui.
4. Nuosekliai skatintos tokios elgsenos leidžia šuniui suprasti, ko tikėtis ir gauti teigiamus potyrius.

Šaltinis: http://www.hilltopanimalhospital.com

Autorius: Karen Overall

Nuotrauka: http://www.flickr.com/photos/raisinetta/

Klikerio dresūros principas atveria didesnes šuniuko namų elgesio mokymosi galimybes.

Jei šuniukas atvežtas iš žinomo veisėjo, jo motina gali būti išmokiusi „reikalus atlikti“ lauke. Kai kalė veislyne gali laisvai vaikščioti iš kambario į lauką, šuniukai išmoksta „atlikti reikalus“ patys. Tačiau dažniausiai šios pamokos tenka mokyti naujam šuns šeimininkui.

„Reikalų“ vieta

Jūsų tikslas – išmokyti šunį, kur yra tinkama vieta “atlikti reikalams”. Pirmiausia, nutarkite, kur bus ta vieta, kur šuo galės šlapintis ir tuštintis. Kai nutarsite, nekeiskite šios vietos, visada šuniuką neškite, veskite į tą pačią vietą.

Stebėkite atidžiai šuniuką šioje vietoje. Planuokite šiek tiek palaukti, kol šuo panorės prieiti prie jos ar “padaryti joje”. Leiskite jam apsiuostyti. Kai šuo pradeda eiti į šią vietą, ištarkite specialiai parinktą komandą, pvz., „eik padaryti“. Nepamirkškite, jog šią komandą vėliau galėsite naudoti viešumoje ir ji taip pat neturėtų stebinti aplinkinių žmonių : )

Paspauskite klikerį ir duokite skanėstą, kai tik šuniukas baiginėja savo „reikalus“ tinkamoje vietoje. Spausti klikerį reikia šuns „reikalo” darymo galutinėje stadijoje. Neskubėkite spausti klikerio– kitaip šuo gali sustoti „daryti“, kad gautų skanėstą. Spauskite klikerį, duokite skanėstą, kai šuniukas baiginėja reikalą šioje vietoje ir jis greitai susies „reikalų“ darymą su šia vieta. Ir kad „darymas“ vietoje reiškia skanėstą, o „darymas“ bet kur nereiškia nieko.

Skambučio signalas

Skambutis ar varpelis gali būti panaudotas kaip šuns signalas, parodantis šeimininkui, jog šuo nori išeiti lauk. Kadangi šuo negali kalbėti žmonių kalba, galima išmokyti jį paliesti varpelį, kai šuo nori išeiti į lauką.

Pirmiausia, šuo turi pažinti signalą. Pririškite varpelį prie durų, kurios veda į vietą, skirtą „reikalams“ atlikti. Skambutis nuskambės kiekvieną kartą, kai kas nors išeis ar įeis pro duris. Ar prisimenate, kaip greitai šuo išmoksta, ką reiškia durų skambutis ? Tad, šuniukas turėtų taip pat greitai įsiminti, ką reiškia prie durų pririštas varpelis. Daugybė šuniukų eina skambinti prie durų pririštu varpeliu be išankstinio mokymo. Tačiau, jei to reikia išmokyti, pradėkite supažindindami su varpeliu ir spausdami klikerį už varpelio palietimą. Kai tik šuo paleičia varpelį, spaudžiate klikerį, praveriate duris ir duodate šuniui skanėstą. Jei šuniukui neįdomu liesti varpelį, galite paimti kitokių skanėstų – sūrio, sausainių ar pan.

Elgesio narve mokymas

Gera praktika yra naktį ir dieną, kai šuniuko negalite stebėti, palikti jį narve. Dauguma šuniukų nenori atlikti „reikalų“ narve. Jei Jūsų šuniukas labai mažas ir turite didelį narvą, padalinkite narvą į kelias dalis ir palikite tik tiek vietos, kad šuo turėtų vietos atsigulti ir apsisukti.

Priklausomai nuo šuniuko amžiaus, gali prireikti vidurnaktį išvesti šuniuką į lauką. Kai kurie žmonės naktį mėgsta palikti šuniuko narvą miegamajame, kad lengvai išgirstų, kada šuo atsikelia ir išvestų lauk, kol šuo nepridarė į narvą. Visada išveskite šuniuką lauk, kai tik jis atsibunda ryte.

Nelaimingi nutikimai

Jei įvyko „nelaimingas nutikimas“ – šuo pridarė ne vietoje –  stenkitės neliūdėti ir neparodyti savo nusivylimo (nors tai iš tiesų sunku), nes, jei šuo išsigąs Jūsų, tai sustabdys šuns mokymąsi.

Jei šuniui nutika „nelaimingas nutikimas“ namie, stenkitės išlikti ramūs. Jei Jums pasiseks, pagausite jį prieš pat baigiant „reikalą“. Tada ramiai nuneškite šuniuką į jo „reikalams“ skirtą vietą. Panaudokite „reikalams“ skirtą komandą ir, jei šuo pabaigia šioje vietoje, spauskite klikerį ir duokite skanėstą. Jei nepabaigia čia, pabandykite kitą kartą. Kai šuo atlieka viską, spauskite klikerį ir pažaiskite su juo, girdami.

Jei šuo „pridarė“ ne toje vietoje, kur turėtų, panaudokite popierinius rankšluosčius, surinkti reikalams. Nedidelį rankšluosčio gabaliuką su kvapu galite padėti į šuniui skirtą „reikalų“ vietą, kad pagal kvapą šuo atskirtų vietą, kur jam daryti.

