Šunų šeimininkai dažnai mano, kad augančiam šuniui pakanka minimalaus krūvio: pažaisti kartą per dieną ir kartą per savaite pasivaikščioti lauke. Mažiau tingūs šeimininkai mėnesį kitą dar pasimoko dresūros mokykloje. Tokiu minimaliu kompleksu baigiasi daugelio šeimininkų ir šunų bendravimas. Tiesa yra ta, jog ramaus temperamento nejudriam šuniui to galbūt ir pakaktų…

Bet išgirstame ir ne vieną liūdną istoriją. Pvz., kaip mažas mylimas jorkšyro terjeras namie kandžioja šeimininkės rankas. Arba kaip škotų terjeras urzgia ir agresyviai bando kąsti šeimininkui patraukus jį iš lovos. Nekalbant apie straipsnius spaudoje, kaip vaikui įkando agresyvus rotveileris ar vokiečių aviganis.

Šuns ūgis, masė ir jo keliamas pavojus turi tik sąlyginį sąryšį. Žinoma, vokiečių aviganio įkandimas būtų pavojingesnis nei pekineso, tačiau teko konsultuoti klientus, kuriuos terorizuoja ir kuriems yra įkandę (ar užpuolę jų šunis) kaimynų mažo ūgio šunys, lakstantys be priežiūros gatvėje. Tokios situacijos taip pat yra pavojingos, kelia stresą ir sveikatos sutrikimus.

Veislė taip pat neatspindi šuns elgesio. Neteko matyti nei vieno žmones puolančio pitbulterjero mišrūno ar Stafordšyro terjero, kurie madingai dabar įvardinami kaip pavojingos veislės. Tačiau ne kartą teko konsultuoti žmones dėl išlepintų Jorkšyro terjerų, špicų ir kitų mažų veislių. Veislės standartas apibrėžia šuns išvaizdą ir temperamentą, tačiau ne šuns agresiją, kuri visoms veislėms yra nukrypimas nuo standarto ir niekur neturėtų būti toleruojama veisiant namams tinkamus šunis.

Būna istorijų, kuomet net nesielgdamas agresyviai šuo gali sukelti pavojų. Kaip pavyzdį paminėsiu vieną savo istoriją. Būdamas jaunesnis paleidau savo palaidą erdelterjerą palakstyti miške. Po keleto minučių takeliu prie manęs priėjo žmogus ir pasakė, jog yra alergiškas šunims ir jei mano šuo prie jo prieis, prašė iškviesti greitąją pagalbą. Mano didelė padaryta klaida – palaidas jaunas šuo, nors visiškai nepavojingas, tačiau galėjęs sukelti pavojų praeiviui. Žinoma, to šuo nepadarė, jis puikiai įvykdė komandą “pas mane” ir gavo paskatinimą. Tačiau praeivis tuo nei kiek neapsidžiaugė, nes jam tai nebuvo malonu. Iki šiolei prisimenu tą situaciją, kuri buvo lengvas sukrėtimas ir man pačiam.

Kokios veislės šuo bebūtų – pitbulterjeras, čihuahua ar Berno zenenhundas – šuo privalo būti šunimi ir būti auginamas kaip šuo. Nuo pirmos dienos namie šuo turi būti užimtas, kad įgytų pasitikėjimą šeimininku. Su šunimi turi dirbti ir šeimininkas, kad pasitikėjimas taptų abipusiu. Kiekviena veislė turi savo elgesio specifikos, todėl šeimininkas turi studijuoti, domėtis tuo, koks yra jo šuo, o ne laukti kol šuo visiškai “nutrūks nuo grandinės” ir tuomet kreiptis į trenerį. Besigilindamas į informaciją, o ne klausydamas kaimynų patarimų apie šuns auklėjimą šeimininkas tampa lyderiu. Stebėdamas, ką daro šuo ir kontroliuodamas jo elgseną šeimininkas elgiasi atsakingai visuomenės atžvilgiu.

Ilgesnį laiką be suprantamos disciplinos augintas šuo nebus Jūsų kompanijonu. Kelias nuo mažo gero šuniuko iki nepaklusnaus nemėgiamo agresyvaus šuns – namų lyderio – yra labai trumpas. Ar reikės visą šį kelią nukeliauti ir Jums, priklauso tik nuo Jūsų ryžto ir noro investuoti. Šuo – didelė investiciją, vidutiniškai gyvenanti 10 – 15 metų. Būtent tiek laiko šeimininkui reikia pasiruošti būti nuosekliu ir atviru savo keturkojui kompanijonui. Aiškiai ir konkrečiai besielgiantis žmogus visada bus toks, šalia kurio šuo jausis saugiai. Ir tuomet dėl lyderio titulo šeimininkui nereiks varžytis jokioje konkurencinėje kovoje.

Linkime tapti lyderiu ir pavyzdžiu savo šuniui !