Vietas, kur šuo pridarė netyčia, išplaukite su baltu actu, kuris pašalins kvapą. Taip pat galite nusipirkti kvapą šalinančių produktų gyvūnų parduotuvėse. Kvapo pašalinimas yra labai svarbus mokinant šunį daryti „reikalus“ tinkamoje vietoje.

Išveskite šuniuką nedelsiant:

Jei žinote, kada Jūsų šuo nori išeiti į lauką, galite išvengti daugybės nelaimingų nutikimų. O pabaigai keletas patarimų:

1. Visada stebėkite šuniuką.
2. Maitinkite fiksuotu laiku.
3. Visada išveskite į lauką po maitinimo, žaidimo ar kito jaudulį keliančio veiksmo.

Paruošta pagal: Peggy Tillman “Clicking with your dog”

Nuotrauka: http://www.flickr.com/photos/lindsayrees/

Šį pirmadienį vėl su mumis kinologė iš JAV –

Mano nuomone, antkaklis nėra tinkama priemonė vaikščiojant su šeimininką tempiančiu šunimi. Jis netinka net mokyti šunį nesitampyti, kadangi, jei šuo puola tempti, visas antkaklio spaudimas nusikreipia į vieną šuns trachėjos, kaklo ar stuburo slankstelio tašką. Kai šuo įtempia pavadį, išsiskiria streso hormonai, vadinami gliukokortikoidai, padidinantys šuns susijaudinimą ir reaktyvumą. Tad treniruotis tampa sudėtinga. Streso hormonai (kortizolis, gliukokortikoidai ir kostikosteroidai) taip pat pagaminami, kai šuns šeimininkas ar treneris trūkteli, tampo ar užrėkia ant savo šuns.

Jei turite mažą šuniuką, kuris netempia Jūsų su pavadžiu, įprastos petnešos su sagtimi nugarinėje galyje ar viršuje yra geras pasirinkimas. Šios petnešos netinka dideliems šunims mokyti netempti: vietoje to, kad mažintų tempimą, jį padidins ir mokys temti vis stipriau. Kai šuo gali tempti, jis skatinamas tempti, ypač, jei jis gali eiti, kur tik nori ir daryti, ką panorėjęs. Tokios petnešos plačiau naudojamos šunų kinkinių sporte.

Jei Jūsų petnešos turi sagtį priekyje, paprastai prisekite pavadį čia. Kai kurios tempimui skirtos petnešos neturi sagties priekyje, tad galite arba prisisiūti sagtį, arba įsigyti priekyje prisegamas petnešas. Judėdamas su šiomis petnešomis šuo nebegali tempti ir jį treniruoti tampa žymiai lengviau. Sudėtingais atvejais, kai šuo reaktyvus, gali tekti panaudoti pavadėlį su dviem karabinais, prie petnešų prijungiamas priekyje ir šone.

Aš nerekomenduoju naudoti snukį koreguojančių antkaklių (Halti, Gentle Leader ir pan.), jei nesate garantuoti, kad šuo nuo staiga nešoks tempti Jūsų ir kol neturėsite jokio valdymo. Kartais ganančioms veislėms, kurios užfiksuoja dėmesį tik į judančius objektus, toks antkaklis sugražina šuns dėmesingumą šeimininkui. Kaip bebūtų, snukį koreguojantys antkakliai turi keletą potencialių pavojų. Pirmiausia, jie uždedami jautrioje šuns vietoje po akimis, kurioje gali sukelti problemų. Tad mokant šunį su šiuo antkakliu galite palikti tik nedaug laisvo pavadžio, nes jei šuo staiga puls, lėks į priekį ar staigiai atsisuks, jis gali staigiai pasukti kaklą ir sunkiai susižeisti. Šunims taip pat reikia laiko priprasti prie antkaklio, su juostele ant snukio ir nesu tikra, jog jiems kada nors tai tikrai patiks. Tad, jei verčiate šunį daryti kažką, kas nepatinka, šuniui vaikščiojimas tampa susietas su bausme. Galiausiai, kai kurie šunys labai sunkiai susitaiko su tokiais antkakliais ir jų spaudimu.

Mano mėgiamiausios petnešos yra Sense-ible Harness. Jos suteikia stipresnę kontrolę šeimininkui, šuo jaučiasi patogiau ir neatsiranda nereikalingo streso. Daugiau apie šias petnešas rasite čia: www.softouchconcepts.com  

Autorius: Pamela Johnson, CPDT-KA

Seminare trumpai prisiminsime praeitame susitikime minėtus pagrindinius dresūros ir auklėjimo teigiamos motyvacijos būdu principus, susipažinsime su motyvacijos kėlimo pratimais, sužinosite, kaip efektyviai sustiprinti dėmesio koncentravimą. Žaisite dėmesio lavinimo žaidimus ir vykdysite šį elgesį skatinančias komandas. Taip pat sužinosite, kokios problemos dažniausiai atsiranda pakeitus dresūros principą iš neigiamos motyvacijos/kontrastinio metodo į teigiamos moyvacijos ir kaip jas spręsti.

Seminaro pabaigoje dalyviams bus suteikta konsultacija asmeniniais šunų auklėjimo ir dresūros klausimas.

Seminare dalyvaujantys gyvūnai privalo turėti visus dokumentus ir šuns aksesuarus, numatytus Vilniaus rajono savivaldybės Tarybos potvarkiuose. Su gyvūnais, turinčiais elgsenos sutrikimų, bus dirbama tik individualiai.

Papildomai seminare (esant pageidavimams ir užsiregistravus):
- Ringinės dresūros pradžiamokslis;
- Šunų elgsenos problemos šalinimo konsultacija (pradinė konsultacija nemokama).

Registruotis ir teirautis dėl kitos dominančios informacijos prašome kontaktuose nurodytu telefonu:
http://www.reksas.lt/kontaktai/